Greitosios pagalbos automobilyje akys raibsta nuo gyvybę gelbėjančių įrankių gausos – sudėti įtvarai, vaistai, neštuvai, defibriliatorius ir dar koks pusšimtis įvairiausių instrumentų, kurių pavadinimų ar paskirties dauguma iš mūsų nežinome. Tačiau juos žino 22-ejų Pijus. Ne tik žino, bet ir moka naudotis. Ne tik moka naudotis, bet ir jų pagalba gelbėja gyvybes.
Pamatytas skelbimas buvo lemtingas
„Prienų stadiono mikrorajonas, vaikai, žaidžiantys kamuoliu, ir į kiemą įvažiuojantis greitosios pagalbos automobilis“, – tokį vaizdą piešia Pijus, bandydamas prisiminti, kaip įsimylėjo paramediko darbą.
Vaikinas prisimena, kad susidomėjimas medicina prasidėjo visai netikėtai, šalia namų. Vairuotoju-paramediku buvo jo kaimynas. Ryški mediko apranga, mėlynais švyturėliais žybsintis automobilis ir mintis, jog toks žmogus gelbsti kitų gyvybes, tuomet maždaug aštuonerių Pijui atrodė neįtikėtina.
„Kai kiemo draugai „super herojais“ laikydavo animacinių filmų veikėjus, aš negalėjau įsivaizduoti nieko, turinčio didesnes super galias, nei žmonės, gelbstintys gyvybes kitiems“, – dabar pats sėdėdamas greitosios automobilyje sako paramedikas.
Vaikinas prisimena, kad pamatęs dar visai mažų vaikų susidomėjimą ne tik automobiliu, bet ir juo pačiu, kartais kaimynas įjungdavo švyturėlius, o išgirdus tą garsą net šiurpas nukrėsdavo – toks ryškus, pranešantis, jog pagalba jau čia pat.
Susižavėjimas vaikystėje neliko tik svajone. Pijus pradėjo domėtis, kaip greičiau galėtų patekti į greitosios automobilį ir padėti žmonėms.
Vasarą, kai Pijui buvo 13 metų, naršydamas internete jis pamatė skelbimą: „VšĮ Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotis priima savanorius“. Vaikinas prisimena, kad, vos pamačiusios užrašą, jo akys iškart sužibo.
Pasakęs apie sumanymą mamai, Pijus sulaukė klausimo, ar jam tikrai to reikia. Šeima nuogąstavo dėl dar tik į paauglystę įžengusio sūnaus noro kiekvieną savaitę važinėti į Kauną, nerimą kėlė galimai laukiantys šokiruojantys vaizdai.
Tačiau tėvai sutiko, o su jų sutikimu savanoriauti buvo galima nuo 14 metų. Pirmiausia Pijus vyko į Kauną, į pirmosios pagalbos teikimo mokymus, tuomet pasirašė savanorystės teikimo sutartį ir nėrė į darbą. O panirus patiko taip, kad dabar Pijus pats yra paramedikas.
Septynerius metus Pijus savanoriavo Kauno, Alytaus, vėliau ir gimtųjų Prienų greitosios medicinos pagalbos stotyse. Ilgos darbo valandos, atsidavimas išaugo į dar didesnę meilę šiam darbui.
„Savanoris kartu su greitosios pagalbos medikais vyksta į įvykio vietą: avarijas, nelaimingų atsitikimų vietas, pablogėjus sveikatai - į žmonių namus, ir teikia neatidėliotiną pagalbą“, – oficialiai, lyg skaitydamas savanorystės sutartį, portalui lrytas.lt bando paaiškinti Pijus.
Nors įvykio vietoje galima daryti tik tai, ką leidžia medikas jam prižiūrint, ir yra nuostatai, kuriuose nurodyta, ką savanoris gali daryti, kai viskas perkeliama į realybę, kai miršta žmonės, reikia veikti skubiai.
