Profesorius puikiai žino visų grandžių mediko virtuvę – nuo paprasto gydytojo iki vadovo. R.Kėvalas visuomenės simpatijas per daug metų pelnė dar ir dėl to, kad ne tik kalba apie meilę ir pagarbą vaikams, bet ir gelbėja jų gyvybę.
Medikas daugybę metų dirbo intensyviosios terapijos skyriuje, jo rankos palietė tūkstančius mažųjų pacientų, kenčiančių nuo įvairių ligų. Tačiau gydytojui labiausiai širdį skauda tuomet, kai į ligoninę patenka artimiausių žmonių sunkiai sužaloti vaikai, kuriems ir šiuolaikinė medicina bei patyrę specialistai ne visuomet pajėgūs padėti.
Viena tokių garsiai nuskambėjusių – Matuko istorija, kai keturmetį berniuką kelias dienas negailestingai mušė jo mama ir patėvis.
Kai vaikas buvo atvežtas į klinikas, jam jau nebuvo galima padėti. Ekspertai nustatė, kad vaikui buvo suduoti ne mažiau kaip 135 smūgiai.
R.Kėvalas buvo tiesioginis šios skaudžios istorijos liudininkas: „Taip žiauriai sužaloto vaiko kaip Matukas turbūt niekas nematė, niekam nelinkėčiau to pamatyti. Bet nereikia ir Matuko istorijos, man užtenka ir šio kalėdinio budėjimo, kai buvo atvežta stipriai sumušta, kritinės būklės dvimetė mergaitė iš Raseinių.“
R.Kėvalas nori tikėti, kad situacija dėl smurto prieš vaikus kažkiek gerėja, tačiau skaudžių atvejų pasitaiko iki šiol.
„Vaikai atkeliauja pažeisti pačių įvairiausių smurto formų. Nepriežiūra, seksualinis ir emocinis smurtas, fizinis smurtas. Per pastarąjį mano budėjimą policija atvežė septynerių metų mergaitę, kuri dvi ar tris valandas perbalusi, sušalusi prastovėjo autobusų stotelėje bijodama eiti į mokyklą. Tėvai ja nesirūpina. Tai irgi smurtas prieš vaiką – nepriežiūra. Man didžiulį nerimą kelia ir narkotinių medžiagų vartojimas tarp vaikų ir paauglių“, – pasakojo medikas.
Dažnai manoma, kad drastiškas auklėjimo priemones naudoja tik socialinės rizikos šeimų tėvai, bet nereikėtų aklai tuo tikėti. Ir išsilavinę, universitetus baigę žmonės kelia ranką prieš savo vaikus.
Šis kaunietis gydytojas jau daug metų yra savotiškas vaikų, patiriančių smurtą šeimoje ir negalinčių apsiginti, ambasadorius. Jo neabejingumas skriaudžiamųjų likimui vis labiau išjudina vaiko teisių tarnybas, policijos darbuotojus.
Kasmet į Kauno klinikas patenka iki dešimties sumuštų pacientų iki vienų metų.
„Kartą buvo atvežtas sunkią galvos traumą patyręs trijų mėnesių kūdikis ir skubiai operuotas. Jis pasveiko, bet grįžo į namus ir po kelių mėnesių buvo atvežtas tokios būklės, kad mes niekuo jam nebegalėjome padėti“, – skaudų atsitikimą prisiminė medikas.
Nors Vaikų klinikos vadovas dažnai jaučiasi kovojantis su vėjo malūnais, viliasi, jog ateityje pavyks užauginti kartas, suprantančias, kad bet koks smurtas yra blogis, neretai pasibaigiantis tragedijomis.
2017 metais R.Kėvalas buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
– Kas formavo jūsų donkichotišką charakterį? Ar teisybės ieškotojas buvote jau vaikystėje? – paklausiau profesoriaus R.Kėvalo.
– Mano esminė žinutė į jūsų klausimą būtų labai paprasta – aš atlieku savo pareigas ir kitaip neįsivaizduoju savo darbo. Manau, kad vaikų ligų gydytojo pirma pareiga – gydyti vaiką, antra pareiga – ginti jo teises.
Iš kur toks charakteris? Teisuoliai, kvailai užsispyrę žmonės man nedaro įspūdžio. Esu kilęs ne iš medikų, net ne iš inteligentų šeimos.
Mano tėvai buvo darbininkai, užaugę Prienų rajone. Mama buvo siuvėja, tėtis – šaltkalvis. Sukūrę šeimą jie atsikėlė į Kauną. Užaugau Vilijampolėje, tuometiniame darbininkų rajone.
