Jolanta jau nesuskaičiuotų kiek kartų skubėjo pas sergančius pacientus, į avarijų vietas, kiek kartų konstatavo mirtį ir užspaudė į aną pasaulį iškeliavusio žmogaus akis.
Paprašyta metaforiškai apibūdinti darbo kasdienybę, J.Keburienė sakė, kad ją galima būtų sulyginti su permainingais orais – nuo visiško štilio – ramių pokalbių su kolegomis iki didžiulių uraganų, masinių katastrofų, kur nukenčia daug žmonių: „Darbas vieną minutę gali sietis su ramiu atsipalaidavimu, poilsiu, iškvietimo laukimu, o po akimirkos jau tenka bėgti į penktą ar devintą aukštą, ruošti reanimavimo įrangą“.
Skubios pagalbos slaugos specialistė yra ne tik patyrusi savo srities specialistė, tačiau jau kelerius metus yra Lietuvos greitosios medicinos pagalbos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė.
– Palyginkite darbo specifiką savo veiklos pradžioje ir pastaruoju laikotarpiu. Ar iškvietimų daugėja, ar keičiasi ligų pobūdis, žmonių sąmoningumas?
– Dabar mes turime daugiau įrangos, ženkliai geresnius automobilius, kas leidžia suteikti daugiau pagalbos. Kalbant apie pacientus, juos galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni perdėtai ėmė rūpintis savo sveikata ir dėl menko įbrėžimo, įlindusios rakšties ar įsisiurbusios erkės yra pasiruošę kviesti greitąją. Jiems tai atrodo pagrįstas iškvietimas. Pasitaiko, kad mes dėl padidėjusio kraujospūdžio duodame tabletę, pasikalbame, nuraminame žmogų. Kai kada užtenka tiesiog pabendrauti.
Kiti negaluojantys delsia iki paskutinės akimirkos. Pasitaiko, kad su nutraukta galūne ar ištikus infarktui žmogus važiuoja su taksi į priėmimo skyrių.
Sakyčiau, jog mano darbo pradžioje iškvietimai buvo tikslingesni. Žmonės suprasdavo, kur, tikrai, reikia greitosios, kur galėtų pagelbėti patys sau, savarankiškai išgerti vieną ar kitą medikamentą. Anksčiau tiek daug betikslių iškvietimų nebuvo.
– Užsiminėte apie betikslius iškvietimus. Kokie buvo keisčiausi?
– Kartą buvome kviečiami nustatyti ar moteris su kažkuo turėjo lytinius santykius. Kaip į ūmų iškvietimą vykome, kai 78 metų vyras pasiskundė gausiu kraujavimu iš nosies. Tačiau jam buvo tiesiog sloga. Kadangi jis nepasižiūrėjo į veidrodį, nusprendė, kad tai gali būti kraujas. Kvietė ir dėl tris mėnesius trunkančio kosulio, tačiau greitoji tokiu atveju realiai nieko negali padaryti.
Dar prisimenu situaciją, kai garbaus amžiaus moteris išsikvietė greitąją dėl to, kad į jos duris vėlyvą vakarą kažkas beldėsi. Iš pradžių ji kvietė policiją, bet dėl nepagrįsto iškvietimo pareigūnai nevažiavo. Tada išsikvietė greitąją, teko važiuoti. Aišku jai buvo pakilęs kraujospūdis, moteris buvo išsigandusi. Negali sakyti, kad iškvietimas buvo nepagrįstas, bet iš principo ji greitąją kvietė, kad jai būtų drąsiau.
Daug greitosios iškvietimų būna netikslingi, o taip gaištamas brangus laikas. Maždaug 70 procentų iškvietimų neturėtų būti skirti greitajai pagalbai.
