Pasak gydytojo, jam skirtas palaikymas – įrodymas, jog požiūris į psichiatriją Lietuvoje keičiasi.
„Tik Jūsų dėka gyvenu ir galiu džiaugtis gyvenimu“, – V.Bobrovui skirtoje padėkoje rašė pacientė Lina. Kiek gyvenimų per kone pusę amžiaus gydytojui pavyko pakeisti? Suskaičiuoti neįmanoma.
Per kiek daugiau nei mėnesį padėkų platformoje sugulė jautrios patirtys ir nuoširdūs padėkos žodžiai medicinos darbuotojams iš visos Lietuvos. Iš viso – daugiau nei tūkstantis padėkų. Lrytas.lt pradeda pažintį su projekto „Ačiū medikams“ laureatais.
V.Bobrovas pasakojo gimęs Vilniuje, sostinėje augęs, kol mokytoju dirbęs tėvas persikėlė dirbti į rajoną.
1966 m. mokyklą baigęs pašnekovas įstojo į Kauno medicinos institutą (KMI). „Tuomet buvo juokaujama: KMI – „Kur mama įtaisė“. Bet mano atveju taip nebuvo. Ten įstojau savo jėgomis“, – patikina V.Bobrovas.
Tačiau medicinos mokslus pertraukė karinė prievolė – teko trejus metus atitarnauti laivyne. Po tarnybos Kuriluose jaunuolis vėliau grįžo į antrą medicinos studijų kursą.
Lengva nebuvo ir su diplomu rankose. Vyras sukūrė šeimą su taip pat gydytojos kelią pasirinkusią Virginija.
Reikėjo pinigų, tad Vladimiras vėl pasirinko jūrą ir keletą kartų didesnę algą. Gavęs gydytojo vietą žvejybos laive ten patapo visų galų meistru: turėjo atstoti ir stomatologą, ir chirurgą, ir terapeutą, ir ginekologą, ir psichiatrą.
Taip prabėjo ketveri metai. Reisai trukdavo kone pusmetį, tad nugalėjo šeimos ilgesys.
Kurį laiką šeima gyveno ir abu sutuoktiniai dirbo Druskininkuose, bet staiga darbo neliko. 1993 m. Virginija atsitiktinai rado skelbimą laikraštyje, kad Lazdijuose reikalingas psichiatras.
Darbą mieste netoli Lenkijos sienos gavo ir vyras, ir žmona. Taip nutiko, kad V.Bobrovas čia dirba jau 30 metų.
Gydytojų pora susilaukė dviejų vaikų. Deja, vyresnėlis Gediminas prieš 17 metų žuvo autoavarijoje. „Jis buvo baigęs Riomerio universitetą, dirbo Vidaus reikalų ministerijoje. Buvo labai protingas vyras“, – sūnų prisiminė V.Bobrovas.
Likimas lėmė ir dar vieną netektį. Po sunkios ligos prieš 7-erius metus mirė žmona Virginija.
Likusi paguoda – dukra Jolanta, kurią šiemet Sveikatos apsaugos ministerija pagerbė „Lietuvos nusipelniusios slaugytojos“ apdovanojimu.
V.Bobrovas neslepia: didžiuojasi dukra ir džiaugiasi, kad gali Lazdijuose dirbti kartu su ja. Vyras pabrėžia, kad Jolanta įgijusi magistro laipsnį, mąsto ir apie doktorantūrą.
„Puikus išsilavinimas, platus akiratis yra svarbus ir vidurinės grandies medicinos darbuotojams“, – pabrėžia V.Bobrovas.
– Kaip jautėtės sužinojęs, kad sulaukėte daug simpatijų lrytas.lt projekto „Ačiū medikams“ balsavime? – paklausiau V.Bobrovo.
– Man dukra pranešė, kad buvo toks konkursas ir aš buvau išrinktas populiariausiu gydytoju. Buvo malonu ir netikėta. Ne tik dėl savęs, bet ir todėl, kad pagaliau dėmesio sulaukė psichiatrai.
Dažniau kalba kiti gydytojai, kurie kepenis, inkstus persodina ir panašiai. Pandemijos laikotarpiu visos šviesos nukrypo į infektologus. Be galo džiugu, kad mano asmenyje pagerbti buvo ir kiti Lietuvos psichiatrai. Bet kuris jų galėjo gauti tokį apdovanojimą. Žiūriu į tai, kaip į loteriją – šįkart iškrito mano laimingas kamuoliukas.
