Sveikatos apsaugos viceministas Aurimas Pečkauskas mano, kad ne visi vadovai supranta, kokia darbo vieta yra patraukli jaunam specialistui.
„Mūsų sveikatos sektorius yra sustabarėjęs, – interviu portalui lrytas.lt sakė Arūno Dulkio komandos narys. – Galiu iliustruoti pavyzdžiu. Jei pasižiūrime į tokias platformas kaip „CV bankas“, „CV online“ ir panašias vietas, susidaro įspūdis, kad gydytojų netrūksta. Nei viena gydymo įstaiga neieško specialistų.
O naratyvas ir skaičiai sako, kad laisvų darbo vietų ligoninėse yra apstu. Ką tai rodo? Reiškia, mes nesuprantame, kas yra žmogiškųjų išteklių valdymas ir jų pritraukimas.“
A.Pečkauskas pažymi, jog jaunas medikas turi aibę pasirinkimų, o Lietuvos ligoninės dėl darbo rankų priverstos konkuruoti ir su užsienio gydymo įstaigomis.
„Išvažiuoti dirbti į Norvegiją ar Didžiąją Britaniją yra lygiai taip pat paprasta, kaip išvažiuoti dirbti į Joniškį. Laimi tie įstaigų vadovai, kurie supranta, kad savirealizacija yra svarbu“, – pastebi viceministras.
Gydytojo anesteziologo duoną į politinę tarnybą iškeitęs A.Pečkauskas tikina, kad gydytojų stygius nėra esminė sveikatos sektoriaus bėda. Pasak jo, specialistų rengimas kruopščiai planuojamas, jų paruošiama pakankamai.
„Mes problemą matome kitur. Jau dabar turime gana ryškų slaugytojų trūkumą, panašu, kad, nepaisant dedamų pastangų didinti studentų priėmimą, ateityje jų trūks dar labiau. Nesame išskirtinė šalis, tokią problemą turi visa Europa“, – teigia A.Pečkauskas.
Plačiau apie tai – interviu su viceministru.
Lrytas.lt tęsia pokalbių ciklą, kuriame gvildenamos gydytojų rezidentų parengimo, Lietuvoje dirbančių medikų netolygaus pasiskirstymo ir pacientų eilių problemos.
Interviu, kuriame Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) valdybos pirmininkas Karolis Kilčauskas dalijasi įžvalgomis apie pavojinga kryptimi judančia sveikatos priežiūros sistemą ir keistą rajonų ligoninių vadovų požiūrį į jaunus medikus rasite čia.
– Ne paslaptis, kad gydytojai rezidentai dirba ligoninėse papildomai, nes nori įgyti praktinių įgūdžių ar užsidirbti. Jaunieji medikai skundžiasi, kad šita patirtis niekaip nesąveikauja su rezidentūros studijomis. Galima tai pakeisti?
– Supraskime, kad gydytojas rezidentas yra žmogus, kuris jau baigė šešerius metus trukusias medicinos studijas, yra įgijęs medicinos gydytojo licenciją, bet vėl įstojęs į universitetą pagal rezidentūros programą.
Rezidentūros programa – kelias tapti gydytoju specialistu. Tai reiškia, kad visos veiklos, kurios vyksta kitose ligoninėse už rezidentūros programos ribų, yra jo atliekamos kaip medicinos gydytojo. Tai – atskiras procesas, tiesiogiai nesusijęs su rezidentūros programa.
Ar tai būtų galima integruoti į rezidentūros studijas? Atsakymas tiesus – ne, tai nėra tikslinga. Tai yra papomokinė veikla, prisiimtas papildomas krūvis. Tikrai ne visi rezidentai tai daro, čia yra pavieniai atvejai.
Nuo 2023 metų rugsėjo pradeda veikti naujas rezidentūros studijų modelis, grįstas pakopinėmis kompetencijomis. Šiame kontekste gydytojai rezidentai yra skatinami vykti į kitas gydymo įstaigas pasisemti papildomų kompetencijų, kurias įgiję jie galės savarankiškai, be kitų specialistų priežiūros dirbti jau rezidentūros ribose.
Supraskime, kad rezidentūra sudaro vieną etatą. Mes nenorime ir neskatiname, kad jaunieji medikai dirbtų papildomai ir turėtų virškrūvį. Ta kryptimi orientuoti buvo ir darbo užmokesčio sistemos pokyčiai. Juk rezidentai medicinos gydytojais dirba ne iš gero gyvenimo, o siekio užsidirbti.
– Numatyta, kad jaunieji medikai daugiau laiko turės praleisti regionų bazėse. Dalis rezidentų jau būna įleidę šaknis, sukūrę šeimas ir bijo, kad dalį studijų laikotarpio bus priversti praleisti kitame mieste. Pagrįstas jų nerimas?
