Kauno klinikų gydytojas psichiatras Edgaras Diržius sako, kad užmegzti ryšį pavyksta ne tik su pacientais, kurie patys ieško pagalbos, sutartu laiku ramiai akis į akį susėda su gydytoju. Tinkamus žodžius rasti galima ir karštoje situacijoje.
„Dažniausiai net ir sumišusį žmogų pavyksta pasiekti, su juo galima bendrauti ir bendradarbiauti. Net jei ketvirtą valandą ryto policija atveža pasimetusį žmogų, kontaktą su juo pasiekti dažniausiai pavyksta“, – sako E.Diržius.
Iš Vilkaviškio kilęs medikas pasakoja, kad iš pradžių medicinos mokslus rinkosi su mintimi apie chirurgiją, bet greitai supratęs, kad jį daug labiau domina žmogaus smegenys.
E.Diržius dar mokyklos suole įstojo į Šaulių sąjunga, o tėvas užkrėtė aistra nacionaliniu žaidimu vadinamam lietuviškam ritiniui. „Gera kompanija, gamta ir fizinis aktyvumas – kas gali būti geriau?“, – sako gydytojas ir priduria, kad mylimos veiklos ne tik gelbsti nuo nuobodulio, bet ir teikia naudą žmogaus psichinei sveikatai.
– Iš paciento atsiliepimo apie Jus: „Geras gydytojas, kuris sako „tiesiai šviesiai“ apie problemas, neslepia net nemalonių diagnozių.“ Toks Jūsų stilius?, – lrytas.lt paklausė gydytojo psichiatro E.Diržiaus.
– Gal tai ir mano bruožas. Neturiu tikslo įtikti pacientui, bet pristatau kokia pagalba jam būtų labiausiai rekomenduotina. Žinoma, svarbiausia atliepti jo lūkesčius.
Jeigu žmogus serga sunkia depresija, pasakau, kad jam rekomenduojamas medikamentinis gydymas. Kalbant apie nerimo sutrikimus, paaiškinu, jog medikamentinis ir psichoterapinis gydymas duoda panašų efektyvumą, kartu taikomi jie papildo vienas kitą.
Susėdame su pacientu, išsiaiškiname sunkumus, suteikiu jam visą informaciją, tuomet tariamės, žmogus gali pasirinkti, koks pagalbos kelias jam priimtiniausias.
Tikslią diagnozę stengiuosi pasakyti, nors dalis jų gali ir gąsdinti. Bet, žiūrint iš specialisto varpinės, tą baimę sukuria viešoji erdvė, įvairios medijos, filmai.
Šizofrenijos diagnozė dažnai yra kelianti baimę, tačiau žmogui tikrai galima padėti, tinkamai priderinti gydymą, suteikti kompleksinę pagalbą. Jis gali ir toliau dirbti, megzti naujus ryšius, užsiimti veiklomis, kurias mėgsta. Pilnavertis gyvenimas – pasiekiamas.
– Bet ar nutinka taip, kad žmogus nepakankamai tvirtas priimti diagnozę?
– Tai nėra tik gydytojo sprendimas. Egzistuoja juridiniai jo veiksmų apribojimai – žmogus turi teisę žinoti savo diagnozę. Nebent pacientas pats atsisako ją išgirsti.
Yra buvę žmonių, kai sutarėme, kad tą aptarimą šiek tiek atidėsime. Bet tai daroma tik tuomet, jei pacientas pats to nori. Gydymo eigoje jis sustiprėja ir ateina metas pasikalbėti apie jo diagnozę.
Galų gale, psichiatrijoje kai kurioms būklėms galutinai patvirtinti reikia stebėjimo laikotarpio. Tas irgi gali atidėti diagnozės įvardijimą.
– Visų sričių medikai akcentuoja, kad gydytojas ir pacientas – komanda, tad rezultatas priklauso nuo abiejų. Ar psichiatrijoje gydytojo įdirbis įvertinamas? Sulaukiate padėkų?
– Viešos padėkos psichiatrijoje – jautrus klausimas. Suprantama, kad tai lemia stigma. Vienas Švedijos premjeras pasakė, kad pasiima mėnesį nuo darbų ir gydysis depresiją. Lietuvoje tai būtų nesuvokiama, žmones šias problemas slepia.