Džiaugiuosi, kad žodis „psichiatras“ pamažu praranda negatyvią prasmę. Anksčiau žmonės manydavo, kad jei buvai pas psichiatrą, vadinasi esi „durnas“. Todėl ir vengdavo apsilankyti pas specialistą. Panašu, tas požiūris keičiasi į gerąją pusę.
Visi žmonės turi savo pergyvenimų, baimių, patiria skaudžias netektis. Nerimaujame dėl artimų žmonių, santykių su aplinkiniais, darbinių įsipareigojimų, atlyginimo.
Pagyvenę žmonės patiria daug streso dėl to, kas vyksta Ukrainoje. Jie gyveno pokariu, matė tremtį ir dabar vėl sapnuoja tuos metus. Dėl tokių problemų žmonės ir kreipiasi.
– Daug kalbama apie prastėjančią lietuvių psichinės sveikatos būklę. Jūs tą pastebite?
– Nemanau, kad situacija blogėja. Sakyčiau, jog žmonės tiesiog dažniau kreipiasi į psichiatrą, daro tai drąsiau.
Būna ir taip, kad žmogus praeina visus specialistus, o ligos niekas neranda. Galutinė stotelė – psichiatras. Žmogus tada sako: „Dieve, kodėl aš pas jus anksčiau nepatekau? Dabar gyvenu pilnavertį gyvenimą.“
– Laimingiausių šalių reitinge pernai Lietuva pakilo iki 34-os vietos, aplenkė tokias valstybes kaip Japoniją ir Estiją. O mes vis skundžiamės... Kodėl taip yra?
– Dabar gyvename daug geriau. Tą pasakyti galiu iš savo asmeninės patirties. Gi galiu palyginti su tuo, koks gyvenimas buvo prieš 30–40 metų.
Japonai panašiame lygyje gyvena jau ne vieną dešimtmetį. Jų gerovės supratimas yra kitoks. O mes esame kaip naujakuriai šitoje kompanijoje.
Jeigu šiandien turiu duonos ir sviesto, dar galiu įsigyti automobilį, išvažiuoti į kelionę. Be abejo, žmogui atrodo, kad jis gyvena neblogai, nes gali sau leisti tai, ko negalėjo prieš 10–20 metų.
Tie patys japonai, vokiečiai, prancūzai su šitais malonumais susipažino žymiai anksčiau. Jie tą pasaulį išmaišė, daug pamatė. Mes juk į Paryžių, Londoną, Atėnus skrendame ne tik skaniai pavalgyti, bet ir pamatyti, pavyzdžiui, Akropolį, kuris toje pačioje vietoje stovi jau tūkstančius metų. Anksčiau apie tuos pasaulio stebuklus tik iš knygų žinojome.
– Prieš kelis metus pacientas grasino susprogdinti Lazdijų ligoninę. Kokios istorijos iš ilgametės praktikos Jums įsiminė labiausiai?
– Nebūna taip, kaip filmuose rodo: stovi žmogus priešais ir rimtu veidu sako, kad yra Napoleonas. Tiesa, yra tokų žmonių, kurie mano esantys visagaliai arba aiškiaregiai.
Pamenu, turėjau pacientą, kuris buvo įsitikinęs, jog yra kareivis ir jam dabar būtina kariauti. Kai to paciento liga paūmėjo, jis apsirengė uniformą, paėmė medžioklinį ginklą, vokišką šalmą, padegė savo namą ir išėjo.
Kada mes tą žmogų pagavome, aš jo paklausiau, kodėl jis padegė savo namą.
„Išėjau kariauti. Nenorėjau, kad priešui atitektų mano namas, todėl jį ir sudeginau“, – man paaiškino vyras.
– Ko Jus per ilgus dešimtmečius išmokė gydytojo psichiatro darbas?
– Pagrindinis šios srities gydytojo instrumentas – jo žinios, gebėjimas bendrauti su pacientu, mokėjimas atskirti tiesą nuo fantazijų. Būna žmogus pasakoja ne tai, kas iš tikrųjų įvyko, o ko jis norėjo. Savo darbe visko prisiklausau. Neretai pacientas savo troškimus pateikia kaip esamus faktus, pasakoja apie nebūtus pasiekimus ir nuopelnus.
Anapus jau išėjęs profesorius Algirdas Dembinskas sakydavo, kad reikia nuolat skaityti literatūrą, ypač psichopatologiją. Tai padeda psichiatrui nustatyti atitinkamą sutrikimą, jo eigą ir baigtį.