Važiuojame paduoti tabletę nuo kraujospūdžio, kuri yra vaistinėlėje, o tuo metu į avariją vėluojame atvykti. Kartais greitosios medikams per vieną budėjimą tenka vykti net į 20 iškvietimų, nuvažiuoti netoli 1000 km. tad nėra laiko net išlipti iš automobilio. Tokie atvejai stipriai veikia darbuotojus, kurie kenčia nuo pervargimo. Kai kurie netgi prašo, kad jiems neskirtų daugiau valandų nei pilnas etatas, nes nebegali pakelti duodamo krūvio.
– Dirbate Ukmergėje, kiek teritorijos apimate?
– Tiksliai nepasakysiu, šiuo metu mes jau priklausome ir Vilniaus greitajai. Būna, kad važiuojame pagelbėti į aplinkinius rajonus, griežtų ribų šiuo metu kaip ir nėra. Bet pirmiausia mes aptarnaujame mūsų rajono gyventojus, kurių yra apie 40 tūkstančių. Labai džiaugiamės, taip kalbu apie visas specialiąsias tarnybas, kai nėra darbo. Tuomet aišku, kad žmonėms viskas gerai ir nėra nelaimių. Tada neeikvojami žmogiškieji resursai, neišnaudojamos lėšos, taupomi medikamentai, degalai, vanduo, naudojamas malšinant gaisrą.
– Ar sunkiau dirbti dienomis, ar naktimis? Gal ir sezoniškumas turi įtaką?
– Nei dienų, nei naktų negalime išskirti. Įtakos turi trys „P“– pašalpos, pilnatis ir penktadienis. Jeigu visos trys „P“ sukrenta į vieną vietą, tai jau aišku, kad bus daug neadekvačių, sunkių iškvietimų.
Jeigu pašalpos gautos pačiame įkarštyje, tai prasideda beprotiški lėbavimai. Dėl to kyla muštynės, pasitaiko perdozavimų. Tad šioje vietoje vaidmens nevaidina nei diena, nei naktis, tai tiesiog pilnatis ir pašalpų švaistymas.
Prieš COVID-19 vyravo dar viena problema, kai prieš didžiąsias šventes iš užsienio grįždavo mūsų kraštiečiai. Jie plačiai atverdavo savo pinigines, norėdami pasipuikuoti prieš kaimynus, gimines, visus vaišindavo. Vėliau prasidėdavo santykių aiškinimąsis, muštynės, kai kam kildavo noras žudytis. Visa puokštė siautulingų išgertuvių padarinių. Pandemija šį procesą suvaldė, galima sakyti, kad siautėjančių atvykėlių jau neturime. Arba jie suaugo, subrendo ir nekyla noras apsvaiginti pusės kaimo, arba COVID-19 kažkokią mąstyseną pakeitė.
– Greitosios pagalbos darbuotojai važiuodami į iškvietimą neretai nežino į kokią situaciją pateks, kalbu ne tik apie žmogaus sveikatos būklę. Juk jie gali susidurti su agresyviai nusiteikusiais asmenimis. Ar dažnai pasitaiko pavojingų situacijų, kai pačiam medikui reikia gelbėtis?
– Praktiškai visada važiuoji į nežinią, kol savo akimis nepamatai situacijos. Pavojus dažniausiai kyla susidūrus su neblaiviais asmenimis arba perdozavusiais narkotikų. Gali pasitaikyti ir šiaip agresyvaus būdo žmonės, kurie tiesiog reikalauja iš tavęs čia ir dabar vienokio ar kitokio gydymo.
Daugelis iškvietimų ganėtinai pavojingi. Važiuoji ir nežinai ar gatvėje parkritęs žmogus susižeidė pats, ar jį kažkas sužeidė. Tas pats, kai važiuoji į gaisravietę, vėlgi nežinai kada ten koks dujų balionas sprogs. Kiekviena situacija atneša savo pavojus. Nejaukumą kelia neapšviesta laiptinė, neuždarytas rūsys, palaidas šuo. Yra didelis skirtumas, kai pagalbą teiki gydymo įstaigoje, ten pacientas yra svečias ir kai eini pas pacientą į jo erdvę, kur jis jaučiasi šeimininkas.
