Kaip per tuos metus pasikeitė gimdymų tvarka liudija ir gydytojo asmeninė patirtis.
„1980 metais buvau jaunas gydytojas, jau dirbau VMKL, tačiau savo paties sūnaus gimimą čia galėjau stebėti tik per gimdyklos durų rakto skylutę. Gimdykloje dirbę specialistai pagal tuometį valdišką reglamentą manęs neįleido vidun. Ką ten galima buvo kalbėti apie pagalbą žmonai ir kūdikio virkštelės nukirpimą“, – prisimena gydytojas akušeris-ginekologas.
Pasak jo, pasikeitė ne tik gimdyvės, bet ir jas atlydintys šeimos nariai: žmonės tapo sąmoningesni, atvirai parodo džiugias emocijas.
„Vyrai užverčia mus klausimais ir tas jų rūpestis yra malonus, labai nuoširdus. Gal mums sekasi, kad atvyksta tokie pozityvūs žmonės?“, – svarsto R.Daunoravičius.
Interviu lrytas.lt gydytojas pabandė suskaičiuoti, kiek gimdymų jo sudalyvauta, atsakė, kodėl kartais nejauku pasitikti į pasaulį ateinančią naują gyvybę ir pasidalino mintimis apie Lietuvoje mažėjantį gimstamumą.
– Jūsų tėvas taip pat buvo gydytojas. Tai ir paskatino pasirinkti mediko kelią?
– Tikriausiai mediko mundurą paveldėjau iš savo senelės – vaistininkės provizorės. Be abejo, panašiai, kaip menininkų ar sportininkų dinastijose, turėjo įtakos tėvai: tėvas buvo gydytojas, o motina akušerė.
Namie visos kalbos sukos apie mediciną. Buvau savaip paklusnus sūnus: išpildžiau didžiausią tėvo norą. Tačiau specialybės, kaip ir antrosios pusės pasirinkime, manau, būtina palikti laisvę kiekvienam rinktis pačiam. Tad savo vaikams stengiausi nepiršti medicinos. Dukra Marija-Elžbieta pasirinko architektūrą, bet sūnaus Dainiaus neįstengiau atkalbėti nuo medicinos.
– Atsiliepimuose pacientės dažnai išskiria Jūsų ramybę. Darbe reikalingi šalti nervai?
– Visada bandau susikaupti ir bent išorėje sudėtingais momentais išlikti ramus. Tačiau kritinėse situacijose viduje kartais ir man užverda kraujas.
Mūsų medicinos praktika vis labiau reglamentuota, susisteminta, suvaržyta šablonų ir metodikų. Todėl medikų rutininis elgesys paciento akivaizdoje kartais pašalina privalomą gydytojo kūrybiškumą. Vis dėlto, kai labai sunku, o pacientas arti mirties slenksčio, turi išlikti susikaupęs, mąstantis, nepalūžęs emociškai. Tie visi reglamentai yra tarsi „ramentai“ šlubuojančiam.
Tačiau esti tokių situacijų, kai privalai pranokti netgi tobulus šablonus. Į juos tiesiog neįmanoma sudėti kiekvieno mediko darbe nutinkančių neįtikėtinų, kartais keistai susipinančių ligų ir gydymo aplinkybių. Tiesa, kartais nutinka taip, kad dvasiškai labai prisiriši prie sunkiai sergančio paciento ir dar kelias paras gyveni buvusio streso akimirkomis. Bandai įvertinti savo veiksmus, ar viską padarei, ką galėjai, ar sugebėjai pranokti minėtąjį rutininį šabloną, ar tavo veiksmai buvo teisingi.
– Ar visada lengva susitarti su nėščiomis moterimis? Turbūt ne su viskuo sutinka, ką pataria specialistas?
– Šiandien tenka bendrauti ne tik su nėščiąja, bet ir su visa jos šeima, su galinga, visažinio dirbtinio intelekto informacija interneto portaluose. Jei kalbėsime apie besiruošiančios gimdyti moters užduodamus klausimus gydytojui, tai turėsiu jus nuvilti. Pagrindiniai ir dažniausi klausimai neretai būna standartiški, paprasti, sakyčiau „buitiniai“.
Pavyzdžiui, moteris domisi, ar galės po gimdymo turėti individualią palatą? Ar bus išleista namo iš karto po gimdymo? Jau net nebeklausia, ar galės vyras dalyvauti gimdyme. Atsakymą visos žino ir tai jau savaime „įaugo“ į mūsų gyvenimą.
