Medikas priduria, kad pacientai kartais pyksta ir dėl to, kad už medicinos paslaugas jiems gali tekti susimokėti. Kalti tuomet gydytojai, nors taisykles sugalvoja ir tvarką nustato ne jie.
Nepaisant kylančių iššūkių, savo darbu L.Svetikas džiaugiasi, nes mato akivaizdų pastangų rezultatą – išgelbėtas gyvybes.
„Mano darbo sritis unikali tuo, kad didžioji dalis ligų yra pagydomos. Tai ne kardiologija ar endokrinologija, kur žmogus pas tą patį gydytoją dėl tų pačių ligų vaikšto šimtą metų ir tikslas yra, kad liga neprogresuotų.
Gali kilti klausimus, kodėl dalies pacientų neišgydome? Priklauso ir nuo paties žmogaus. Vieni pacientai serga sunkiomis formomis ir ką tu bedarytum, dalies ligonių neištrauksi. Paimkime tą patį sepsį: galima jį atpažinti laiku, anksti pradėjus gydymą yra geri šansai išgelbėti ligonį, bet net jei ir sureaguosi pirmą paciento atvežimo minutę, dar nereiškia, kad viskas baigsis geruoju. Būna, liga užsiveda ir žmogus žuvęs, nesvarbu, kaip tu stengiesi jį išgydyti.
Infekcinės ligos dalį ligonių pražudo, bet noriu pasakyti, kad turime visas galimybes išgelbėti žmogų. Tai nėra terminalinės stadijos onkologiją, kur belieka tik guosti pacientą“, – apie gydytojo infektologo darbo specifiką pasakoja L.Svetikas.
Naujienų portalas lrytas.lt tęsia pažintį su projekto „Ačiū medikams“ laureatais, kuriems skirtos padėkos sulaukė daugiausia skaitytojų palaikymo.
– Viešajame gyvenime COVID-19 viruso neliko, daugelis jį visai pamiršo. O kaip jūsų darbe? – paklausiau L.Svetiko.
– Ta liga atėjo ir ji visą laiką bus. Kovidinių ligonių iki pat šiol turime beveik kasdien. Žinoma, tai yra ligoninės priėmimo skyrius, pas mus važiuoti turi tik sunkiau sergantys, o lengvas infekcijas dažniausiai sutvarko šeimos gydytojai.
Pavyzdys – vakar (gegužės 10 d., aut. pastaba) buvo keturi kovidiniai ligoniai, iš jų trys paguldyti į ligoninę.
Bet pacientų lovų stengiamės nebevadinti kovidiniu skyriumi. Infekcinių ligų stacionaras dirba taip: turime užkrečiamų ligų spektrą – nuo kovido iki įvairių odos infekcijų. Tuos pacientus bandome paguldyti čia, bet tai ne visada pavyksta, nes lovų skaičius yra ribotas.
Lovos grupuojamos pagal tai, kuo žmogus serga. Vadinasi, jei turime žmogų su užkrečiama žarnyno infekcija, šalia jo galime guldyti tik tokį patį pacientą. Būna, kad potencialiai laisva lova yra, bet jos panaudoti negali.
Stengiamės, kad mūsų centre liktų tie žmonės, kurie iš tikrųjų yra gali užkrėsti kitą, sergantys infekcijomis, plintančiomis kontakto būdu. Dėl to, pavyzdžiui, rože, odos infekcija, sergantį žmogų mes kartais atiduodame kitiems specialistams. Pacientas tą patį gydymą gali gauti ir kitoje ligoninėje.
Tas principas galiojo ir COVID-19 pandemijos laikotarpiu. Kovidinius pacientus turėjo ir kitos Vilniaus ligoninės, juk mums ir toliau reikėjo sutalpinti įvairiomis infekcinėmis ligomis sergančius pacientus.
– Dirbate infekcinių ligų centro priėmimo skyriuje, kaip atrodo darbo kasdienybė?
– Šiuo metu pacientu srautas yra nusistovėjęs. Negalime skųstis, kad turime ligonių perteklių. Žinoma, nuo dienos priklauso – kartais būna mažiau, o kitą dieną dvigubai daugiau nei vakar.
Ryte gali neturėti nei vieno ligonio, o pietų būna per valandą suveža penkis sunkius pacientus. Tada turi suktis greitai. Darbas – dinamiškas, negali suprognozuoti.