– Ar teko kada nukentėti fiziškai?Ar patyrėte tik psichologinius užgauliojimus?
– Mane, tikriausiai, saugo kažkoks angelas sargas ir vidinė nuojauta – per tiek metų su fiziniu smurtu nesusidūriau. Prie psichologinio smurto turbūt jau visi įpratome, nekreipiame dėmesio. Neretai situaciją, kai pacientas yra nusiteikęs agresyviai, laido piktas replikas, vertinu ramiai, – vadinasi jam šio metu nėra labai blogai. Nes, kai žmogus blogai jaučiasi, jis neturi jėgų psichologiškai smurtauti. Čia yra vienas iš tų pozityvumo metodų, kai blogybėje galima įžvelgti gėrį.
– Ar turite kažkokias apsaugos priemones? Kad ir dujų balionėlius?
– Pas pacientą mes einame neužsidengę jokiais skydais, neturime jokių apsaugos priemonių. To mums neįpareigoja turėti Sveikatos apsaugos ministerija.
– Jūsų darbe nutinka daug skausmingų įvykių, kai jaučiatės bejėgiai padėti ar pavėluojate į iškvietimo vieta.
– Labai skaudu, kai miršta jauni žmonės autoįvykiuose ar pakėlę prieš save ranką. Tai situacijos, kurių realiai būtų buvę galima išvengti. Dar labai sunkiai pakeliamos vaikų mirtys. Kitaip jautiesi sunkios ligos atveju, kai supranti, jog nieko nebegalima padaryti.
Ar galima priprasti prie mirties? Į natūralią mirtį žvelgiu kaip į neišvengiamybę. Tą sąlygoja ne tik profesija, bet ir mano amžius, gyvenimiška patirtis. Suprantu, kad yra gyvenimas ir jo pabaiga. Bet prie vaikų, jaunų žmonių netikėtų mirčių neįmanoma priprasti. Kiekviena tokia mirtis palieka širdyje randelį. Net važiuojant tais pačiais keliukais arba pamačius vieną ar kitą namą, atgimsta prisiminimai, kad štai čia radau mirusį ar mirštantį, čia tiek žuvo, čia štai tokia buvo situacija.
– Ar yra nutikę, kai nors skubėjote, jums pritrūko kelių minučių išgelbėti žmogų?
– Man taip yra buvę keletą kartų, bet tie atvejai susiję su pacientais, kurie sirgo onkologinėmis ligomis. Viduje save raminu, kad gal tą valandą turbūt būčiau žmogui padėjusi, bet po paros, kitos viskas susiklostytų taip kaip susiklostė.
Mano kolegos pasakojo, kad gavo iškvietimą, jog moteris dūsta, greitoji atvyko po valandos, nes tiesiog tuo metu nebuvo laisvų brigadų ir ją rado mirusią. Šioje vietoje tos kelios minutės buvo labai svarbios.
Prieš dvejus metus atvežėme COVID-19 užsikrėtusią karščiuojančią pacientę į Vilniaus Santaros klinikas. Toliau – visiška mašinos dezinfekcija, nusirengiamos apsaugos priemonės ir iš dispečerės sulaukėme paskubėti, nes nekvėpuoja 35 metų moteris. Iki įvykio vietos 70 kilometrų.
Iš Vilniaus atgal į Ukmergę pas nekvėpuojančią pacientę lėkėme 170 kilometrų per valandą greičiu. Stebėjau tvirtai automobilį valdantį vairuotoją, kuris kartais patrindavo nosį, nes chloras po dezinfekcijos išgaruoti dar nespėjo. Sustojome prie nurodyto namo, būtinas priemones čiupome į rankas ir užlėkėme į 5 aukštą, o ten deganti žvakutė ir namiškių raudos. Vienu metu užplūdo bejėgiškumas, pyktis, apmaudas, nuovargis, akyse ėmė tvenktis ašaros.