Su bendraamžiais buvome panašūs, nė vieno šeima per daug neišsiskyrė kokiais nors finansiniais pranašumais. Bet vadovavomės nerašytomis moralinėmis gatvės taisyklėmis, pavyzdžiui, žinojome, kad negalima pakelti rankos prieš mergaitę, prieš silpnesnį, nes tai gėdinga.
Santykius išsiaiškindavome, jei reikėdavo, vyriškai – vienas prieš vieną. Nepamenu, kad mokykloje būtų buvusios patyčios.
Nebuvau išskirtinis vaikas, gal tik mokytis gerai sekėsi. Tačiau apie mediko kelią nesvajojau, tik paskutinėse klasėse šmėstelėjo mintis, kad galėčiau būti gydytoju.
Kaimynystėje gyveno gerbiami inteligentai Bacevičiai. Šviesaus atminimo Regina Bacevičienė buvo vaikų gydytoja, ji ir mane nuolatos gydė. Jos įtaka kaip žmogaus, gydytojos, kaimynės buvo lemtinga – paskatino mane rinktis mediko kelią.
Mokiausi gerai, bet tais laikais, jei nebuvai iš medikų dinastijos, įstoti į tuometį Kauno medicinos institutą buvo sunku. Tad beveik dvejus metus papildomai mokiausi su dėstytojais iš instituto, kad pasiruoščiau egzaminams. Įstojus mokytis buvo įdomu, ypač tada, kai prasidėjo klinikiniai dalykai.
Savo pagrindiniu mokytoju, kuris mane ugdė ir formavo kaip gydytoją, vadinu profesorių Jorgą Feningerį iš Šveicarijos, Berno universiteto Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus vadovą. Su juo man teko daug bendradarbiauti atliekant vieną esminių reformų Lietuvoje.
Berods 1996 metais buvo pasirašytas tarpvalstybinis susitarimas tarp Lietuvos ir Šveicarijos vyriausybių, dėka ko buvo dedamos didžiulės investicijos tiek į mokymą, tiek į mokymąsi, tiek į inventorių, rekonstrukcijas, kad sumažėtų vaikų mirtingumas.
Antras mano mokytojas yra Australijos Melburno karališkosios ligoninės tuometis Vaikų skyriaus vadovas profesorius Frankas Shannas. Jis gal savotiškas žmogus, bet man patiko kai kurios jo idėjos, padrąsinimas, požiūris į gydytojo darbą. Australijoje praleidau pusantrų metų. Tai buvo neįkainojama patirtis. Kaip sakau, jeigu pažaidi krepšinį NBA, grįžęs į „Lietkabelį“ jau gali drąsiai žaisti ir tikrai būsi ne paskutinis. Savo klinikoje jaučiuosi tvirtai.
– Kodėl pasirinkote vaikų ligas?
– Visada norėjau būti chirurgu, antroje vietoje buvo vaikų ligos. Kai po ketvirto kurso pavyko išvykti į Jakutiją, kur su kitais studentais dirbome prie statybų amžinojo įšalo žemėje, būryje buvo ir vyresnių studentų, kurie jau buvo paragavę chirurgo duonos ir pasirinkę šią specializaciją.
Atsimenu vieno išmintingo vaikino patarimą: „Rimai, jeigu neturi, kas tau padės chirurgijoje prasimušti, visą gyvenimą laikysi „kablius“.“ Tie du žodžiai buvo lemtingi – svajonės apie chirurgiją išgaravo, pasirinkau vaikų ligas.
Tais laikais gaudavome paskyrimus. Labai norėjau išvykti kuo toliau nuo Kauno, jau buvo atsibodęs šis miestas. Gavęs pasiūlymą važiuoti į Gargždus buvau patenkintas dar ir dėl to, kad netoli jūra.
Bet tuo metu akademikas Jurgis Brėdikis buvo įkūręs Visasąjunginį širdies ritmo sutrikimų centrą, į kurį iš visos Sovietų Sąjungos atvykdavo vaikai gydytis. Jam reikėjo jauno žmogaus, kuris galėtų tuos vaikus ištirti, atlikti širdies elektrofiziologinius tyrimus, prie jų budėti po operacijų. Likau klinikose ir pradėjau dirbti kaip vaikų elekrofiziologas, kaip vaikų intensyviosios terapijos gydytojas.
– Ilgai dirbote Intensyviosios terapijos skyriuje. Kodėl traukia ekstremalios darbo sąlygos, psichologinė įtampa?
