Vienaip ar kitaip, 16 GMP stočių vadovai pasirašė sąlygas, kuriomis prisijungia prie Kauno GMP stoties, veiksiančios nauju pavadinimu – Greitosios medicinos pagalbos tarnyba – ir organizuosiančios visoje šalyje centralizuotas paslaugas gyventojams ištikus sveikatos bėdoms.
Tai reiškia, kad 15 GMP stočių virsta centrinės įstaigos Kaune padaliniais ir jai perduoda infrastruktūros ir informacinių technologijų priežiūros bei plėtros, buhalterijos, personalo kvalifikacijos rūpesčius.
Pacientus tokie pakeitimai mažai domina, jiems svarbu, kaip pasikeis medicininės pagalbos teikimas.
Pertvarkos sumanytojai teigia, kad paslaugos ir pagerės, ir pagreitės, nes iš vieno centro bus lengviau garantuoti tolygų jų teikimą, paskirstyti brigadoms darbo krūvį, panaikinti skirtumus aprūpinant jas modernia technine įranga, nustatyti visiems regionams vienodą pagalbos standartą ir užtikrinti geresnį ryšį su kitomis tarnybomis.
Sujungtai GMP tarnybai dar ir numatytos ES investicijos – apie 50 mln. eurų bus skirta infrastruktūrai ir patalpoms atnaujinti, naujiems automobiliams, skaitmenizavimui, specialistų mokymams.
Teoriškai ši pertvarka gali duoti vien naudos, bet realiame gyvenime esmė neretai slypi detalėse.
Turbūt kažkiek pinigų bus sutaupyta vien atsisakius atskirų buhalterijų, sumažinus vadovybes, centralizavus pagalbos prašymų priėmimą, bet gali pasitaikyti ir nesusikalbėjimo, atsakomybės permetimo centrui, biurokratinio nerangumo.
Pacientams svarbiausia, kad GMP nevėluotų ir įstengtų kvalifikuotai suteikti pirmąją pagalbą, bet tai tik maža dalis medicinos paslaugų.
Kas iš to, jei nutikus kokiai nelaimei, kai gyvybei išgelbėti svarbi kiekviena minutė, vis viena teks pacientą gabenti net ir šimtą kilometrų į Vilnių ar Kauną, nes regionų ligoninėse tiesiog nebus specialistų?
Gydytojų specialistų stoka smaugia net pacientų dar beviltiškai nestokojančias, palyginti modernią medicinos įrangą įsigijusias rajonų ligonines.
Regis, šią problemą suvokia sveikatos apsaugos strategai, ji kilusi anaiptol ne šiomis dienomis, bet, nepaisant kalbų, realiai sunkiai sekasi pakeisti jaunų gydytojų darbo pasirinkimo kryptis.
Antai viešėdamas Tauragėje sveikatos apsaugos ministras A.Dulkys pasidžiaugė modernia ligoninės įranga, šiuolaikiškais darbo metodais ir regionų gydykloms neįprastai gerais medicinos paslaugų rodikliais – net devyni iš dešimties rajono gyventojų renkasi savo miesto gydymo įstaigą.
Tačiau specialistų trūkumą jaučia ir ši ligoninė.
Ministras siūlo patiems gydymo įstaigų vadovams būti aktyvesniems, palaikyti nuolatinius ryšius su mediciną studijuojančiais savo krašto jaunuoliais. Tai esą gali šiek tiek padėti.
Bet reikalingas daug patrauklesnis meduolis, juo labiau kad medicinos studijas nebūtinai pasirinks pakankamai daug vietos jaunimo.
Pirmiausia baigusius studijas medikus reikia sudominti solidesniu nei didžiųjų miestų ligoninėse uždarbiu.
Iš dalies taip ir stengiasi daryti rajonų ligoninių vadovai, tik akivaizdu, kad neblogos algos nepakanka.
Dar reikalingos ir geros ateities galimybės, sąlygos tobulėti profesiniu požiūriu.
Galbūt studijas baigiančius medicinos specialistus rajonų ligoninėmis būtų galima sudominti į jas nukreipiant rezidentus, siūlant jiems su savivaldos pagalba patrauklias būsto įsigijimo sąlygas.
Neatmestina, kad bent rajonų ligoninėms prireiks specialistų iš užsienio. Jau dabar kiek pagelbėja ukrainiečiai.
Pavyzdžiui, Mažeikiuose sėkmingai dirba keli gydytojai iš Ukrainos, kai kurie per trumpą laiką net šiek tiek pramoko kalbėti lietuviškai.
Iš viso Lietuvoje esą įsidarbinę apie 200 medikų iš šios šalies.
Tiesa, įdarbinant netgi svetingai priimamus ukrainiečius kyla nemažai biurokratinių kliūčių, kurių negalima lengva ranka atmesti.
Mat medicinoje labai svarbu patikrinti asmens kvalifikaciją, o garantuoti specialisto dokumentų patikimumą, jo realų medicininį išsilavinimą ir patirtį nėra lengva.
Kita kalba apie visas medicinos įstaigas varginantį vidinį popierizmą.
Dėl to labiausiai kenčia šeimos gydytojai ir jie nuolat skundžiasi, kad labai daug laiko sugaišta pildydami dokumentus, nukreipdami pacientus pas specialistus.
Tačiau situacija negerėja. Ministras A.Dulkys problemos sprendimo raktą regi geriau derinant veiklą pirminei ir antrinei medicinos grandžiai.
Esą gydymo įstaigų vadovai lanksčiau bendradarbiaudami galėtų sumažinti siuntimų skaičių bent dešimtadaliu, o tuomet pacientai greičiau sulauktų tyrimų, gydymo, sumažėtų jų eilės.
Bet kodėl nepavyksta toks bendradarbiavimas? Gal sveikatos apsaugos vadovai neranda recepto, kuris pagydytų pačias medicinos įstaigas nuo įsisenėjusių bėdų?
Vadinasi, pacientams telieka viltis, kad senstant visuomenei sveikatos apsaugos sistema tik dar labiau nestrigtų.