Tik, kai paaiškėjo, kad moteris jau buvo mirusi prieš kokias penkias valandas ir kad tas lemtingas pusvalandis, jei būtume trumpesnį atstumą važiavę, nebūtų niekuo nepagelbėjęs, viduje kažkiek mane apramino.
Bet kol realios situacijos nepamatai ir neįvertini padėties, tol viduje išgyveni sumišusius jausmus, bejėgiškumą, kad vienas negali visko padaryti, pyksti ant tų pacientų, kurie pagalbą kviečia be reikalo, taip pat pyksti ant tų žmonių, kurie skirsto greitosios pajėgumus, supranti, kad darbuotojų reikia ženkliai daugiau.
– Ar nėra buvę, kad streso ir įtampos kupinomis akimirkomis norėjosi viską mesti, keisti darbą?
– Šito darbo bet kas negali dirbti. Pasitaiko, jog kai kada jaunimas galvoja, kad tai yra tiesiog malonus pasivažinėjimas po Lietuvos apylinkes. Turime pavyzdžių, kai žmogus jau turintis diplomą ar dar mokslo metu atlikinėjantis praktiką, supranta, kad tas darbas ne jam. Klausimas kodėl aš esu čia, pajutus bejėgiškumą, nuovargį, tikrai buvo kilęs ne kartą.
Bet su laiku savo neigiamą energiją transformavau, tapau profsąjungos lydere, kovojančia, kad darbuotojai būtų maksimaliai apsaugoti, gautų konkurencingą atlyginimą, geras darbo sąlygas. Jaučiu kolegų pasitikėjimą ir palaikymą. Džiaugiuosi, kad jų dar niekada nenuvyliau.
Didėja profesinės sąjungos gretos, o tai reiškia, kad mano vykdoma veikla pasukta teisinga linkme. Su mumis skaitosi ir Sveikatos apsaugos ministerija, ir ligoninės vadovai. Dabar ruošiamės tam, kad nuo liepos 1 dienos būtų suvienodinti atlyginimai ir darbo sąlygos.
Šiemet per Savivaldybių rinkimus Ukmergės rajono žmonės išreiškė pasitikėjimą ir jų dėka gavau miesto tarybos nario mandatą. Teks stengtis dar daugiau. Juk negaliu nuvilti tų žmonių, kurie mane palaikė.
Aš galvoju, kad man gyvenime yra reikalingas adrenalinas ir jeigu pasiseka, apima pasitenkinimas.
– Ir vis tik kodėl rinkotės mediciną? Ar įtaką darė vaikystės žaidimai „gydant“ lėles, ar kažkoks įvykis šeimoje, kai artimiesiems reikėjo skubios medicininės pagalbos, o gal sutiktas empatiškas medikas?
– Kaime, kuriame gyvenau vaikystėje, buvo felčerė – visi ja pasitikėjo, kviesdavosi dėl įvairiausių negalavimų, ji niekada neatsisakydavo padėti. Man iki šiol ji autoritetas, medikė iš didžiosios raidės. Kai rinkausi profesiją turėjau du pasirinkimus – būti lietuvių kalbos mokytoja arba felčere. Pastaroji profesija nugalėjo. Augdama mielai „operuodavau“ lėles, prapjaudavau pilvus, kad pažiūrėčiau kas viduje. Galvoju, kad mediko profesijos užuomazgos atsirado jau vaikystėje.
– Kokia buvo darbo pradžia? Ar neturėjote kraujo baimės? Kokie buvo pirmieji iškvietimai?
– Kraujo baimės niekada nejutau. Galima sakyti, kad man net patinka tvarstyti žaizdas, stabdyti kraujavimus. Pradžioje neturėjau labai rimtų iškvietimų, kurie mane išgąsdintų. Neteko nei reanimuoti, nei konstatuoti mirties. Pirmo iškvietimo metu vykau pas moterį, kuriai po operacijos suskaudo pilvą. Bet ji buvo kažką netinkamo suvalgiusi ir negalavimus iššaukė ne operacija. O kalbant apie mirtį, niekada nebijojau būti šalia mirusių žmonių, jų liesti.
