Gausybę XIX a. ligų aprašymų pervertusi medikė pastebėjo, kad to meto vilniečiai sirgo įvairiomis nervų ir psichikos ligomis. Anuomet veikusių Vilniaus universiteto Terapijos, Chirurgijos ir Akušerijos klinikų gydytojai su dideliu rūpesčiu diagnozavo, gydė, o kai neturėdavo kitos išeities, savo pacientams taikė egzotiškus, kartais net žalingus gydymo metodus.
„Dabar, žvelgdami iš labiau išsivysčiusios medicinos perspektyvos, galėtume kritikuoti tuomečius ligų gydymo metodus, tačiau tai daryti nebūtų teisinga. Jei gyventume XIX a. pradžioje, taikytume tuos pačius gydymo metodus, nes kitų galimybių tiesiog nebuvo“, – pabrėžė E.Sakalauskaitė-Juodeikienė.
Kraupu įsivaizduoti, bet nervų ligoms gydyti prireikdavo ir chirurginių intervencijų, kurios buvo atliekamos be narkozės, tai yra be nuskausminamųjų vaistų ir ligonio užmigdymo.
Pavyzdžiui, įprasta to meto procedūra – trepanacija, kurios metu ligonio kaukolėje buvo padaroma viena arba kelios angos, skirtos galvoje susikaupusiam kraujui pašalinti po įvykusios galvos traumos. Operacijai reikėjo ne tik įgudusio chirurgo, bet ir trijų stiprių padėjėjų, kurie prilaikydavo neramų, iš skausmo besiblaškantį ligonį.
Dabar keista girdėti ir tai, kad praeities medikai dėl daugelio ligų kaltino kaltūną. „Manyta, kad tai tipiška Lietuvos ir Lenkijos kraštui būdinga liga. Po kaltūno diagnoze tarsi po kokiu „skėčiu“ slėpėsi daugybė nervų, psichikos ir vidaus organų ligų.
Pavyzdžiui, jei pacientas sirgo epilepsija ir turėjo galvoje ar kitose plaukuotose kūno dalyse susivėlusį kaltūną, pagrindinė jo diagnozė buvo ne epilepsija, o kaltūnas“, – paaiškino E.Sakalauskaitė-Juodeikienė.
Disertaciją medicinos istorijos tema apgynusi gydytoja viską, kas įdomu, vėliau sudėjo į knygą „Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje“ (2022 m., leidykla „Lapas“).
– Plačiai įsišaknijusi nuomonė, kad mėnulio pilnatis turi įtakos žmonių elgsenai. Knygoje teigiate, kad tai mediciniškai neįrodyta, bet ar šiuolaikinių gydytojų folklore ši mintis tikrai neklaidžioja?
– Dalis medikų, ypač dirbantys priėmimo skyriuose, linkę manyti, kad per pilnatį paūmėja neurologinės ligos, padaugėja ligonių, besikreipiančių dėl psichikos sutrikimų paūmėjimo.
Kita vertus, nemažai gydytojų tuo netiki. Jie lėtinių ligų paūmėjimus linkę sieti su, pavyzdžiui, pasibaigusiais terminais slaugos ligoninėse ir kitais socialiniais reiškiniais.
Bet medikai žvilgsnį į mėnulį nukreipė dar antikos laikais. Humoralinės Hipokrato medicinos sekėjai iki pat XIX a. antrosios pusės rėmėsi tokia logika: besikeičiančios mėnulio fazės gali sukelti vandenynų potvynius ir atoslūgius, tad tikėtina, kad dangaus kūnai turi lygiai tokį pat poveikį ir žmogaus galvos smegenims.
Senovėje manyta, kad galvos smegenys – didžiausia liauka, kuri gamina flegmą (gleives). Esant gleivių pertekliui jos kaupiasi smegenyse, užkemša smegenų skilvelius, nervų „kanalėlius“, sukelia ligoniui traukulių priepuolius, eina putos iš burnos.
Šiuolaikiniai tyrimai bandė susieti mėnulio fazes su nervų ir psichikos ligų paūmėjimais. Vieni tyrimai rodo, kad ligų paūmėjimų padaugėja, o kiti analogiški stebėjimai tokio ryšio neatskleidžia. Bendros išvados nėra – vadinasi, reiškinys neįrodytas.
– Kaip manote, ar žinios apie to meto mediciną gali pakeisti šiuolaikinio žmogaus požiūrį į jam skirtą gydymą?
– Kiekvienas gydytojas kartais susiduria su ligonio nenoru gydytis. Kartais sunkūs pacientai, sužinoję savo diagnozę, iš pradžių atsisako gydymo, nori grįžti namo, o ne gultis į ligoninę.
Tai pirmoji – ligos neigimo – fazė. Ypač kalbant apie sunkias ligas, mes turime pereiti 4 stadijas: ligos neigimo, pykčio, derybų ir galiausiai susitaikymo.
