Profesorės rūpesčiu pavasarį Vilniuje įvyko Europos tinklainės specialistų draugijos (Euretina) susitikimas.
Naujienų portalas lrytas.lt tęsia pažintį su projekto „Ačiū medikams“ laureatais, kuriems skirtos padėkos sulaukė daugiausia skaitytojų palaikymo.
V.J.Balčiūnienė pasakoja, kad toks įvertinimas jai buvo visiškai netikėtas, o maloni naujiena užklupo lyg griaustinis iš giedro dangaus.
„Buvo sunki diena, žmonių – milijonas. Paleidus namo paskutinį pacientą, prisėdau ir pagalvojau: „Ką nuskriaudžiau, kad turiu tiek daug vargti? Kokia tokio mano darbo nauda?
Tada atsidarau elekroninio pašto dėžutę, o ten – laiškas, kad mylimiausia esu pacientams. Taip nustebau, jog susigraudinau. Džiaugiausi ne mažiau nei tapusi profesore“, – juokiasi V.J.Balčiūnienė.
Tuomet gydytoja prisiminė, jog vienas pacientas anksčiau pasigyrė parašęs padėką. Tačiau pašnekovė prisipažįsta nesitikėjusi sulaukti tiek daug balsų. Dauguma jos pacientų – vyresnio amžiaus žmonės. Argi jie naudosis internetine platforma?
Pasirodo – klydo. Paciento Karolio padėka sulaukė beveik 600 teigiamų reakcijų.
„Gydausi 7 metus ir nei karto nemačiau jokio nesusipratimo, nors ligoniai garbaus amžiaus. Nėra čia ir jokių vokelių, gėlių, saldainių ir pan. Ačiū už profesionalumą ir žmoniškumą“, – gydytojai V.J.Balčiūnienei dėkojo pacientas.
Medikė pasakoja, kad pavyksta rasti laiko ne tik darbui klinikoje, bet ir mokslinei veiklai. V.J. Balčiūnienė eina Lietuvos akių gydytojų draugijos prezidentės pareigas, priklauso europinei draugijai, kuri vienija akių tinklainės srityje dirbančius medikus.
– Kada supratote, kad savo gyvenimą norite sieti su medicina? – paklausiau V.J.Balčiūnienės.
– Anksti. Nuo pat vaikystės visiems sakiau, kad būsiu daktarė. Anuomet net buvau gavusi stiklinį švirkštą. Pirmosios mano „pacientės“ buvo vaikiškos lėlės, o vėlesniais metais net mintis nebuvo kilusi, kad galėčiau rinktis kokią kitą specialybę.
Dažnai būna, kad vaikus į mediciną pastūmėja tėvų pavyzdys, bet mano šeimoje gydytojų nebuvo. Aš pati sugalvojau, kad noriu būti medike.
Gimiau ir augau Kaune. Čia lankiau mokyklą, kurioje chemija buvo mokoma sustiprintai – mūsų klasė turėjo 9 pamokas per savaitę. Neveltui, net 5 žmonės iš mano klasės tapo gydytojais.
Bet lengva nebuvo. Universitete, kai buvo paskutinė paskaita, mūsų paklausė, ar ryžtumėmės kartoti visą tą epopėją? Berods, ranką pakėlėme du ar trys žmonės iš dvylikos.
Iš pradžių ketinau būti akušere-ginekologe. Dėl maksimalizmo – kam kovoti už vieną gyvybę, kai gali už dvi (juokiasi).
Tačiau susiklostė taip, kad reikėjo kryptį keisti. Pasirinkau akių ligas ir pasukau į tinklainės sritį, kur tuo metu gydymui buvo naudojamos lazerio intervencijos.
Kai pradėjau dirbti, žmonės klausdavo: „Daktare, ką aš turiu? Kataraktą ar glaukomą?“ Yra ir daugiau akių ligų, bet mes ilgai neturėjome gydymo tinklainės ligoms, apie jas mažai buvo kalbama.
2008 m. kartu su kolega iš Vilniaus pradėjome taikyti fotodinaminę terapiją amžinei geltonosios dėmės degeneracijai gydyti: į veną suleidus vaistų vėliau specialiu lazeriu pašvietus juos aktyvuoji.