Visuomenėje dar yra žeminančio požiūrio į žmones su psichikos sutrikimais. Baimė kalbėti viešai yra suprantama. Bet nuskriaustas nesijaučiu, žmonės padėkoja ir asmeniškai, gerą žodį iš pacientų išgirstame dažnai.
– Esate ne tik gydytojas psichiatras, bet ir ilgametis šaulys. Aktyviai Ukrainą palaikote ir socialiniuose tinkluose. Nebuvo apmaudo, kad nesate gydytojas anesteziologas arba traumatologas, tas medikas, kuris galėtų išvažiuoti į frontą?
– Kai sveikatos apsaugos ministerija rinko medikų grupę misijai į Ukrainą, registravausi, bet kvietimo nesulaukiau.
Iš seniau turiu Ukrainoje pažįstamų kolegų. Kaip suprantu, jie psichikos sveikatos klausimu tvarkosi, pagalbos poreikio iš šalies nėra.
Kalbant apie mano paties norą ten išvažiuoti, tai geriausia yra daryti tai, kas tau pačiam įdomu, tad savo pasirinkimo būti psichiatru tikrai nesigailiu.
Mano specialybėje reikia pasiekti pacientą, išsiaiškinti kertinius sunkumus ir rasti sprendimą, kuris būtų pats palankiausias žmogui.
Trys pamatiniai gydytojo psichiatro praktikos stulpai – paciento lūkesčiai, specialisto patirtis ir moksliniai įrodymai. Visa tai suderinti yra mokslas, menas ir amatas.
Pavyzdžiui, paciento pageidavimai, gali užkirsti kelią net gydymui, kuris potencialiai būtų pats veiksmingiausias. Žmogus informuojamas, kuris gydymas jo atveju yra rekomenduojamas, bet būna įvairiai: vieni labiau nori psichoterapinio, kiti – medikamentinio gydymo. Prioritetas teikiamas žmogaus pageidavimams.
Man nuoširdžiai įdomu dirbti. Todėl net nesvarsčiau keisti specialybės.
– Gydymo parinkimo atžvilgiu, psichiatrija lankstesnė nei, pavyzdžiui, chirurgija?
– Sąlyginai. Faktas, kad psichiatrija artimesnė terapijai nei chirurgijai. Psichiatrai sudaro gydymo planą: aptariami fizinio aktyvumo principai, kartais mityba, žinoma, ir gydymo metodai. Juk panašiai dirba ir endokrinologai. Jie sudaro mitybos planą, rekomenduoja fizinį aktyvumą, vertina ar reikia medikamentinio gydymo. Bendriausia schema panaši.
Manau, žmonės linkę psichiatriją sutelkti į medikamentinį gydymą. Bet, pavyzdžiui, gedėjimo situacijoje, kai išgyvenama artimo žmogaus netektis, pacientas kartais nori medikamentinio gydymo, kuris jį apramintų. Tačiau gal reikėtų pabūti, paliūdėti, įsisąmoninti. Pasirinkimas būna individualus.
Bet ūmių būklių atvejais ir psichiatras turi priimti vienašališką sprendimą. Jei budėjimo metu atsiranda agresyvus, ūmios psichozės apimtas žmogus, kuris kelia grėsmę sau ir kitiems. Net įstatymai nustato, kad tokioje situacijoje turime imtis veiksmų.
– Ne kiekvienas lietuvis yra lankęsis pas psichiatrą ir įsivaizduoja, kaip tai atrodo. Kaip Jūs apibūdintumėte santykį tarp šios srities specialisto ir paciento?
– Dažniausiai – bendradarbiavimas. Tiesa, santykis priklauso nuo situacijos. Jei yra reali grėsmė, kad žmogus nusižudys, arba sužalos kitą žmogų, tokioje situacijoje diskutuoti negalime. Taip, ir tada kalbamės su žmogumi, dauguma supranta rizikas, bet kartais taikoma ir priverstinė hospitalizacija.
Tačiau tai yra ypač retos situacijos.