– Jūs savo profesija užkrėtėte ir šeimos narius. Vyras Vidmantas (51 m.) yra greitosios vairuotojas–paramedikas, jaunesnioji dukra Greta (27 m.) taip pat skubios pagalbos slaugos specialistė. Ar nebandėte atkalbėti dukters nuo tokio sunkaus, įtempto darbo?
– Galima sakyti, kad aš ją nukreipiau šita linkme, matydama jos tvirtą, ekspresyvų charakterį. Po vidurinės Greta norėjo eiti į kariuomenę, būti profesionaliu kariu. Patariau iš pradžių įgyti slaugytojos profesiją, kad į kariuomenę nueitų kaip specialistė. Greta baigė mokslus, praktiką atliko greitojoje, ten jai patiko.
Greta ir vyresnioji dukra Ovidija (28 m.), kuri yra chemikė, iš arti matė mano darbo kasdienybę. Kartais jas atsivesdavau į budėjimus, jei nebūdavo kam palikti.
Mes visi trys dirbame Ukmergės greitojoje, nors dukra dar dirba Vilniaus rajono greitojoje. Ten atliko praktiką, jai patiko kolektyvas.
Grįžę namo aptariame dienos įvykius, dalinamės įspūdžiais. Kol kas Gretai dar sunkokai sekasi atsiriboti nuo darbe patirtų išgyvenimų.
Labai didžiuojuosi savo dukterimi. Prieš kelias dienas jos laukė tikras iššūkis. Greta gavo iškvietimą pas gimdančią moterį. Skubiai nuvykę su kolega pamatė, jog gimdyvę reikia kuo skubiau transportuoti į artimiausią ligoninę. Sąrėmiai vyko kas 4 minutes ir vis dažnėjo. Pačiupę nėštukę ir jos rankines išskubėjo į greitosios medicinos pagalbos automobilį. Tačiau patikrinusi moters būklę, Greta suprato, kad iki ligoninės nespės, iki jos buvo likę gal 15 kilometrų. Prasidėjo gimdymas. Laiko stresui jau nebuvo.
Tad pusiaukelėje gimė berniukas. Greta pasakojo, kad tas pirmas vaiko riksmas buvo kažkas nuostabaus. Ji buvo beprotiškai laiminga, pasveikino moterį pagimdžiusią sūnų. Šiuo metu naujagimis ir mama ligoninėje, gydytoja pasakė, jog jiems viskas gerai!
Na, Gretai čia buvo puikiai išlaikytas egzaminas, nes gimdymus priimti mokomės ant manekenų, kas, tikrai, ne tas pats.
– Ar visi dirbate vienoje pamainoje?
– Ne, dirbame skirtingose pamainose ir su skirtingais porininkais. Yra sudėtinga visiems išeiti iš namų vienu metu – gyvename Ukmergės priemiestyje, turime namą ir gausybę gyvūnų: katę, šunis, karvę ir 150 avių. Tad išėjus visiems parai į darbą kiltų komplikuota situacija.
Tik per COVID-19 su vyru buvome vieno ekipažo nariai. Su Vidmantu gera dirbti kartu. Aš esu lengviau užsideganti, emocinga, tad jo ramybė, blaivus situacijos vertinimas labai padeda. Jam irgi paramediko darbas patinka. Kaip sakoma, įklimpome į tą pačią pelkę.
Greitojoje sėkmę lemia komandinis darbas. Čia vienas lauke – ne karys. Kartais nuvykus į iškvietimą su porininku nėra kada kalbėtis, tiesiog iš žvilgsnio turi vienas kitą suprasti.