Žmonės – labai įvairūs. Būna, trečią nakties atvažiuoja visiškai be reikalo: elementari respiracinė infekcija, būklė nėra rimta, bet kažkodėl žmogus neiškenčia, atvažiuoja į ligoninę vidury nakties. Žinoma, bet kuriuo paros metu gali atvažiuoti ir kritinis ligomis.
Pacientų spektras – platus ir ne visi jie būtinai serga infekcinėmis ligomis. Jei greitoji atvažiuoja pas žmogų, o jis tokios būklės, kad nelabai kalbėti gali, pamatavęs temperatūrą pirmiausia įtari infekcinę ligą. Galima suprasti: juk be tyrimų nenustatysi, kas tam žmogui yra.
– Pandemija jums turėjo būti tikras darbymetis. Kas labiausiai įstrigo atmintyje iš to laikotarpio?
– Įsiminė ta betvarkė, kurią turėjome pradžioje. Bandyta situaciją valdyti, bet tai sekėsi sunkiai. Kitas dalykas – ženkliai išaugę krūviai. Žinoma, noras skųstis yra kiekvieno natūrali būklė, bet mūsų situacija pasikeitė drastiškai.
Įprastai per parą turime 20–30 ligonių, o krūviai išaugo iki 100 pacientų per parą. Dirbančių žmonių skaičius nepasikeitė. Būna vienas arba daugiausiai du gydytojai.
– Visai neseniai viešojoje erdvėje keltas klausimas, ar Lietuvoje netrūksta infektologų. Yra tokia problema?
– Mano asmenine nuomone, per daug norima turėti siauros specializacijos gydytojų. Daugelį problemų išspręsti gali skubiosios medicinos gydytojai, taip pat šeimos gydytojai, kurie, manau, nėra ruošiami pakankamai gerai. Tos kelių metų rezidentūros jiems neužtenka, turint omenyje, kiek daug šeimos gydytojas turi išmanyti.
Plačią medicinos sferą dar apima ir vidaus ligų gydytojai.
Manau, turėtume sutelkti resursus ir šitas kertines sritis ruošti aktyviau. Išskirtinių specialistų, tų pačių infektologų, klausimas ar reikia tiek daug. Turime dalį konsultacijų, kur žmogų pagal esamą tvarką turi nusiųsti infektologo apžiūrai. Bet tą ligonį pilnai ištirti galėtų ir vidaus ligų gydytojas.
Dabar visur tos eilės pas medikus nusidriekusios, nes tam, kad sveikatos problemą išspręstų turi patekti pas konkretų specialistą. Reikia daugiau plataus profilio gydytojų.
Juk ir pandemijos akivaizdoje pamatėme, kad dėl COVID-19 suaugusį ligonį gydyti gali net pediatras. Ir jiems puikiai pasisekė.
Suprantu, kad jei aš nueičiau operuoti už chirurgą, būčiau išvytas iš operacinės, bet didžiąją dalį terapinių problemų galėtų išspręsti kokybiškai paruošti plataus profilio gydytojai specialistai.
– Pandemijos pamokas išmokome? Į naują iššūkį reaguotume geriau?
– Manau, jei tai įvyktų per artimiausius kelis metus, visi mechanizmai įsijungtų puikiai. Tebėra šviežia atmintis, išmokta dirbti pandemijos sąlygomis, dauguma vadovų dar tie patys žmonės. Sakyčiau, kad didelio blaškymosi nebūtų.
Bet jei darbar ramiai gyvensime 20–30 metų, ir nauja karta užaugs, ir visuomenė bus jau kitokia. Palyginkime, kaip dabar gyvename, kokias galimybes turime ir kaip pandemija būtų atrodžiusi prieš 20 metų.
Susitikimai ir konsultacijos galėjo vykti nuotoliniu būdu. Technologijos palengvino iššūkius. Labai pasisekė ir dėl to, kad iš senutėlės Infekcinių ligų ligoninės Žvėryne persikėlėme į Santariškes.
– Ministerija prieš kelias savaites atkreipė dėmesį į sumažėjusias vaikų skiepijimo apimtis. Tik laiko klausimas, kada turėsime ligų protrūkius?