– Mėgstu judesį, intensyvų veiksmą ir greitą rezultatą. Lenkiu galvą, jaučiu didžiausią pagarbą bet kurios srities onkologams, bet aš juo negalėčiau dirbti, išprotėčiau turbūt po kelių pirmų mėnesių. Man atrodo, kad jų darbas sunkesnis nei intensyviosios terapijos skyriuje.
Intensyviojoje terapijoje rezultatas matomas vos per 24 valandas – ir gali arba džiaugtis, arba liūdėti.
Aš tik ketverius metus dirbau reanimacijoje gydytoju, paskui 22 metus teko vadovauti šitam skyriui. Svarbiausias uždavinys buvo suburti kolektyvą. Tai tas pat, kaip suburti gerą krepšinio ar futbolo komandą.
Jau po pirmųjų stažuočių užsienyje supratau, jog sovietinio mąstymo ideologija, kai buvo teigiama, kad viską sprendžia, padaro ir už viską atsako kažkokie korifėjai, yra ydinga. Man pavyko suburti puikią komandą. Būdavo, aš dar tik pagalvoju, jog reikėtų ką nors padaryti, o kolegos ateina ir pasako, kad jau padarė.
– Kaip emociškai išgyventi vaiko mirtį?
– Prie mirties neįpranti, bet supranti, kad turi padaryti viską, kad esant net ir blogai išeičiai būtum ramus.
Prieš pandemiją su šeima keliavome iš Tailando namo. Helsinkio oro uoste mane užkalbino vienas vyras. Jis pasakė, kad prieš penkiolika metų gydžiau jo dukterį, kuri dešimt dienų gulėjo reanimacijoje.
Jis taip paprastai pasakojo, kad aš kažkaip leptelėjau: „Na, o kaip ji dabar gyvena?“
Jis pažiūrėjo į mane su nuostaba: „Daktare, ji mirė.“ Man buvo toks smūgis, kad vos neatsisėdau, kur stoviu. Matydamas mano sutrikimą vyras pasakė: „Bet aš žinau, kad jūs viską padarėte.“ Tai svarbiausias dalykas, kai pridėjęs ranką prie širdies gali sau pasakyti: padariau viską, ką tik buvo galima.
Sudėtingose situacijose labai svarbu bendravimas su tėvais, situacijos aiškinimas, psichologinė pagalba. Tai išsekina, tai beprotiškai sunku, bet kur dabar lengva?
Jautriausias dalykas man ik šiol yra tai, kad tėvai, net žinodami, kas laukia jų vaikų, kai yra tik blogiausia išeitis, ateina padėkoti. Tuomet sunku sulaikyti ašaras.
– Gal galėtumėte papasakoti apie savo darbo krūvį?
– Man teko turėti įvairų darbo krūvį. Nepertraukiamo darbo rekordą pasiekiau karjeros pradžioje. Kartą esu tris ar keturias paras nepalikęs darbo vietos. Ligoninėje buvo daug sunkių ligonių, reikėjo atlikti tyrimus, budėti prie vaikų po operacijų. O dabar viskas kiek kitaip – veikia Darbo kodeksas, yra nustatytos darbo valandos, negali tokiame atsakingame darbe būti pervargęs, išsekęs.
Šiuo metu, be to, kad esu Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas, kartą per mėnesį Intensyviosios terapijos skyriuje esu parą budintis konsultantas. Budžiu iš namų, jeigu reikia, važiuoju, padedu kolegoms.
Kaip klinikos vadovui daugiausia tenka dirbti administracinį darbą. Konsultuoju Skubios pagalbos skyriuje, poliklinikoje. Turiu dvi licencijas – vaikų ligų gydytojo ir vaikų intensyviosios terapijos gydytojo. Dar yra darbas su studentais, mokslinių darbų, straipsnių, vadovėlių rašymas. Štai tokia puokštė.
Praktinis klinikinis darbas su ligoniais man patinka, kai 2026 metais baigsis mano, kaip Vaikų ligų klinikos vadovo, kadencija, kiek įmanoma daugiau dirbsiu praktikos gydytoju.
– Ar prisimenate pirmą paciento mirtį, su kuria susidūrėte darbe?
– Likimo ironija – tai nutiko mano pirmo naktinio budėjimo Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje metu. Lyg tyčia tebuvo vienas pacientas ir tas mirė. Tai buvo kūdikis, vėliau skrodimas atskleidė kažkokias širdies problemas. O mirčių, kurios sukrėtė, buvo labai daug: ir netyčiniai apsinuodijimai, sukėlę mirtį, ir staigios mirtys nuo kraujo užkrėtimo.