Po kelių metų Lietuvoje atsiradus naujiems biologiniams vaistams pradėjome taikyti injekcijas į akies stiklakūnį.
– Praėjusį rudenį tapote profesore. Kas motyvuoja ne tik verstis medicinos praktika, bet ir tobulėti akademiniame lauke?
– Darbas su jaunimu – fantastika. Visada turi būti pasitempęs, pasiruošęs rasti atsakymus į studentų ir rezidentų klausimus. Privalai daug skaityti ir nuolat tobulėti. O inovacijos mane domina, visada veržiuosi išbandyti tai, kas nauja.
Medicinai reikia skirti daug laiko, nuolat tobulėti ir atnaujinti žinias. Tai matydami nei vienas iš mano vaikų nesirinko medicinos. „Mama, reikia apie save pagalvoti, o per naktis sėdi prie darbų. Mes tokio kelio nenorime“, – man pasakė vaikai.
Ir dabar turiu daug papildomos veiklos. Ne tik ruošiuosi akademiniam darbui, bet tenka spręsti ir Lietuvos akių gydytojų draugijos veiklos klausimus, organizuoti įvairias konferencijas. Suskaičiavau, kad per 4 metus kompiuteryje susikaupė daugiau nei 1700 su draugijos veikla susijusių dokumentų.
– Minėjote, kad pacientų srautas didžiulis, beveik visada atsiranda ir iš anksto neužsirašiusių žmonių. Spėjate priimti visus?
Šiandien vyras atlydėjo savo vyresnio amžiaus tėvą. Jis pas mane dvejus metus nebuvo ir klausia: „Gydytoja, tempai pas jus nemažėja?“ Atsakiau, kad priešingai – tik didėja.
Nuolatiniai pacientai tą pastebi. Turbūt iš supratimo ir dėkingumas ateina. Būna atvyksta žmogus pirmą kartą ir piktinasi, kad turėjo 20 minučių palaukti. Bet nepavyksta visko konvejeriu padaryti. Ieškome geriausio sprendimo, tad konsultacija gali ir užsitęsti. Žmonės kartais neturi kantrybės ir to nesupranta.
Bet kai ilgiau pabendraujame, būna nebe pirmas apsilankymas tai visi stebisi, kaip mes susitvarkome.
Kaip nebūsi laimingas dirbdamas darbą, kai matai, kad padedi žmonėms, o jie tai vertina su dideliu dėkingumu?
Žinoma, būna dienų, kai svyra rankos, pradedi galvoti, kad reikia gyventi lėčiau, labiau mylėti save. Bet matai, kad pacientams tavęs reikia, todėl susiimi ir tęsi darbą.
– Burtų lazdelės gydytojai neturi, ne visada įmanoma išsaugoti paciento sveikatą. Nelengva žmogui pasakyti, kad išeitis nebus pati geriausia?
– Sunku, bet aš pati visada noriu, kad su manimi būtų bendraujama be užuolankų, tad ir su pacientais kalbuosi atvirai, nenoriu suteikti tuščių vilčių. Būna darbe žmonių ašarų, bet stengiuosi įvardinti tikrąją padėtį.
Tiesa, būna imi pacientą ir padrąsini. Kartais mes regos praradimą suprantame, kaip šviesos išjungimą, visišką tamsą. Tačiau taip būna ne visada.
Kartais netenkama centrinės regos, bet išlieka krašteliai, periferinis regėjimas. Kitų ligų atveju būna atvirkščiai.
Gal ir keistai skamba, bet žmogų nuramini, kad „dugnas“ jau pasiektas, tikslas yra išlaikyti regos likučius tam, jog žmogus galėtų orientuotis aplinkoje. Ne viskas dar prarasta!
– Dažnai kalbama apie opias sveikatos priežiūros sistemos problemas. Kokie rūpesčiai kamuoja oftalmologus?
– Reikia pasakyti, kad tinklainės ligos yra lėtinės, gydymas reikalingas visą gyvenimą. Problema ta, kad Valstybinė ligonių kasa (VLK) biologinę terapiją kompensuoja tik dvejus metus. Paradoksas, investuojame į vaistus, o po dviejų metų nutraukiame gydymą. Suprask, kad toliau žmogus brangų vaistą turi pirkti pats arba privalo ieškoti alternatyvų.
