„Visiems sakau, kad kortos palankiai sukrito: mano rezidentūros studijų pabaiga ir norai sutapo su naujos ligoninės atidarymu Kulautuvoje“, – sako iš Kauno kilusi gydytoja kardiologė Eglė Tamulevičiūtė-Prascienė.
2016 m. rudenį į kurortinę istoriją turintį miestelį šalia Nemuno persikėlė Kauno klinikų reabilitacijos ligoninė.
„Čia ne paskyrimas buvo. Pati to labai norėjau“, – juokiasi gydytoja.
Ji paaiškina, kad kardiologas – ne tik žmogus, kuris širdies paklauso. Šiam specialistui veiklų pasirinkimas platus: nuo chirurginių operacijų, echoskopijos, kitų tyrimų iki specializacijos konkrečios širdies ligos gydyme. O jų juk daugybė.
Pašnekovę dar studijų metais apžavėjo visuomenės sveikata, ligų prevencija, įtraukė projektai apie metimą rūkyti, alkoholio vartojimo užkardymą.
Širdies ir kraujagyslių ligas galima pristabdyti ar pavėlinti jų išsivystymą. Tam vaistų nereikia – pakanka daug judėti, sveikai maitintis, vengti žalingų įpročių, pataria E.Tamulevičiūtė-Prascienė.
„Supratau, kad reabilitacija ir širdies ir kraujagyslių ligų prevencija man be galo įdomi sritis. Į reabilitaciją žmogus atvyksta po sudėtingų operacijų, kartais netikėtų gyvenimo posūkių. Pacientas jau būna stabilizuotas, nustatyta diagnozė. Mes jo sveikatos būklę galime pakreipti teigiama linkme“, – sako Kauno klinikų Kulautuvos reabilitacijos ligoninės Reabilitacijos skyriaus vadovė.
– Koks Jūsų paciento portretas?
– Išskirtinumas tas, kad 70 proc. mūsų pacientų yra vyresni nei 65 metų amžiaus. Manau, ilgainiui šita tendencija palies ir kitas gydymo įstaigas. Taip jau yra, kad Lietuvos populiacija sensta, žmonės per ilgesnį gyvenimą sukaupia daugiau ligų, kurios pareikalauja intervencijų. Esame Kauno klinikų filialas. Natūralu, kad didžioji dalis pacientų atkeliauja iš ten.
Dažną mūsų pacientą reikia nuvežti ar palydėti į procedūrą, nes jis pats negali to padaryti fiziškai, jam trūksta jėgų, ar sunku susiorientuoti. Didžioji dalis žmonių yra po įvairių širdies ir kraujagyslių ligų, pavyzdžiui, miokardo infarkto, arba jiems neseniai buvo atlikta kardiovaskulinė intervencija.
Maždaug trečdalis Kulautuvoje besigydančių žmonių serga įvairiomis neurologinėmis ligomis.
Darbas sudėtingas, galbūt kažkam nepatogus, bet labai smagu, kad suburta komanda ir taikomos priemonės duoda rezultatų. Reabilitacija tuo ir dėkinga sritis, nes medikas savo akimis pamato, kokį efektą pavyko pasiekti.
Žmogus atvažiuoja vežimėlyje, sunkiai vartosi lovoje, nėra savarankiškas. Reabilitacijos pabaigoje jis ligoninę palieka savomis kojomis. Tas momentas – tikra dovana, kurioje matau daug prasmės.
– Tačiau procesas nėra staigus. Reikia daug kantrybės?
– Tiesa, čia ne reanimacijos skyrius, kur liejasi adrenalinas, reikia skubiai veikti. Mūsų dedami žingsneliai yra lėti, bet tam tikra prasme vis tiek žmogui gyvybę gelbėjame.
Ne tik sustipriname paciento sveikatą, bet ir suteikiame galimybių būti savarankiškesniam kasdieniame gyvenime. Paprastai žiūrint, mūsų tikslas – kad žmogus galėtų nueiti į parduotuvę duonos nusipirkti. Dažnai tai nėra taip lengva, kaip skamba. Senjoro butas ketvirtame aukšte, o lifto nėra. Jis tų keturių sienų palikti negali, neleidžia sveikatos būklė.
– Kaip sakote, ligoniai net patys paeiti negali. Kokios būna jų emocijos?