Penkiolikos metų vaikinui sportiniai batai nutrynė kulną, jis kurį laiką prabuvo namuose, vėliau žaidė krepšinį, galiausiai atvažiavo pas mus ir po keturių valandų mirė nuo sepsio.
Darbo pradžioje per vieną budėjimų mirė devynių mėnesių berniukas, sirgęs plaučių uždegimu. Jei tokia situacija būtų nutikusi po dešimties metų, vaikas būtų gyvenęs, o anuomet neturėjome dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato. Vaikas užduso mano akyse.
– Gal tarp mažųjų ligonių ir gydytojų užsimezga ypatingesnis ryšys?
– Glaudesnis ryšys dažniau užsimezga tarp gydytojo ir lėtinėmis arba onkologinėmis ligomis sergančio paciento, ilgai gydomo stacionare, ambulatorijoje, reabilitacijoje, atvykstančio į kontrolinį patikrinimą.
Bet iš esmės visi mažieji pacientai emociškai paliečia širdį. Neseniai konsultavau vieną trejų metų berniuką, našlaitį iš Ukrainos. Vos tik jis įėjo į kabinetą, iš karto pavergė savo guvumu, akimis, žvilgsniu. Paskui šalia sėdinčiai rezidentei pusiau juokais pasakiau: „Tokį berniuką tikrai įsisūnyčiau.“ Ji pasakė, kad irgi taip padarytų.
Mes turime sukurti gerą emocinę aplinką vaikams. Į vaikų ligų klinikos skyrius ateina linksmintojai iš „Raudonųjų nosių“, vyksta kaniterapija su šuniukais, padeda savanoriai iš organizacijos „Savanoriai vaikams“ – jos valdybos narys esu.
Įsivaizduokite, mama mėnesį ar du turi praleisti ligoninėje su vaiku, o namuose yra dar vienas ar keli vaikai. Savanoriai išleidžia moterį pailsėti, suteikia galimybę aplankyti kitus vaikus. Arba dar liūdnesnės situacijos – kada nėra kam būti su vaiku ligoninėje.
– Ar pavyksta darbo rūpesčių neparsinešti į namus?
– Darbas su ligoniais nėra lengvas, bet jis manęs nevargina. Šis darbas turi dosnų emocinį grįžtamąjį ryšį, suteikia gyvenimui prasmės. Labiausiai erzina nereikalinga biurokratija, todėl pas mus ir yra pacientų eilės. Australijoje filosofija tokia: jei esi gydytojas, tai ir dirbk gydytoju. Ten gydytoju dirbama 90 procentų laiko, 10 procentų laiko skiriama dokumentams. Lietuvoje dokumentų tvarkymas užima 70 procentų darbo laiko ir dar daugiau. Ir kartais net nežinai kam to reikia.
Reikia išmintingai padalinti savo parą – skirti laiko poilsiui, miegui, sportui. Mano atsipalaidavimo ir pabėgimo nuo slogių minčių priemonės labai paprastos. Tai – sveikas gyvenimo būdas. Du kartus per dieną po trisdešimt minučių skiriu fiziniam aktyvumui, lankausi sporto klube, turiu kitos mėgstamos veiklos.
Vienas ankstesnių mano pomėgių buvo kinologija, vokiečių aviganiai, bet dabar tam lieka vis mažiau laiko. Mėgstu knygas, lankausi teatre, susitinku su draugais, mėgaujuosi išmintingais pokalbiais. Skiriu dėmesio šeimai, vykstame į keliones.
Dar vienas pomėgis, kuriuo užsikrėčiau iki pandemijos, yra nardymas. Tailande, kur vieną kartą gyvenome du mėnesius, kitą kartą – mėnesį, baigiau kursus ir gavau nardytojo licenciją.
Ir buities darbai kelia malonumą. Kad ir žolės pjovimas. Aš daug ką moku – ir tinkuoti, ir mūryti. Mano tėtis išmokė vyriškų darbų.
– Jūsų viešuose pareiškimuose dažnai nuskamba smurto prieš vaikus tema. Ar vaikystėje esate patyręs smurtą šeimoje?
– Augau be smurto. Vieną kartą tėtis ranka kepštelėjo per užpakalį. Prisimenu, užsiožiavau, nes būtinai norėjau, kad mama mane neštų ant rankų, o mes gyvenome name, kur labai statūs laiptai.