– Gydytoju akušeriu dirbate daugiau nei keturis dešimtmečius. Dar yra, kas nustebina?
Iš tiesų glumina pasikeitęs gydytojo ir paciento bendravimas. Mūsų tėvai ar seneliai pas gydytoją eidavo tarsi pas kunigą išpažinties. Dabar gi mediko ir paciento santykis kartais subanalėja iki elementaraus vartotojo ir aptarnavimo sferos darbuotojo.
Nenuostabu, nes šiandien gydytojas tapęs daugiau rutinos jungą velkančiu raštininku, negu pagalbos prašančio žmogaus „sielos šauksmo“ išklausytoju. Kartais tampa net nejauku panašioje psichologinėje atmosferoje pasitikti į pasaulį ateinančią naują gyvybę.
– Visi puikiai žinome kokios gimstamumo tendencijos Europoje, Vakarų pasaulyje. Kaip žmogui, gyvenančiam visų šių procesų centre, atrodo motinystės perspektyva Lietuvoje?
– VMKL kasmet gimsta apie 10 procentų visų Lietuvos naujagimių, ir tie kasmet vis mažėjantys skaičiai tarsi patys klausia: kodėl?
Paradoksalu, jog gyvenimas gerėja, o gimstamumas mažėja. Ko gero, ir Lietuvoje įsijungia kita istorijos patvirtinta taisyklė: kuo blogiau, arti išlikimo ribos žmonės gyvena, tuo didesnis gimstamumas. Mūsų amžius civilizuotam pasauliui atnešė naujų sampratų ir gyvensenos pokyčių.
Jei XX a. pradžioje moterys kovojo už balsavimo teisę, o lietuvės šia prasme buvo tikros avangardistės, XXI a. pradžios moterys jau išradingai naudojasi savo iškovota gyvenimo stiliaus pasirinkimo teise. Tad pirmenybė teikiama išsilavinimui, karjerai, pasaulio pažinimui, potyriams ir malonumams. Šeima ir motinystė – tik po to.
Žvelgiant iš lyčių lygybės pozicijos, akivaizdu, net ir taikant šiuolaikines technologijas, vyrams trūksta lygių galimybių motinystės atžvilgiu. Nors nuoširdžiai abejoju, ar patys savanoriškai norėtų prisiimti kūdikio išnešiojimo ir gimdymo misiją? Žvelgdamas iš savo specialybės bokšto, turiu paliudyti, kad Motinystė prilygsta Sakramentui.
– Jūsų konsultuojamos nėščiosios turbūt tikisi, kad ir gimdymą priims gydytojas su kuriuo jos bendravo. Bet suplanuoti sunku, budėti gali kitas medikas. Būna nusivylimų?
– Tai kitus žmones pernelyg įpareigojantis, savaip egoistiškas ir su realiu gyvenimu prasilenkiantis nėščiosios įsivaizdavimas. Joks konkretus gydytojas nėra privalomai amžiams „susegtas“ su konkrečiu pacientu, ypač jei kalbame apie valstybės finansuojamas ligonines.
Viena vertus, kiekvienas atskiras gydytojas turi labai individualių gebėjimų, žinių, bendravimo ir veiksmų įgūdžių. Jei norite, kiekvienas gydytojas yra „medicinos menininkas“ savaip ir nepakartojamai. Todėl būsimoms mamytėms nereikėtų bijoti, kad gimdymą priims gydytojas, su kuriuo dar neteko bendrauti.
Supraskime, kad gydytojas, taip pat yra žmogus. Jis turi asmeninį gyvenimą, kuris nebūtinai sutampa su pacientų dienotvarke. Medikų darbo grafikai sudaromi dar gerokai prieš mėnesį, juose išdėstomas darbo laikas stacionare, budėjimai, konsultacijos ir panašiai. Tad galimybė, kad būsimai mamytei teks gimdyti pas nepažįstamą gydytoją labai reali.
Didesnių galimybių gimdyti pas konkretų pasirinktą gydytoją suteikia privačios medicinos standartas, kur galimas laisvesnis darbo laiko išdėliojimas.
– Nuo 2023 m. sausio Lietuvoje leidžiama moterims rinktis cezario pjūvio operaciją. Pasipylė prašymai?