– Kaip pavyksta atsiriboti nuo darbe patirtų išgyvenimų ir grįžti į kasdieninį ritmą?
– Neslėpsiu, mes visi darbą parsinešame namo. Ir dalinamės ką tą dieną patyrėme. Kartais visi trys po budėjimų grįžtame iš skirtingų kraštų, tada susėdame prie kavos ir kokią valandą laiko bendraujame. Išsikalbame, o toliau laukia kiti darbai – taip vadinama gyvūnų terapija. Gyvūnai padeda nuraminti emocijas ir galvoti apie pozityvius dalykus.
– Bet ar po nelengvos tarnybos greitojoje dar yra jėgų užsiimti ūkio darbais?
– Tai – vienos veiklos pakeitimas kita. Kas lietuviui yra atostogos? Dažniausiai vieno darbo pakeitimas kitu. Jeigu nebūtų gyvūnų, galėtum grįžęs namo pasiteisinti, kad šiandien nieko nedarysiu, gal rytoj ką nors naudinga nuveiksiu, taip įsiveltum į beprasmybę. Pavyzdžiui, grįžti po budėjimo ir kiurksai prie televizoriais. Gyvūnai neleidžia atsipalaiduoti. Išeini į lauką, būni gamtoje, gyvūnai pasiilgę laukia, glaustosi. Tokiu būdu išventiliuoji susikaupusius neigiamus dalykus.
Yra buvę labai ekstremalių situacijų, po kurių pats organizmas imasi savisaugos. Prisimenu, įvyko gelžbetonio sprogimas, žinojome, kad yra 12 ar daugiau nukentėjusių. Aš buvau bebaigianti budėjimą, bet į įvykio vietą išvažiavome visos brigados. Nežinojome kiek iš griuvėsių dar ištrauks žmonių ir kokia bus jų būklė. Jautėmės kaip kare. Kai po visko grįžau namo, prisimenu sėdėjau ant sofos, kalbėjau su pusbroliu, bet net nepajutau kaip atsijungiau ir užmigau. Organizmo dėka įvyko emocinė perkrova. Puikiai suprantu, kad negalima visko nešiotis viduje, jei aš iki širdies gelmių įsijausčiau kas ten vyksta, negalėčiau dirbti. Turiu suvaldyti emocijas. Nes jei pradėsiu raudoti, kas iš to išeis? Niekam nebus geriau.
Be gyvūnų mano mintyse juodus šešėlius nuvaiko ir profsąjunginė veikla. Tuomet galvoji ne apie save, o apie tavimi tikinčius kelis šimtus žmonių. Sėdi, domiesi, derini, klausi, rašai.
– Kaip šeima reaguoja į didžiulę jūsų veiklą, nes be darbo esate ne tik profsąjungos „Solidarumas“ pirmininkė, bet dėstytojaujate. Utenos kolegijoje dėstote pirmąją pagalbą, Kalėjimų tarnyboje esate kompetencijų ugdymo skyriaus mokytoja, mokanti prižiūrėtojus suteikti pirmąją pagalbą. Ar namiškiams jūsų netrūksta?
– Kažkada jaučiau sąžinės graužatį, kad daug savęs atiduodu kitiems. Juo labiau turėdama šeimą studijavau universitete, o tai netrumpas laiko tarpas – 7 metai studijų po kolegijos. Bet stengiausi, kad visada namuose būtų maisto, tvyrotų tvarka, švara. Kai kartais pradėdavau save graužti, kad gal šeimai manęs trūksta, dukterys sakydavo, kad didžiuojasi, jog jų mama veikli, nesėdi ir nežiūri serialų arba tuščiai neplepa su kaimynėmis.
Iš šeimos narių jaučius didelį palaikymą. Jeigu jo nebūtų, tikrai, negalėčiau tiek laiko skirti visiems darbams. Kartais, kai Vidmantui pasakau, kad gal jau gana, nebegaliu, neturiu ramybės nei savaitgalį, nei švenčių dienomis, jis ramiai sako: „Ne, palauk, tu tiek nuėjusi, tiek pasiekei, negi dabar viską nubrauksi“. Tas mane motyvuoja.