– Vyriausybės nutarime yra atsiradęs rodiklis, kuriuo siekiama kasmet padidinti, kiek procentų rezidentūros trukmės yra atliekama ne universiteto ligoninėse. Tas rodiklis yra skaičiuojamas bendrai visoms rezidentūros studijų programoms, kurių yra daugiau nei 50.
Suprantama, kad šeimos gydytojai, vidaus ligų gydytojai, bendrieji chirurgai gali ir jiems yra tikslinga didesnę rezidentūros studijų programos dalį praleisti ne universiteto ligoninėse, nes šitoms specialybėms įgyjami bendrieji įgūdžiai. Tą padaryti galima ir Šiaulių, Alytaus ligoninėse, kitose gydymo įstaigose.
Tačiau gydytojas rezidentas, kuris studijuoja genetiką, neurochirurgiją ar kardiochirurgiją, natūralu, negali išvykti į bet kurią ligoninę. Vadinasi, nėra taip, kad visų rezidentūros programų studentai turi atbūti konkretų studijų trukmės procentą regionuose. Šitas rodiklis dalijasi ant visų.
Kodėl sugalvota tai padaryti? Nes Lietuva yra unikali šalis – skirtingai nei kitur Europoje, pas mus rezidentūra yra labai centralizuota. Jei žiūrime į Suomiją, Daniją, Švediją, Vokietiją, absoliuti dauguma rezidentūros laiko yra praleidžiama respublikinio ir regioninio lygmens ligoninėse. Ten yra sukaupiami baziniai įgūdžiai.
Ir tik prieš tapdamas gydytoju specialistu rezidentas specifinių įgūdžių – širdies, kraujagyslių, krūtinės chirurgijos ir t.t. – įgyti atvyksta į universitetinę ligoninę. Paimkime Suomiją. 7-erių metų trukmės rezidentūra: 5-eri metai praleidžiami respublikinio lygmens ligoninėse, o paskutiniai dveji metai – savotiška kepurėlė. Jie praleidžiami universitetų ligoninėse.
Pas mus – atvirkščiai. Praktiškai visa rezidentūros programa atliekama universiteto ligoninėje. Siekiame taisyti situaciją ir po truputį decentralizuoti gydytojus rezidentus.
– O universitetams nestinga noro išleisti rezidentą į žemesnio lygmens ligoninę?
– Gydytojas rezidentas būdavo, turbūt ir tebėra traktuojamas kaip nemokama darbo jėga. Darbo užmokestis vis tik atkeliauja ne iš įstaigos, o iš valstybės biudžeto. Ligoninė turi žmones, kurie mokosi, bet tuo pačiu kuria ir pridėtinę vertę, tačiau darbo užmokesčio jiems mokėti nereikia. Kiekvienai įstaigai tai gali atrodyti kaip neblogas pasirinkimas.
Čia galėtų slypėti interesas, kodėl galbūt rezidentams nėra sudaromos visiškai palankios sąlygos išvykti.
Kita vertus, rezidentai neretai sako: „Yra skyrius, kuriame sukasi 8–9 rezidentai, o pacientų turime 20 arba mažiau“. Tada keli sėdi ant sofos, kažkas namo išeina vienuoliktą valandą, todėl neatsiranda galimybės įgyti kompetencijų. Jau nekalbant apie chirurgines specialybes, kur ypač svarbu mokėti dirbti rankomis, operacinėje praleistas laikas tiesiogiai atneša gebėjimus.
Taigi, tikėtina, kad universitetai turi savo interesą. Tą sistemą reikia palengva keisti, kartu stiprinant ir edukacines kompetencijas rajonų ligoninėse. Supraskime, kad gydytojas rezidentas nėra vien tik darbo jėga. Jį reikia mokyti, o edukaciniai įgūdžiai nėra įgimti visiems. Natūralu, planuojame per kelis artimiausius metus regionų medikams sudaryti sąlygas įgyti mokymui reikalingus įgūdžius.
– Gydytojams specialistams už atvykimą į regiono ligoninę siūlomos solidžios išmokos, padedama įsikurti. Tačiau medikus pritraukti pavyksta ne visiems. Ko trūksta?
– Manau, reikėtų žiūrėti į esmę. Kas yra svarbu jaunam žmogui, renkantis darbo vietą? Matyt, šioje vietoje mūsų sveikatos sektorius yra sustabarėjęs. Galiu iliustruoti pavyzdžiu. Jei pasižiūrime į tokias platformas kaip „CV bankas“, „CV online“ ir panašias vietas, susidaro įspūdis, kad gydytojų netrūksta. Nei viena gydymo įstaiga neieško specialistų.