Savanorystės metu Pijui teko stabdyti gausų kraujavimą, tvarstyti žaizdas, nustatyti gliukozės kiekį kraujyje, atlikti pradinį gaivinimą ir daugybę kitų užduočių stebint medikui, tačiau kas tai per darbas, Pijus suvokė tik susidūręs su pirmąja mirtimi.
Tuomet vaikinas dirbo su reanimacine brigada. Reikėjo atlikti gaivinimą. Pijus pamena, jog viduje sukosi visa gausybė jausmų. Atrodė, jog mirtis kažkur toli, nepasiekiama, GMP specialistams visuomet pavyksta nugalėti giltinę. Deja.
„Buvo kiek baisu, tačiau jaučiau tokį didelį adrenaliną, norėjosi išgelbėti gyvybę. Visa brigada labai stengėsi. Tai buvo tokia ekstremali situacija“, – prisimena Pijus.
Dabar vaikinui ekstremalūs kvietimai yra netgi artimesni, o pirmasis susidūrimas su mirtimi Pijų įkvėpė dirbti greitai, tiksliai, ir daryti viską, kad tik žmogus galėtų gyventi toliau.
Gelbėdamas žmogų rizikavo ir savo saugumu
Besisukdamas medikų rate, 2019-aisiais Pijus išgirdo naujieną. Savanoriams, išklausiusiems pirmosios pagalbos kursą, buvo sukurta programėlė „AED Alert“. Kaip pats vaikinas įvardija – „gelbstinti gyvybes“.
Programėlės veikimo principas yra gana paprastas. Kauno apskrities rajonai - Raseiniai, Kėdainiai, Prienai ir kt. - yra susieti su Kauno miesto GMP stoties dispečerine. Žmogui paskambinus skubiosios pagalbos numeriu 112 bei dispečerinėje užregistravus skambutį, signalas perduodamas ir į užsiregistravusio programėlę, jei jis yra kilometro spinduliu nuo vykstančios nelaimės.
Pranešimai siunčiami, kai yra reikalinga skubi pagalba: klinikinės mirties atveju ar esant masyviam kraujavimui, o pati programėlė skirta tam, kad savanoris atvyktų galbūt net greičiau už greitąją, ir suteiktų pirmąją būtiną pagalbą.
Kitaip tariant, programėlės pagalba žmogui atsiranda daugiau šansų išgyventi.
Programėlę Pijus parsisiuntė iškart apie ją sužinojęs. Dabar vaikinas ją turi beveik penkerius metus, yra gavęs daugiau nei 30 pranešimų, tačiau atmintyje labiausiai įsirėžė vienas.
Prieš daugiau nei metus Pijui teko suteikti pirmąją pagalbą žmogui su durtine žaizda. Giliai atsidusdamas Pijus vėl panyra į prisiminimą: „Buvo maždaug 17 valanda, mano telefonas pradėjo pypsėti pranešdamas, kad netoliese esančiam žmogui skubiai reikia padėti. Tuomet dar nesupratau, bet pats rizikavau savo saugumu ar net gyvybe“.
Vaikinas prisimena, kad atvykus į įvykio vietą gatvėje buvo sąmyšis, žmonės pranešė, kad yra sužalotas žmogus. Prisistatęs savanoriu, galinčiu suteikti pirmąją pagalbą, Pijus įėjo į nukentėjusiojo namus. Vaizdas buvo ne iš maloniausių.
Viduje, kraujo klane, ant žemės gulėjo vyriškis. Jis buvo be sąmonės, su trinkančiu agoniniu kvėpavimu. Iš pradžių Pijus nesuprato, iš kur vyras kraujuoja, tačiau atitraukus drabužius pasidarė aišku – pjautinė žaizda ir masyvus kraujavimas iš kaklo.
Pijus prisimena, jog nieko nelaukdamas rankomis pradėjo spausti vietą, iš kurios kraujavo.
„Pamenu karšto kraujo srovę, kuri buvo kiaurai persmelkusi vyriškio drabužius ir jau sunkėsi pro manuosius“, – sako vaikinas. Po keleto minučių atvyko pirmoji greitosios pagalbos brigada, vėliau prisijungė ir antroji brigada, policija.