– Turime psichologių komandą, tad yra galimybė pasirūpinti ir pacientų emocine savijauta. Kartais žmogus būna pasimetęs, iki galo nesupratęs, kas jam nutiko, ar nenori pripažinti. Ypač jei liga buvo labai staigi, turėjo komplikuotą eigą.
Paciento sveikata nėra tokia, kad reikėtų baimintis gyvens jis, ar mirs. Tačiau asmuo turi apmąstyti, kas bus toliau, jo gyvenimas juk pasikeitė.
Visada žiūrime ar nėra išreikšto nerimo, depresijos požymių, stengiamės užčiuopti žmogaus nusivylimą savo sveikata, aplinka, jei toks yra.
Matome daug socialinių problemų, žmonės yra vieniši. Kur dingo jų artimieji? Gyvenimo istorijų galėtume papasakoti nuo A iki Z – tikras serialas. Išgirstame neįtikėtinų pasakojimų. Žmogus liūdnas, vienišas, sergantis, bet norisi įkvėpti jam gyvybės, kad senatvė nėra nuosprendis, galima ją praleisti kokybiškai, bet tam reikia pasirūpinti savimi.
Neretai pacientas prašosi būti išleistas iš ligoninės, nes be jo liko šuniukas, kačiukas... Žmonės vengia susitikti su pačiu savimi, pripažinti sau, kad aš sergu, manimi dabar turi būti pasirūpinta, aš noriu pasveikti. Kartais žmonėms sudėtinga sau pasakyti tokius dalykus.
– Neretas dar ir senatvę laiko liga prieš kurią jokie gydytojai nieko padaryti negali...
– Tiesa, būna, pacientas sako: „Aš senas, nieko neverta su manimi daryti“. Tačiau yra tai, ką gydytojai vadina sveiku senėjimu ir tai, ką vadiname senatvinio silpnumo sindromu. Pastarasis apima daugybę komponentų. Tai yra sudėtinga, kartais sunkiai užčiuopiama situacija, kurią ligoninėje galime pastebėti ir žinome, kaip padėti pacientui.
Pačiam žmogui gal atrodo, kad jis jau nieko nebegali, bet tai nėra tiesa, pacientas gali grįžti į sveiko senėjimo kelią. Jei žmogus gali pats savimi pasirūpinti, jis turi vaistą nuo visų ligų.
Neseniai lankiausi kursuose Šveicarijoje. Penkios dienos buvo skirtos paskaitoms apie fizinio aktyvumo naudą, o tai reiškė mažesnę visų įmanomų ligų riziką. Jei žmogus juda, suaktyvėja įvairios organizmo sistemos, nekalbu tik apie raumenis, kraujagysles, bet ir apie geresnę savijautą, emocijas, onkologinių ligų prevenciją.
– Sako, medį reikia lenkti, kol jaunas. Kaip sekasi įtikinti vyresnius žmones pakeisti įpročius?
– Sudėtinga. Santykis su vyresniais pacientais yra ypatingas. Tiek mano disertacijos darbas, tiek tolesni tyrimai yra susiję su žmonių skatinimu būti fiziškai aktyviais. Namo iškeliavusiems pacientams buvo sudarytos programos, mes kas kelias savaites skambinome pasidomėti, kaip jiems klojasi, ar daro pratimus, daug vaikšto. Išgirdome ir daug pasisakymų, kodėl ta programa jiems nėra reikalinga.
Kita vertus, ligoninėje pabuvoję žmonės pastebi efektą, gali palyginti, kokie jie atvyko ir kaip sustiprėję išvažiavo.
Kiekvieną dieną su pacientu dirba kineziterapeutas, jie keliauja į įvairias mankštas, atlieka pratimus, pajaučia tų treniruočių efektą. Būna žmogus bijo, kad negali sportuoti. Tokiu atveju su juo kalbasi psichologas ir gydytojas.
Mums padeda tai, kad pacientai čia patys viską išbando, gali užsimotyvuoti išlaikyti gerus įpročius. Taip pat svarbus ryšys tarp paciento ir gydytojo, jo kineziterapeuto, kito reabilitacijos specialisto.
Su pacientu reikia kalbėti jam suprantama kalba. Svarbu paklausti, kokį tikslą turi pats žmogus? Vienas gali norėti vėl gebėti ramiai nueiti į parduotuvę, o kitas – pajėgti darbuotis savo ūkyje.
Tada galima žmogaus motyvaciją panaudoti reabilitacijai. Pacientui pasakoma, kad jei jis darys konkrečius pratimus, po trijų mėnesių jis sustiprės, galės daryti tai, ko pasiilgo.