Kartais susidūrusi su ligą neigiančiu pacientu trumpai papasakoju, kaip jo liga buvo gydoma prieš 200 metų Vilniuje ar net viduramžiais. Paaiškinu, kad ligoniai tuo metu buvo gydomi kraujo nuleidimu, viduriavimo, vėmimo skatinimu gyvsidabrio ir kitų sunkiųjų metalų druskomis, net maldomis ir šventintu vandeniu.
Šių metodų šiuolaikinėse ligoninėse nebeliko, nes galime pasiūlyti moksliniais įrodymais pagrįstą gydymą. Kartais pacientai nusišypso ir susimąsto – trumpa ekskursija į medicinos istoriją pasitarnauja nugalint savo baimes ir didinant pasitikėjimą dabarties medicina.
Iš tiesų esame laimingi, kad galime išgydyti cholerą, vidurių šiltinę, plaučių uždegimą, kitas bakterines ir virusines ligas, kurios buvo mirtinos XIX a. ir vėlesnių epochų visuomenėms. Dabar civilizuotose šalyse nuo užkrečiamųjų, infekcinių ligų dažniausiai nemirštama.
Tiesa, šiuolaikinėmis „epidemijomis“ tampa kitos lėtinės ligos: širdies ir kraujagyslių, susijusios su nesveiku gyvenimo būdu, nutukimu, fizinio aktyvumo stoka, nesveika mityba ir žalingais įpročiais, bei onkologinės, susijusios su daugybe veiksnių, iš kurių bene svarbiausias – vis ilgėjanti gyvenimo trukmė.
– Ar galite palyginti, kaip per 200 metų pasikeitė gydytojo neurologo pacientai?
– Galvos skausmai, svaigimai ir tuomet buvo dažni nusiskundimai. Meningitas, encefalitas irgi buvo nustatomi, tik medikai juos vadino kitu vardu – ūmine hidrocefalija. Traukulių priepuoliai buvo stebimi ir po išgertuvių nakties, ir šviečiant mėnesienai, ir gimdymo metu ar po jo.
Kalbant apie Parkinsono ligą, demencijas – jos galbūt ir egzistavo, tačiau konkrečių šias ligas primenančių aprašymų XIX a. Vilniuje neradau. Nereikėtų pamiršti, kad šios ir daugelis kitų nervų ligų buvo „atrastos“ tik XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Daugybė nervų ligų slėpėsi po tuometinio kaltūno diagnoze.
Kita vertus, kai kurios nervų ligos, pavyzdžiui, Alzheimerio, Parkinsono, susijusios su ilgėjančia gyvenimo trukme. XIX a. vidutinė gyvenimo trukmė buvo perpus trumpesnė nei dabar. Pagrindinė problema XIX a. Vilniuje buvo infekcinės ligos, įvairios karštinės – ligoniai mirdavo nespėję sulaukti garbingesnio amžiaus ir susirgti Alzheimerio ar kitomis neurodegeneracinėmis ligomis, kurios kelia vis daugiau iššūkių mūsų senstančiai visuomenei ir sveikatos apsaugos sistemai.
– Kaip medicinos istorijos tyrinėjimai praturtino jus kaip gydytoją?
– Man visada rūpėjo klausimas, kaip viskas vyko anksčiau? Ne tik sovietiniais laikais, ne tik tarpukariu – kokia ta medicina buvo dar seniau, nei siekia mano tėvų ar senelių atmintis? Studijų metais buvau supama nuostabių žmonių, mokslininkų, savo dėstytojų.
Vilniaus medicinos draugijos pirmininkė, kraujagyslių chirurgė šviesaus atminimo docentė Dalia Triponienė man patarė pasidomėti šios draugijos XIX a. protokolais, taip pat senosiomis tuo laikotarpiu Vilniaus universitete apgintomis disertacijomis nervų ligų tema ir į jas pasigilinti.
Mano rezidentūros vadovas šviesaus atminimo profesorius Valmantas Budrys taip pat buvo išskirtinė asmenybė – puikus neurologas. Jis šalia savo klinikinio, mokslinio darbo užsiėmė ir neurologijos istorijos bei meno tyrinėjimais.
Mes, rezidentai, buvome skatinami ne tik išmokti klinikinę neurologiją, bet ir pasidomėti istoriniais, kultūriniais aspektais, net kokių nervų ligų apraiškų galima rasti Šventajame Rašte, iš kur kilę tokie neurologiniai eponimai kaip hipokampas, Amono ragas, Lozoriaus ženklas, Alisos Stebuklų šalyje sindromas ir kiti. Manyčiau, savo srities istorijos išmanymas praplečia akiratį, galbūt net tam tikra prasme padaro tave geresniu specialistu.
