B.Žaliūnas skatina tėvus, artimuosius dalyvauti gimdyme ir niekada jų neatkalbinėja. 54 metų medikas abejojantiems pateikia argumentą: paprastai sąrėmiai prasideda namuose, todėl vyras ar artimieji, nori ar nenori, vis tiek dalyvauja.
Tik tų mažylių vis mažiau. Prieš keletą metų Vilniaus gimdymo namuose į pasaulį atkeliaudavo po 3 tūkstančius mažylių, o 2022-aisiais – 2,5 tūkstančio.
Atrodė, kad po pandemijos pasipils mažyliai, bet to neįvyko. Atvirkščiai – gimdymų skaičius sumažėjo. Gimdymo namų medikai žino: kaltas neužtikrintumas dėl ateities, nežinomybė. Kaip ir karas, taip pat atsiliepiantis gimstamumui.
– Vilniaus gimdymo namuose kiekvienais metais į pasaulį atkeliauja tūkstančiai mažylių. Esate viena iš nedaugelio medicinos įstaigų, kur vyrauja vien teigiamos emocijos, ar dažnai pasitaiko sunkių dienų? – B.Žaliūno paklausė „Sostinė“.
– Visko pasitaiko, tačiau vis dėlto vyrauja teigiamos emocijos. Kadangi toks požiūris susiformavęs visuomenėje, tai ir pacienčių lūkesčiai būna vien teigiamos emocijos.
Bet medicinos srityje būna visokių atvejų, net nuo aukštų jos pasiekimų ne viskas priklauso, o tai sukelia įtampos. Gimdyvė tikisi pagimdyti sveiką kūdikį ir išvažiuoti namo, o jeigu gimdymo eiga komplikuota?
Kiekvieną rytą budinti gimdymo namų komanda referuoja, kokie buvo gimdymai.
Jos klausydamasis pagalvoju – visuomenė dar mažai supranta, kiek gyvybių medikai išgelbėjo, kad prieš šimtą metų tos gimdyvės ar kūdikiai būtų mirę ar likę nesveiki.
Kita vertus, kas yra sunki diena? Dėl to, kad buvo daug darbo ar sudėtingų situacijų? Bet kuriuo atveju jauti sveiką nuovargį ir pasitenkinimą, kad atlikai savo misiją.
Beje, sunki diena gali būti ir dėl vienos pacientės, su kuria sunku rasti bendrą kalbą, įtikinti, kad čia yra visų mūsų bendras tikslas sėkmingai pagimdyti, tam reikia ir visos šeimos pagalbos, nepakanka vien gydytojų pastangų.
Mūsų profesijos išskirtinumas yra tas, kad darbas visiškai neplaninis. Pasitaiko dienų, kai sukrinta labai daug gimdymų. Gyvybei nenurodysi, kada jai ateiti į pasaulį.
– Per Vilniaus gimdymo namų 70 metų kokie išskirtiniai atvejai įrašyti į įstaigos istoriją?
– Vilniaus gimdymo namų pradžia – 1953 metų kovo 8-oji. Tiesa, niekur nėra nurodyta, kad būtent tą dieną įstaiga atvėrė duris.
Gimdymo ir ginekologinės stacionaro paslaugos buvo teikiamos nedideliame pastate, statytame karo belaisvių.
Ironiška, kad jau po metų jis tapo avarinės būklės ir teko remontuoti. Darbai užtruko net trejus metus. Tas pastatas išlikęs iki šių dienų, renovuotas.
1977 metais buvo pastatytas priestatas, kuriame iki šiol veikia gimdymo namai.
Kita džiugi data – 1980 metų lapkričio 20 diena, kai 20 valandą gimė pusmilijoninis Vilniaus gyventojas. Iš archyvo nuotraukų matyti, kad ta proga buvo surengtos iškilmės.
Galime pasigirti ir tuo, kad esame pirmoji Lietuvoje įstaiga, kuriai 2002-aisiais suteiktas naujagimiui palankios ligoninės statusas.
Tai tokie išskirtiniai istorijos faktai, bet aš visada linkęs dėmesį sutelkti į kasdienybę.
Esame įstaiga, dirbanti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Taigi prieš 70 metų sukaktį suskaičiavome, kad pas mus gimė beveik 184 tūkstančiai naujagimių. Tai tiek, kiek žmonių gyvena Biržų, Kupiškio, Pasvalio, Panevėžio rajonuose ir Panevėžio mieste. Kai pagalvoji – beveik pusė Aukštaitijos!
Anksčiau Vilniaus gimdymo namuose per metus buvo pagimdoma 3 tūkstančiai mažylių, bet pastaraisiais metais gimdymų sumažėjo.
Praėjusiais metais čia pagimdyta 2,5 tūkstančio, 2021-aisiais – 2,8 tūkstančio kūdikių.
– Gimstamumo mažėjimas – visos Lietuvos problema. O kaip jums atsiliepia kita bėda – medikų trūkumas?
– Jaučiame šią problemą, nesame išskirtiniai. Tik mums geriau, nes į Vilnių prisivilioti mediką lengviau nei į provinciją. Be to, stengiamės jiems sudaryti kuo geresnes sąlygas.
Pastebiu ir kitą problemą. Nors visų medikų darbas sukelia stresą, gimdyklose jis ypatingas dar ir tuo, kad tenka budėti ir švenčių dienomis, savaitgaliais.
Dėl to medikai kartais renkasi ambulatorinę grandį, kur nebūna budėjimų.