Fizinis aktyvumas yra vaistas. Medikamentus naudojame priskirtomis dozėmis ir nurodytą laiką. Lygiai taip pat ir su fiziniu aktyvumu: jei judėjimas bus nutrauktas, palengva išsivadės ir jo poveikis. Esmė – tęstinumas, kad pacientas bent kažką darytų nuolatos. Sunkiausia atsikelti nuo sofos ir išeiti iš savo komforto zonos.
– Reabilitacijos ligoninę neretas painioja su sanatorija. Dažnai žmonės nustemba, gauna ne tai, ko tikėjosi?
– Stengiamės, jog visos mūsų taikomos priemonės būtų moksliškai pagrįstos, patikrintos, 100 proc. žinoma, kad jos veikia. Tai yra fizinis aktyvumas, kineziterapinės priemonės ir t.t.
Viena pacientų grupė būna žmonės, kurie nėra patenkinti, kad negali ramiai pagulėti, kaip jie supranta, pailsėti. Kažkas vis jų ieško, ragina važiuoti į procedūrą. Pasitaiko, kad darbuotoja pas pacientą ateina 5 kartus per dieną, kantriai jį ragina, derasi.
Kita dalis pacientų klausinėja apie purvo vonias. Šios priemonės netaikome, mūsų profilis ne toks, tai nėra kardiologiniams ir neurologiniams pacientams tikslinga procedūra.
Žmonėms nustemba, kad čia yra tiek daug fizinio aktyvumo. Mes vieni pirmųjų pradėjome taip struktūriškai taikyti mankštas. Pacientams rekomenduojame vaikščioti po Kulautuvos miškus, bet jokiu būdu nesakome, kad tai yra jų kineziterapija. Ji atliekama salėje, su specialisto priežiūra.
Iki šiol gaji tradicija orientuotis į masažus, fizioterapines priemones, bet neturėta specialios įrangos, pakankamai apmokyto personalo. Būtent šie dalykai yra būtini struktūrizuotam fiziniam treniravimui.
– Sausio mėnesį apsigynėte daktaro disertaciją. Ką Jums reiškia šis įvykis?
– Tai – svarbaus etapo pabaiga. Medicinos mokslai yra pakankamai ilgi. Studijos – 6 metai, tuomet rezidentūra, o vėliau – doktorantūra. Visą tą laiką išlaikai studento statusą ir turi papildomų darbų.
Tame buvo daug inercijos, tavo kelias aiškus ir neverčia susimąstyti. Įsėdi į traukinį ir tave nuveža: galutinė stotelė – disertacija. Tačiau tai pareikalauja daug brangaus laiko.
Mano vaikų darželyje paklausė: „Ką mama mėgsta veikti labiausiai?“ Jie atsakė: „Dirbti ligoninėje ir sėdėti prie kompiuterio“. Pasirodo, jų akimis, tai du mano mylimiausi dalykai. Supratau, kad vaikai mane iš tiesų tokią mato.
Po to įsipareigojau daugiau atsigręžti į save pačią. Per tuos metus turėjau daug dalykų atidėti į šalį. Tačiau nemanau, kad jauni žmonės intensyvių studijų, darbo ir šeimos derinimą turėtų priimti kaip neišvengiamą normą. Kiekvienas yra laisvas pasirinkti ir jei žmogus mato, kad jam tai nepavyksta, jis neturėtų laikyti savęs prastesniu.
Pamenu paskutinį savaitgalį prieš disertacijos pristatymą: dėliojau likusius akcentus ir supratau, kad tai yra paskutinis kartas, kai savo savaitgalio laiką turiu leisti prie kompiuterio, vietoj to, kad būčiau su vaikais.
Labai džiaugiuosi užbaigtu gyvenimo etapu, didžiuojuosi savimi ir esu visiems dėkinga, bet dabar mėgaujuosi laiku: perskaičiau daug knygų, turime mėgstamą mišką, į kurį važiuojame su šeima. Po darbo likusią energiją nuo šiol galiu išlieti kitur.
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurio metu publikuojami pokalbiai su pacientų bėdoms jautriais gydytojais, slaugytojais, greitosios medicinos pagalbos darbuotojais ir kitais sveikatos priežiūros specialistais.
Padėką savo mylimiausiam medikui galima parašyti šiame puslapyje: Ačiū medikams.