O šiaip nesu gavęs diržo. Taisyklė, mano galva, labai paprasta. Jeigu vaikas auga be meilės, be supratimo, kai viskas pasiekiama tik fiziniu smurtu, laikui bėgant jam išsivysto smurtiniai įgūdžiai, tuomet jis su savo vaikais elgsis taip, kaip su juo elgėsi jo tėvai.
– Turite tris dukteris, dvi jau suaugusios, viena – paauglė. Kokius auklėjimo metodus taikote savo vaikams?
– Nelaikau savęs idealiu tėčiu. Neslėpsiu, mane iš kantrybės greičiausiai išveda savi vaikai.
Kartais tenka balsą pakelti, kartais gražiuoju bandai susitarti, kartais išeini į kiemą pasivaikščioti, kad neleistum lietis emocijoms.
Esate gydytojas pediatras. Konsultuojate mažuosius pacientus. Dabartinės mamytės vadovaujasi įvairiais gydymo metodais. Pasitaiko ir kraštutinumų. Vienos neleidžia vaikų skiepyti, kitos, vos tik vaikas sukosėja ar pačiaudo, puola kišti tabletės.
Mes turime suvokti paprastą tiesą, kad jeigu vaikas atėjo į šį pasaulį sveikas, jo gyvybę gelbėja du dalykai: skiepai ir švarus vanduo. Švarų vandenį Lietuvoje turime, o su skiepais būna taip, kad tėvai kartais jų atsisako. Motyvai įvairiausi, bet neteko sutikti mokslu ir klinikine praktika grįstų motyvų. Jei vaikas paskiepijamas pilna, tai tokio sunkios bakterinės infekcijos kaip, pavyzdžiui, meningokemija, pneumokokinė ar heamofilus infekcija nėra pavojingos, jau nekabant apie išvengimą mirtinai pavojingos difterijos, stabligės. Deja teko susidurti su vaikų mirties atvejais, kurių piežastis sunki liga, bet kurios profilaktika galėjo būti elementari įprastinė vakcinacija. Vakcinacijos lygis tragiškai krito po pandemijos, nes tuo laiku pasinaudojo ir tie žmonės, kurie turėjo ne visai gerų tikslų ir siekių.
Tėvai dažnai svarsto, ar vaikui peršalus vartoti antibiotikus, numušinėti temperatūrą, pirkti vaistus nuo kosulio. Teikdamas skubiąją pagalbą dažnai pagalvoju, kad mano šviesaus atminimo močiutė daug kam padėtų.
Vaikystėje neretai sirgdavau, ir turbūt 80 procentų mano sveikatos problemų išspręsdavo močiutė, nebaigusi net pradinės mokyklos. Ji virdavo mikstūras nuo kosulio, statydavo taures, duodavo karšto pieno su medumi, liepžiedžių arbatos, kaitindavo kojas. Tai padėdavo pasveikti.
Cheminiai preparatai dažniausiai nereikalingi. Bet kažkodėl tėvai jaučiasi geriau, kai vaikui duoda, pavyzdžiui, kad ir vaistų nuo kosulio. Nėra jokio mokslinio įrodymo, kad vaistai nuo kosulio vaikui yra veiksmingi.
Kosulys yra normali reakcija į kažką, pakosės vaikas ir išsikosės. Kosulys nekenkia nei širdžiai, nei plaučiams. Vienas profesorius sakydavo suaugusiesiems: „Pats efektyviausias vaistas nuo kosulio yra vidurių laisvinamieji. Išgėrei jų ir bijai kosėti.“
Savo vaikams su kiekvienu sukosėjimu vaistų nekišau. Vaikui reikia leisti augti ir leisti pasveikti. Šias dvi paprastas taisykles tėvai pamiršta. Karščiavimas yra normali reakcija į infekciją, kosulys – normalus plaučių išsivalymas.
Žinoma, tai nereiškia, kad į ligas reikia numoti ranka. Visada noriu atkreipti dėmesį į kūdikystės periodą, kuris itin pavojingas, nes tuo metu įprastai skambančios ligos ar virusinės infekcijos gali reikšti sudėtingą ligos eigą, reikalaujančią atidaus gydymo.
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurio metu publikuojami pokalbiai su pacientų bėdoms jautriais gydytojais, slaugytojais, greitosios medicinos pagalbos darbuotojais ir kitais sveikatos priežiūros specialistais.
Padėką savo mylimiausiam medikui galima parašyti šiame puslapyje: Ačiū medikams.