O naratyvas ir skaičiai sako, kad laisvų darbo vietų ligoninėse yra apstu. Ką tai rodo? Reiškia, mes nesuprantame, kas yra žmogiškųjų išteklių valdymas ir jų pritraukimas.
Gydymo įstaigų vadovų skundai, kad pasiūlėme didesnį darbo užmokestį, priedą įsikurti su šeimai, o rezultato nėra, rodo, kad vienos priemonės pasirinkimas negali duoti rezultato.
Matyt, reikėtų žiūrėti į geruosius pavyzdžius – Joniškio, Radviliškio ligonines, kitas gydymo įstaigas. Tai nėra arti didelių centrų įsikūrę miestai, bet jie sugeba pritraukti jaunus žmones. Atsakymas, ko gero, slypi žinojime, ko jaunas žmogus nori.
Turbūt reikia, kad žmogus turėtų galimybę save realizuoti specialybės kontekste. Reiškia, kad būtų įranga, vadovų palaikymas, komanda – slaugytojos, pagalbiniai darbuotojai, kiti kolegos.
Jeigu mes piešiame toksišką darbo aplinką, hierarchinę vadovavimo struktūrą, daugybę kitų negerų pavyzdžių, kurie nutinka skyriuose... Jaunam žmogui tai nėra patrauklu, jis supranta, kad tai nėra jo vieta. Juolab, kad dabar turime galimybę rinktis ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio gydymo įstaigų. Išvažiuoti dirbti į Norvegiją ar Didžiąją Britaniją yra lygiai taip pat paprasta, kaip išvažiuoti dirbti į Joniškį. Laimi tie įstaigų vadovai, kurie supranta, kad savirealizacija yra svarbu.
– Lietuvos medikų sąjūdžio vadovė Auristida Gerliakienė šią savaitę kalbėjo, kad medikų trūkumas Lietuvoje yra akivaizdus. Tuo tarpu iš ministerijos dažniau girdėti statistika apie tai, kad Europoje bene pirmaujame pagal 10 tūkst. gyventojui tenkančių medikų skaičių. Ar ministerija pripažįsta, kad Lietuvoje trūksta gydytojų?
– Medikų sąjūdžio atstovė, matyt, remiasi informacija, kuri ateina iš pačių gydymo įstaigų. Jos sako, kad pas juos trūksta specialistų, yra laisvų darbo vietų. Matyt, tai nėra netiesa.
Kitoje pusėje yra EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) duomenys, kurie rodo, kad esame tarp trijų valstybių, kurios turi daugiausiai gydytojų.
Gydytojų sistemoje tikrai nėra mažai, bet jie atlieka daug darbo, kurio galėtų nebūti. Yra daug biurokratijos ir neperžiūrėtų funkcijų. Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje gydytojas specialistas pacientui gali skirti daugiau laiko. Jis gali su pacientu pasikalbėti, priimti sprendimus. Mūsų gydytojai daro daug darbo, kurį galėtų atlikti slaugytojos, kiti komandos nariai.
Taip, panašu, kad dabartinei mūsų sistemai tam tikrose vietose reikėtų daugiau gydytojų. Bet jeigu žiūrime įstaigų tinklo reformos kontekste, orientuojamės į kitas Vakarų šalis, mes gydytojų šalyje turime per daug.
Vykdome įstaigų tinklo reformą ir kai paslaugos optimizuosis, persiskirstys biurokratiniai procesai, tas reliatyvus gydytojų trūkumas turėtų pamažu lengvėti.
Mes problemą matome kitur. Jau dabar turime gana ryškų slaugytojų trūkumą, panašu, kad, nepaisant dedamų pastangų didinti studentų priėmimą, ateityje jų trūks dar labiau. Nesame išskirtinė šalis, tokią problemą turi visa Europa.
– Regis, nuolat girdime apie ilgas eiles pas tuos pačius kardiologus, hematologus ar ortodontus. Kodėl valstybės kasmet vykdomi specialistų rengimo užsakymai, skiriant valstybės finansuojamas (VF) rezidentūros vietas, šitos problemos akimoju neišsprendžia?
– Gydytojų paruošime nėra taip, kad šiandien nusprendėme, o rytoj jau turime. Rezidentūra trunka nuo ketverių iki septynerių metų. Vadinasi, planuojame ateičiai, o ne rytojui.
Kitas aspektas – eilės nebūtinai yra specialistų trūkumo atspindys. Neretai jos atsiranda dėl padidėjusio paslaugos poreikio. Turėjome koronaviruso laikotarpį, kai žmonės nesilankė pas gydytojus. Dėl to dabar ženkliai išaugo paslaugų poreikis, kurio sistema nesugeba aprėpti.