Tai – nesąmonė. Ar kas nors girdėjo, kad diabetą, hipertenziją gydytų dvejus metus? Turime lėtinę ligą ir su ja reikia atitinkamai kovoti, kad žmogaus regėjimas nebūtų prarastas.
Jau nesuskaičiuoju, kiek laiškų ir raštų parašėme įvairioms institucijoms.
Mums paaiškinta, kad vaistas registracijai pateiktas turint duomenis apie jo veiksmingumą dviejų metų laikotarpiui.
Bet juk ir taip aišku, kad jei vaistas efektyvus, padeda žmogui, reikia gydymą tęsti. Skaudu, kad reikia tokius dalykus įrodinėti.
– Jūsų atveju bendravimas su pacientu nesibaigia vienu apsilankymu, jis duris varsto nuolat. Koks ryšys užsimezga?
– Kartais su žmogumi bendrauji daugiau nei 10 metų. Žinai viską apie jų vaikus, spėja ir apie anūkus papasakoti. Ne tiek seniai pacientas atėjo su rožių puokšte. Sako: „Žinote, daktare, šiandien mūsų jubiliejus!“ (juokiasi)
Vienas pirmųjų pacientų, kuriam biologinę terapiją pradėjome taikyti dar tuomet, kai ji nebuvo kompensuojama – buvęs mokyklos direktorius. Jis gavo jau daugiau nei 70 injekcijų ir ta viena akimi, kurią pradėjome gydyti, puikiausiai mato.
Kai yra toks rezultatas, supranti, kad tavo darbas nenueina perniek. Pacientų istorijų daug, jie dėkingi, nes pavyko išsaugoti regėjimą.
Buvo pacientas paklausė, kiek ilgai tęsis mūsų bendravimas. Aš jam atsakiau vieno pažįstamo australo profesoriaus žodžiais: „Kol vienas iš mūsų neateis į pasimatymą“.
Gana dažnai būna, kad pasiimi pacientų sąrašą, o ten išbrauktos pavardės. Sesutė paaiškina, kad vienas susirgo, neatvyks, kito negali vaikai atvežti.
Bet kartais išgirsti: „Jau nebeturime, iškeliavo žmogus“.
– Esate akių gydytoja, bet nešiojate akinius. Dažnai sulaukiate pastabų šia tema?
– (Juokiasi) Jaunystėje akinių nenešiojau, bet turėjau nedidelę trumparegystę, kurią stengiausi kompensuoti prisimerkdama. Bet galiausiai pabalnojau nosį akiniais ir esu patenkinta.
Turiu daug skirtingų akinių. Juokaudama kolegoms sakau, kad turiu atsigriebti už tuos metus, kai akinių nenešiojau. Jie kartais sudaro nepatogumų, bet tikrai nėra pati didžiausia kliūtis.
– Žmogus negali būti gyvas vien darbu. Kaip jūs pamirštate profesinius rūpesčius?
– Mano liga – kelionės. Svečioje šalyje pailsiu, išsijungiu, pasikraunu baterijas ir vėl galiu kibti į darbus.
Kelionės – bendra mano ir vyro silpnybė. Visada keliaujame patys, pagalbininkų jokių nereikia ir šios taisyklės laikomės bene 20 metų.
Kai norėjome pirmą kartą nuskristi į Tanzaniją, mums buvo pasakyta, kad visi į Afriką keliauja grupėmis per turizmo agentūras. Paaiškinta buvo, kad patiems kelionę organizuotis bus labai brangu, reikės vos ne privataus lėktuvo. O mes vis tiek radome! Pamatėme ir Kilimandžarą, lankėmės Serengetyje.
Ir Azijoje šį pavasarį viešėdami radome išeitį, kai nebuvo tiesioginių skrydžių. Ten prie karinio oro uosto organizuota privati bendrovė, kuri skraido į „kukurūzninką“ panašiu lėktuvu, bet kelionė puikiausiai pavyko.
Pasižiūrėjau į mobiliąją programėlę, kuri padeda fiksuoti aplankytas vietas. Pasirodo, esu buvusi jau 80 šalių.
Tik Australijos dar nesu aplankiusi. Vieną kelionę sužlugdė pandemija, o kitai sukliudė mano disertacijos gynimas. Liko paskutinis žemynas, kuriame dar nespėjau pabuvoti.