Dažniausiai net ir sumišusį žmogų pavyksta pasiekti, su juo galima bendrauti ir bendradarbiauti. Net jei ketvirtą valandą ryto policija atveža pasimetusį žmogų, kontaktą su juo pasiekti dažniausiai pavyksta.
Įprastai dirbame kartu su žmogumi, kad pasiektume geriausią įmanomą rezultatą.
Psichikos sutrikimai yra viena dažniausių darbingumo sutrikimo priežasčių. Dėl depresijos žmogus negali dirbti, o gydymas grąžina jį į gyvenimą. Paprastai tai padaryti pavyksta pakankamai greitai, bet esu turėjęs ir pacientą su kuriuo nuosekliai dirbome pusantrų metų. Galiausiai jam pavyko grįžti į įprastą gyvenimą. Darbas sunkus, bet matomi pasiekimai džiugina.
– Susidaro įspūdis, kad apie perdegimo sindromą, gydytojų patiriamas emocines problemas garsiau kalba jaunieji medikai. Senbuviai susigyveno su drambliu kambaryje?
– Iš dalies taip – medicinos senbuviai yra tai priėmę. Kita vertus, statistika rodo, kad perdegimo sindromų dažnis didesnis tarp gydytojų rezidentų ir darbą neseniai pradėjusių medikų.
Logiška, nes tai yra daugiausia iššūkių keliantis laikotarpis, todėl jaunieji medikai šiuo klausimu yra jautriausia ir pažeidžiamiausia grupė. Rezidentūroje susiduriama su daug neaiškumų keliančiomis situacijomis, užgula naujų atsakomybių svoris, vienu ar kitu lygmeniu sprendimus reikia priimti pačiam.
Vyresni kolegos pradeda į darbą žiūrėti kitaip, atsiranda ir saugumo jausmas, nes turi daugiau žinių, yra patirtis. Išmoksti planuoti darbus ir susitvarkyti tampa paprasčiau.
– Pastaruoju metu garsiai nuskambėjo ne vienas pacientų smurto prieš medikus atvejis. Kur to šaknys?
– Manau, kad vienokios ar kitokios formos smurto prieš medikus buvo ir anksčiau. Tą rodo ir statistika. Su smurtu ypač dažnai susiduria skubios pagalbos gydytojai, taip pat ir budintys psichiatrijos specialistai.
Sakyčiau, tai dar vienas dramblys kambaryje, kuris dabar daugiau „išnešamas“ į viešumą. Nemanau, kad anksčiau smurto buvo mažiau. Tiesiog daugelis kolegų tą priimdavo kaip natūralų dalyką. Pasirinkai mediciną ir taikstykis su tuo.
Net ir žmonių reakcijose į paviešintus atvejus matau tokią nuomonę. Man tas nesuvokiama. Kito žmogaus puolimas negali būti pateisinamas.
– Darbas baigiasi, nusivelkate baltą chalatą ir grįžtate namo. Kuo užsiimate laisvalaikiu?
– Priklausymo šaulių sąjungai bent techniškai negaliu įrašyti kaip pomėgio, nes tai yra tarnyba, nors kartu ir malonus užsiėmimas. Gera kompanija, gamta ir fizinis aktyvumas – kas gali būti geriau? Priklausymas šauliams – pats geriausias užsiėmimas sveikatai.
O kalbant apie lietuvišką ritinį, tuo užsiima mano tėtis, nuo vaikystės sportuoju ir aš. Kaune turime klubą, dalyvaujame varžybose. Ritinys – pilnavertiškas tautinis sportas: nuolat rengiamos varžybos, vyksta čempionatai, taurės turnyrai.
Užsiimame lietuviško sporto populiarinimu, bendruomenė puiki, vieni kitus pažįsta ir skirtingų klubų nariai. Galiu tik priminti: moksliniai tyrimai rodo, kad bendruomeniniai ryšiai yra labai svarbūs žmogaus psichinei sveikatai.
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurio metu publikuojami pokalbiai su pacientų bėdoms jautriais gydytojais, slaugytojais, greitosios medicinos pagalbos darbuotojais ir kitais sveikatos priežiūros specialistais.
Padėką savo mylimiausiam medikui galima parašyti šiame puslapyje: Ačiū medikams.