Svarbos turi ir vadybiniai sprendimai, kurie gimsta gydymo įstaigose. Akivaizdu, ne visur tie sprendimai yra puikūs, dėl to atsiranda eilės. Galiausiai, eilės ir jų stebėsena – laikinas matas. Jeigu dabar yra ilgesnės eilės pas gydytoją endokrinologą, tikėtina, kad po 3 mėnesių mes tos problemos neturėsime. Galbūt ji grįš kitą rudenį, bet nebūtinai pasikartos kitąmet. Tai yra cikliškumai.
Daug labiau sofistikuotas analizes ir prognozes pateikia Vyriausybės strateginės analizės centras. Vertinamas specialistų amžius, išėjimo į pensiją tendencijos, specialistų šiuo metu turimi darbo krūviai, ekspertų išvados ir daug kitų veiksnių. Ten mes labai aiškiai matome, ko už dešimties metų gali trūkti labiau, ko mažiau.
Į atnaujintą skaičiavimą įtraukėme ir įstaigų tinklo reformos kontekstą. Žinome, kad norėsime stiprinti šeimos gydytojo institutą. Natūralu, šeimos gydytojų gali reikėti daugiau, į tai atsižvelgiame.
Remdamiesi sudėtinga analize mes preliminariai dėliojame tendencijas, kuria linkme turėtume krypti. Matome, kad tikrai reikės šeimos gydytojų, vidaus ligų gydytojų, gydytojų anesteziologų-reanimatologų, gydytojų psichiatrų. Pastaruosius keletą metų šitoms specialybėms sukuriama daugiau valstybės finansuojamų vietų.
Bet reikia nepamiršti, kad yra emigracija ar specialybės pasikeitimas. Pats faktas, kad žmogus baigė rezidentūrą dar nereiškia, jog jis dirbs sistemoje. Tą byloja ir mano atvejis – esu reanimatologas-anesteziologas, bet šiuo metu klinikinio darbo nevykdau. Natūralu, kad ne viską kontroliuojame.
– Ateinančiais mokslo metais valstybė finansuos 365 medicinos rezidentūros vietas. Tačiau studentų atstovai yra atkreipę dėmesį, kad vientisąsias medicinos studijas kasmet baigiančių yra daugiau. Jei medikų reikia, kodėl išlieka tokios „žirklės“?
– Žvelgiant į EBPO duomenis, pagal studijas baigiančių medikų skaičių Lietuva Europoje patenka į penketuką. Tai rodo, kad kitoms šalims iš dalies esame medicinos specialistų „donoras“. Valstybė yra apskaičiavusi, kad 350–360 VF vietų yra pakankamas skaičius.
Turime bendrą sutarimą, kad VF rezidentūros vietų skaičius turėtų sutapti su VF vietų skaičiumi vientisosiose medicinos studijose. Šiuo metu VF vietų skaičius medicinos studijose yra mažesnis, bet per artimiausius 2–3 metus jis turėtų susilyginti, bus 365.
Universitetai taip turi laisvę į valstybės nefinansuojamas studijas priimti tiek studentų, kiek nori. Įstatymai suteikia tokią laisvę, o mes Valstybinio užsakymo komitete galime tik rekomenduoti, kiek tų nefinansuojamų vietų gali būti. Nusistovėjęs skaičius – 110. Panašu, universitetai to skaičiaus neperlipa.
Bet pabrėžiu, kad tai yra žmonės, kurie patys pasirenka mokėti už studijas. Valstybė nesiekia, kad jie ateitų į šitą sistemą.
– Sakoma, eilės dėl gydytojo specialisto konsultacijos Skandinavijoje yra dar ilgesnės ir tai bendra vakarietiška tendencija. Lietuvos laukia tas pats?
– Žmogus – tokia būtybė, kad jei jam reikia spręsti sveikatos problemas, jis to nori čia ir dabar. Nepriklausomai nuo to, kokio ilgumo eilės bus, nepasitenkinimą sistema vis tiek turėsime.
Jeigu pasižiūrėsime į Didžiąją Britaniją, Skandinavijos šalis, pirmasis kontaktas su mediku, kai kalba eina apie planinę pagalbą – žmogus skundžiasi, kad kosti, jam kažką maudžia – yra gerokai ilgesnis nei Lietuvoje.
Esminis dalykas – geras ūmios pagalbos prieinamumas. Jeigu tau įvyko insultas, infarktas, susilaužei koją, nusipjovei ranką, pagalbą turi gauti čia ir dabar. Teikdami planinę pagalbą galime būti šiek tiek lankstesni, bet tai tikrai nereiškia, kad mums reikėtų orientuotis į kitas šalis ir dirbtinai ilginti eiles.