– Skiepijimo apimtys mažėja jau daugiau nei 10 metų ir akivaizdu kuo tai baigsis. Jei pažiūrėsime statistiką, pamatysime, kad tokių ligų kaip tymai skiepijimo apimtys 2019 m. buvo apie 92 proc. Anksčiau buvo 96–97 proc.
Todėl 2019 m. turėjome tymų protrūkį. Gerai, kad jis neįsiliepsnojo, sergančių pikas greitai išblėso. Bet tai pavyzdys, kas gali nutikti. Kiek metų nematėme tymų, bet staiga jie sugrįžo.
Vasarą turime ir sergamumo erkiniu encefalitu piką. Taip, tik dalis ligonių serga sunkiomis formomis, bet mes neturime galimybės pasakyti, kuris žmogus sirgs lengvai, o kuris sunkiai. Tai – savotiška loterija.
Būna, jaunas žmogus perserga erkiniu encefalitu ir turi liekamųjų reiškinių. Tai nebūtinai reiškia neįgaliojo vėžimėlį. Gali būti, kad po ligos žmogui bus sunku sutelkti dėmesį, kamuos galvos skausmai, jis negalės dirbti. Asmuo gali ir darbo netekti, nes jis nebebus toks, koks buvo prieš ligą.
Nuo ligų mes galime apsisaugoti ir nesirgti. Tas antivakcininis judėjimas yra totalus bullshit`as (nesąmonė – aut. pastaba)
– Ne paslaptis, kad ligoninių priėmimo skyriuose įsiplieskia ir konfliktai. Kodėl taip nutinka?
– Konfliktai yra natūrali ligoninės priėmimo skyriaus darbo dalis. Žmonės nori viską gauti greitai. Visuomenė pripratusi prie makdonaldo: atvažiuoji, garsiai pasakai, ko nori iš už penkių minučių gauni. Skubioje pagalboje tas neveikia.
Taip, žmonėms tenka palaukti. Deja, priėmimo skyriuose nedirba šimtai gydytojų, kurie šokinėtų aplink vieną ligonį. Tas labai ryškų traumatologiniuose skyriuose. Lauke pašalo ir visi kažkodėl susiruošia pasivaikščioti, ypač vyresnio amžiaus močiutės.
Tada būna triokšt, pokšt, keberiokšt – pilna pacientų su lūžiais. Pikiniu periodu žmonių gali būti kaip bičių avilyje. Natūralu, kad medikai negali taip greitai apžiūrėti.
Todėl į priėmimo skyrių besikreipiančio paciento būklė yra įvertinama ir pagal tai jam suteikiama pirmumo kategorija, galioja šviesoforo principas. Pavyzdžiui, mėlynai kategorijai priskirtas žmogus net neturėtų būti priėmimo skyriuje.
Sakykime, prieš tokį žmogų eilėje laukia du žaliai kategorijai priskirti pacientai. Kol jie bus apžiūrėti, gali atvežti geltoną, dar skubesnį ligonį. Tada net ir anksčiau atvykusiems, bet lengvesnei katerogijai priklausantiems žmonėms, reikia palaukti ilgiau.
Panašus principas galioja ir infekcinių ligų centro priėmimo skyriuje. Pirmiau eini pas tą ligonį, kurio būklė yra sunkesnė. Jei greitoji atveža mergaitę, kuri turi aukštesnę temperatūrą, bet jos gyvybiniai rodikliai yra normalūs ir atveža kitą ligonį su deguonies poreikiu, natūralu, kad pirmiau eisi pas sunkesnį pacientą, o ne tą, kuris pirmiau atvažiavo ir garsiau rėkia. Iš to daug konfliktų kyla.
Ginčų būna ir dėl neguldymo į ligoninę, antibiotikų išrašymo. Žmonės iš įvairių rajonų atveža į Vilnių savo garbaus amžiaus gimines. Bandai paaiškinti, kad jie turėtų gydytis pagal gyvenamąją vietą. Negalime visos Lietuvos sutalpinti keliose ligoninėse.
Žmogus pradeda aiškinti: „Aš žinau, kad vietų yra“. Gerai, sakykime yra lovų hematologiniame skyriuje, bet elementarūs ligoniai čia būti neturi. Ką tada darysime, kai atvažiuos hematologinis pacientas? Nebus, kur jo guldyti.