– Nuo metų pradžios gimdyvės gali pageidauti cezario pjūvio operacijos. Ar sulaukėte tokių prašymų?
– Kol kas dėl pageidavimų cezario pjūvio operacijoms domisi tik žiniasklaidos atstovai.
Tik vienas nėščiosios vyras klausė, ar teikiame šią paslaugą, o prašymų nebuvo nė vieno.
Aišku, pasirinkimo laisvė visada yra gerai, bet gal menkas domėjimasis iliustruoja, kiek tai yra aktualu pacientėms.
Kita vertus, tai yra mokama paslauga. Turbūt nėščioji pagalvoja, ar iš tikrųjų nori tos paslaugos?
– Gimdyvės jaunėja ar, kaip visame pasaulyje, gimdo vis vyresnės moterys?
– Ne, gimdyvės nejaunėja. Pirmą kartą gimdančios moters amžiaus vidurkis yra 28 metai, o pakartotinai gimdančių – virš 30 metų.
Apžvelgiau statistiką: per dešimtmetį gimdyvės tapo dvejais metais vyresnės.
Negana to, kas penkta gimdyvė yra virš 35 metų. Panašios tendencijos ir kitose Europos valstybėse.
– Ar dažnai moterys renkasi būdą gimdyti vandenyje?
– Sakyčiau, kad tai mada, kuri praėjo. Tik pavienės gimdyvės išreiškia norą gimdyti vandenyje.
– Ar patartumėte gimdyme dalyvauti kūdikio tėvui?
– Būtinai jam reikia būti, yra įrodyta to nauda. Tai stiprina šeimą, ryšį su naujagimiu, todėl tai skatinama.
Tiesa, nebūtinai tai turi būti vaiko tėvas. Dalyvauti gimdyme gali gimdyvę atlydėjęs asmuo, artimasis.
Nuo sąrėmių pradžios gimdymas gali užtrukti 10–12 valandų. Labai svarbu, kad tuo metu moteris turėtų artimojo palaikymą. Daugelis tai supranta ir labai džiugu, kad reti atvejai, kai moteris gimdo viena.
Paprastai jeigu gimdyvė viena, taip yra dėl objektyvių priežasčių – vyras arba artimieji susirgo, išvažiavo.
Vyrams, kurie aiškina, kad bijos dalyvauti gimdyme, visada sakau – jūs vis tiek dalyvausite, nes dažniausiai gimdymas prasideda namuose. Ir nieko jums neatsitiks, nenualpsite, atvešite gimdyvę į gimdymo namus.
– Buvo prognozių, kad po pandemijos padaugės naujagimių. Taip nutiko?
– Girdėjau tokių prognozių, bet jau tada labai skeptiškai į jas žiūrėjau.
Ir iš tiesų naujagimių skaičiaus padidėjimo nesulaukėme.
Moteriai pastoti neužtenka, kad ji su vyru būtų uždaryta į vieną patalpą. Kad šeima susilauktų vaikų, reikia užtikrintumo, pastovumo.
Per pandemiją neužtikrintumo buvo labai daug. Kiek žmonių neteko darbo arba sumažėjo jo krūvis, atlyginimai. Todėl pajutome naujagimių skaičiaus sumažėjimą, o ne padidėjimą.
– Kaip Vilniaus gimdymo namų personalo darbą įvertino čia gimdžiusios ukrainietės, atvykusios iš karo zonos?
– Buvo didžiulis noras joms padėti. Mes tai vertinome kaip pagalbą Ukrainai. Juk jos gimdė svetimoje šalyje, aplinkoje, o ne savo noru atvažiavusios.
Tai buvo praėjusiais metais. Šįmet ukrainiečių gimdyvių beveik nebėra. Beveik visos jos buvo pastojusios prieš karą ir pagimdė. Daugelio vyrai likę Ukrainoje, kitos dėl neužtikrintumo vaikų neplanuoja.
Ukrainietes mes geranoriškai priimdavome be išankstinės registracijos. Prisimenu vieną istoriją karo pradžioje. Konsultavau ukrainietę moterį, kuriai iki gimdymo buvo likę du mėnesiai.
Nurodžiau kitą konsultacijos datą, pakviečiau pas mus gimdyti. O ji man: „Po dviejų mėnesių karas bus pasibaigęs, gimdysiu Ukrainoje.“ Tačiau karas nesibaigė...
Tenka išgirsti ir keiksmažodžių
B.Žaliūnas Vilniaus gimdymo namams vadovauja nuo praėjusių metų, pakeitęs ilgametę direktorę Korneliją Mačiulienę.
Beveik keturiasdešimties metų akušerės-ginekologės patirtį turinti K.Mačiulienė prisipažino, kad kiekvieną kartą, kai užklykia naujagimis, bet kuris medikas, kuris priima gimdymus, yra laimingas. Mat riksmas reiškia, kad viskas gerai.
Anot K.Mačiulienės, akušerija yra nenuspėjama sritis. Moteris gali gimdyti be jokių didelių įsikišimų, ir staiga įvyksta tragedija.
Be to, gimdymo namų medikai turi būti ne tik geri specialistai, bet ir psichologai. Nes, K.Mačiulienės žodžiais, gimdymo metu atsiveria visi pasąmonės klodai.
Gimdyvė gali būti rami, inteligentiška, bet gimdymo metu staiga pratrūksta keiksmažodžiais.
Gimdymo metu moteris gali apšaukti ir gydytoją, ir akušerę, o ypač kliūva vyrui.