Tačiau, tos kelios minutės, kuomet Pijus klūpėjo rankomis užspaudęs paciento žaizdą, buvo lemtingos. Pacientas buvo išvežtas į Kauno Klinikas ir po 2–3 dienų atgavo sąmonę.
„Tik po keleto dienų supratau, kas įvyko, ir kad greita reakcija davė šansą žmogui gyventi toliau“, – džiaugiasi paramedikas.
Praėjusiais metais, už šią ir visas kitas suteiktas pagalbas, naudojant programėlę, gimtojo miesto, Prienų, apdovanojimuose „Dėkingumas“ Pijus pelnė „Metų poelgio“ titulą.
Ir nors vaikinas liko nustebintas ir labai džiaugiasi apdovanojimu, vis dar labai drovisi, kai miestelėnai jį pavadina herojumi.
„Manau, šis apdovanojimas ir tai, ką aš darau, skirta ne man vienam. Jis skirtas ir greitosios medicinos pagalbos kolegoms – be jų didelių pastangų dabar visavertį gyvenimą gyvenančių žmonių gal ir nebebūtų“, – pabrėžia vaikinas.
Kai kurie iškvietimai šokiruoja ilgam
Nuo praėjusių metų Pijus jau nebe savanoris – jis paramedikas.
„Būdamas dar visai nedidelis žiūrėdavau serialą „Medikopteris 117“ ir svajojau, kad vieną dieną pats galėsiu gelbėti gyvybes. Kartais susimąstau, kokį kelią jau nuėjau“, – sako Pijus.
Pastaruosius keletą metų vaikinas savanoriavo gimtuosiuose Prienuose, ir, nors slaugos mokslus dar kremta Vilniaus universitete, nusprendė, jog nebus didelė problema dažniau įveikti miestus skiriančius 100 kilometrų, todėl nesuabejojęs priėmė sprendimą oficialiai dirbti Prienų rajono pirminės sveikatos priežiūros centre, GMP skyriuje.
Nors su paramediko darbu Pijus buvo susipažinęs geriau nei bet kas kitas, rožiniai akiniai jam nukrito tada, kai atsakomybė užgulė jo, o ne šalia esančio pečius.
Baisiausi ir nemaloniausi kvietimai Pijui – kai miršta vaikai. Vaikinas prisimena, kad dar savanoriaudamas turėjo atvejį, kai dviem brigadoms teko gaivinti mažametę.
„Buvau dideliam šoke. Gaivinimas truko maždaug pusantros valandos, o išgelbėti jos nepavyko“, – prisimena paramedikas.
Pijus pabrėžia, kad apskritai viena nemaloniausių darbo dalių yra mirtis, tačiau dar visai vaikų, nespėjusių suprasti, kas yra gyvenimas, pasitraukimas iš pasaulio, visuomet ypač sunkus.
„Kad ir kaip būna gaila paciento, dar baisiau pažvelgti į sūnaus ar dukros netekusius artimuosius ir pranešti naujieną. Visada akyse atsispindi, kaip miršta ir dalis jų pačių“, – realybę apibūdina Pijus.
Taip pat baisi ir, kaip paramedikas apibūdina, kiek erzinanti yra kita darbo pusė – gaunami melagingi išgėrusių žmonių kvietimai. Ir nors apie tai nekalbama, arba kalbama itin retai, Pijus pabrėžia, jog kalbėdamas apie paramediko darbą meluotų, jei nenubrėžtų ir šio ryškaus, probleminio vaizdo.
„Tokiose situacijose labiausiai gaila žmonių, kuriems pagalbos iš tiesų reikia, o mes gaištame laiką su norinčiais pajuokauti“, – teigia vaikinas.
Ir nors iššūkių šiame darbe netrūksta, noras padėti, suteikta pagalba ir dėkingumo kupinos akys Pijui atperka viską, ir jis kol kas neįsivaizduoja savęs darančio ką nors kito. Paramedikas įsitikinęs: „Gal tai pašaukimas, gal tai atėjo iš aukščiau, bet esu tikras dėl vieno – turiu padėti kitiems“.