– Ne, nepasipylė. Ministerijos įsakymas Lietuvoje, leidžiantis moterims rinktis cezario pjūvio operaciją, nėra tobulas. Man net nelabai aišku kas jį ruošė, ko gero, labai spaudė terminai ir politikai, nes net nebuvo deramai tartasi su Lietuvos akušerių ginekologų draugija.
Gavosi taip: jei gimdyvė nori rinktis cezario pjūvio operaciją, už viską turi sumokėti pati: už konsultaciją, už pačią operaciją ir netgi už komplikacijas, nesvarbu, kad moki mokesčius, turi sveikatos draudimą.
Prieš 16 metų Lietuvos akušerių ginekologų draugija buvo nusprendusi dėl šio nėščiųjų pasirinkimo ir numatė priežastis. Tarp tokių, sakyčiau ne visai medicininių indikacijų, atsirado gimdymo baimė, depresija (atitinkamai pakonsultavus psichologui ar psichiatrui).
Jeigu gydytojų konsiliumas nepakeisdavo pacientės nuomonės, tekdavo sutikti ir įvykdyti, manau, teisėtus jos lūkesčius. Net ir tokiomis aplinkybėmis operacinių gimdymų dėl tokofobijos būdavo ne daugiau 3 procentų. VMKL ruošiama tokia sutartis, kaip parašyta ministerijos įsakyme. Nenorime nuvilti pacienčių, tačiau kaip medikas turiu pasakyti: esant saugiai galimybei gimdyti natūraliais takais, tiek kūdikio, tiek mamytės naudai siūlau rinktis būtent šį gamtos sukurtą stebuklą.
– Chirurgai skaičiuoja atliktas operacijas, o jūs ar bandėte suskaičiuoti, kiek naujų Lietuvos piliečių padėjote ateiti į šį pasaulį?
– Konkrečių šalių piliečiais man apskaičiuoti būtų nelengva, nes ne vienerius metus teko dirbti užsienio ligoninėse. Tačiau turiu pripažinti, kad skaičiai būtų labai sąlyginiai, nes žmogaus gimimas kuo toliau, tuo labiau patikimas medikų daugiaprofilinei komandai.
Vaiko gimime dalyvauja pirmiausia akušerė, gydytojas akušeris ginekologas, anesteziologas, neonatologas, anestezistas, operacinės, naujagimių slaugytojos, dar keturios slaugytojų padėjėjos. Pagal skaičių, susidaro beveik visa futbolo komanda. VMKL per beveik 65 metus (rudenį bus jubiliejus) yra gimę arti 154 tūkstančio naujagimių.
– Medicinoje neišvengiami ir skaudūs atvejai. Kaip su jais pavyksta susitvarkyti?
– Taip, pasitaiko. Gyvenime dažniausia ir prisimeni pačias sunkiausias, kai pavyksta jauną mamytę, kartais dar ir jos kūdikį ištraukti iš nebūties.
Teko dirbti įvairaus techninio aprūpinimo bei medicinos lygio ligoninėse Lietuvoje, Šiaurės Afrikoje, Prancūzijoje. Deja, visame pasaulyje vis dar veikia ir genetikos dėsniai, egzistuoja ligos. Nepaisant milžiniškų pastangų, kartais būna ir pralaimėjimų.
Tokiais atvejais spaudoje dažniausiai skaitome rašinius, kuriuose mūsų pacientai dažniausia kaltina blogus Lietuvos medikus. Man susidarė įspūdis, kad svetur rečiau girdėti gydytojams viešai sviedžiami kaltinimai.
Didžiuojuosi, kad gimdymo skyrių komandų darbas yra prasmingas ir išskirtinis. Pamąstykite patys: čia gimdo pačios gražiausios, pačios jauniausios ir sveikiausios moterys. Kur dar rasite kitą tokį bet kurios pasaulio ligoninės skyrių, į kurį atvyksta viena moteris, o linksmai klegėdami, šypsodamiesi išvyksta dviese, kartais net tryse.
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurio metu publikuojami pokalbiai su pacientų bėdoms jautriais gydytojais, slaugytojais, greitosios medicinos pagalbos darbuotojais ir kitais sveikatos priežiūros specialistais.
Padėką savo mylimiausiam medikui galima parašyti šiame puslapyje: Ačiū medikams.