– Yra posakis: „Batsiuvys be batų“. Jūs skubate pas įvairius pacientus ir ar randate laiko pasitikrinti savo sveikatą?
– Profilaktiškai pasitikriname. Bet susidūrimas su įvairiais pacientais labai gerai sustyguoja ir tavo paties gyvenimą, moko, kad savo sveikata reikia rūpintis. Kartais nuvykstu į iškvietimą, žiūriu pas žmogų krūva vaistų, o jis gimęs tais pačiais metais kaip ir aš. Galiu pasidžiaugti, kad gamta apdovanojo gera sveikata, dar niekuo rimtai negaliu skųstis. Vidmantui nuo pacientų kilnojimų neretai skauda nugarą, kartais prašo suleisti nuo skausmo vaistų. Būna, kad kategoriškai atsisakau tai daryti, liepiu pasidaryti tyrimus. Tada apsilanko pas gydytojus.
Siekiu, kad paramediko darbas būtų prilygintas statutiniams pareigūnams. Pavyzdžiui, policijos pareigūnai ir kariškai turi reabilitacijas, sveikatinimo programas, mes tokių privilegijų neturime. Labai norėtųsi, kad ir mes į tą pačią grupę patektume. Nes mūsų darbe, tikrai, reikia daug fizinės ir psichinės ištvermės. Profsąjungos uždavinys – kad darbuotojai reikiamu metu turėtų galimybę gauti reabilitaciją ir kitas medicinos paslaugas.
– Gal sulaukę pagalbos žmonės bando atsidėkoti?
– Na, nebūna, kad autoįvykyje nukentėjęs su sulaužyta koja gulintis žmogus, laiko rankose atkišęs šokoladą (šypsosi). Neretai žmonės jaučiasi dėkingi už suteiktą pagalbą ir kartais pasiūlo tą šokoladą. Būna, kad ir paimi, nes matai, jog tas nepaėmimas daugiau žalos padarys tam žmogui. Nuoširdžiai siūlantis skanėstą, atsisakymą jį priimti, supranta, kaip įžeidimą. Tad paimi ne todėl, kad tau reikia, šeimoje mes niekas nevalgome šokoladų, bet kartais atsisakius kyla skandalas, dar šokteli spaudimas. Esu parsivežusi ir puodelių, ir tuščių, dekoratyvių arbatos indelių.
Esu gavusi megztuką, kuris gal antrų rankų parduotuvėje kainavo eurą. Kai bandžiau jo neimti, ta močiutė vos ne griebėsi už širdies. Kartais būna įdeda kopūstą, nors namuose tų kopūstų turi apsčiai ir dar vieno tau nereikia. Bet šitoje vietoje žmogus taip elgiasi iš didelės padėkos. Žinoma, čia nekalbama apie piniginį atlygį, į tai žiūrime griežtai neigiamai.
Tačiau visų smagiausia, kai žmogus tave susiranda, paskambina ir padėkoja. Kartą vykau į iškvietimą, kai pravažiuojančiam iš Kauno vyrui pakely sustreikavo širdis. Teko vežti jį į ligoninę. Aš vairavau greitosios automobilį, o vairuotojas parvairavo to vyro automobilį, kuriame dar buvo keli šunys, o vasarą karštis siekė 30 laipsnių. Tas vyras susirado mus po mėnesio, atvažiavo su tortu, norėdamas padėkoti, kad mes išgelbėjome jį ir jo šunis.
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurio metu publikuojami pokalbiai su pacientų bėdoms jautriais gydytojais, slaugytojais, greitosios medicinos pagalbos darbuotojais ir kitais sveikatos priežiūros specialistais.
Padėką savo mylimiausiam medikui galima parašyti šiame puslapyje: Ačiū medikams.