Į ligonius ir jų simptomus galiu pažvelgti plačiau, įvertindama, kaip paciento liga buvo vadinama anksčiau, kaip buvo gydoma ir ką mes turime dabar.
Galbūt praeityje liko kažkas, ką galėtume susigrąžinti? Kita vertus, rašydama disertaciją ir vėliau knygą apie tai negalvojau. Man buvo gera protu ir širdimi nukeliauti į XIX a. Vilnių.
– Ko šiuolaikinė medicina galėtų pasimokyti iš anuometės?
– Nors šių laikų medicinoje deklaruojama, kad laikomasi biopsichosocialinio modelio, jo pritaikyti kasdienėje klinikinėje praktikoje dėl didelio ligonių srauto, trumpo ligonio konsultacijai skiriamo laiko ir kitų veiksnių beveik neįmanoma. Kitaip tariant, XIX a. pradžioje Vilniaus gydytojai neturėjo nieko, tiktai savo rankas, uroskopinę kolbą, retu atveju – primityvų stetoskopą. Užtat daug laiko galėjo būti šalia ligonio ir jį išklausyti.
Mes turime viską – sudėtingus biocheminius, imunologinius tyrimus, tomografiją, rezonansą, radionuklidus, tačiau neturime paties svarbiausio – laiko savo pacientams. Šis papildomas laikas kitam – sergančiam, kenčiančiam, ieškančiam pagalbos – galėtų būti tai, ką mūsų beveik tobula, moksliniais įrodymais pagrįsta medicina galėtų susigrąžinti iš praeities, iš XIX a. Vilniaus.
Tačiau tai padaryti, pasirodo, gali būti sunku. Medicinos paslaugų teikimo pavirtimas konvejeriu besisukančia mašina, skaičiuojančia optimalų lovadienių skaičių, reabilitacijos dienų kvotas ar net tai, kiek kompensuojamųjų sauskelnių prireiks statistiniam, standartiniam ligoniui po patirto insulto, – viena silpniausių mūsų laikų medicinos pusių.
– Knygoje ne kartą pabrėžiate, kad nesiekėte kritikuoti XIX a. pr. Vilniaus medikų. Kaip manote, kodėl vis kilo toks poreikis?
– Nagrinėdama istorinius ligų aprašymus ir poros šimtų metų senumo disertacijas ne kartą pasigailėjau, kad esu gydytoja, o ne istorikė ar filologė. Remdamasi savo žiniomis vis stebėjausi, kodėl buvo taikomi tokie drastiški gydymo metodai. Galiausiai supratau, kad daryčiau tą patį, jei būčiau XIX a. pradžios gydytoja. Tiesa, pamiršau: tai būtų neįmanoma, nes tuomet moterys negalėjo studijuoti nei medicinos, nei kitų aukštojo mokslo dalykų.
Tačiau mane žavėjo begalinis gydytojų troškimas išgydyti žmogų. Jeigu ligonis būdavo stiprios sveikatos ir sirgdavo mirtina liga, pavyzdžiui, hidrofobija (taip tuo metu buvo vadinama pasiutligė), buvo taikoma herojinė medicina – maksimaliai stiprus, kartais net mirtinas gydymas: kartotiniai kraujo nuleidimai, gyvsidabrio druskos, net prūsų rūgštis (ciano vandenilis).
XIX a. pradžios užsienio mokslinėje literatūroje buvo aprašytas teigiamas prūsų rūgšties poveikis gydant hidrofobiją. Ir Vilniaus gydytojai jį skyrė, nes skaitė mokslinę literatūrą ir susirašinėjo su garsiausiais to meto Vakarų Europos gydytojais, nes, kaip ir jų kolegos, jie vylėsi, kad stiprus vaistas pribaigs stiprią mirtiną ligą. Beje, jie neturėjo kito pasirinkimo: nebuvo žinoma apie pasiutligės sukėlėją, dar nebuvo išrasti skiepai nuo šios ligos.
Kitas pavyzdys – XIX a. Vilniuje ir kituose Vakarų Europos miestuose dar nebuvo susintetintas nė vienas antihipertenzinis vaistas. Vienintelis įmanomas būdas laikinai stabilizuoti kraujospūdį ligoniui, kuriam kraujuoja į smegenis, – nuleisti kraujo. Tad kaip galima kritikuoti šį istorinį gydymo metodą XIX a. kontekste?
– Sakoma, kad istorikai linkę susigyventi su tiriamo laikotarpio asmenybėmis. Kaip apibūdintumėte savo ryšį su XIX a. Vilniaus kolegomis?
– Perskaičiusi Josepho Franko „Atsiminimus“ jį įsimylėjau. Juose aprašytas ne tik gydytojo gyvenimo, dėstymo ir praktinio darbo laikotarpis Vilniuje, bet ir tarpsnis, kai jis studijavo Pavijos universitete, dirbo Vienos bendrojoje ligoninėje. Frankas buvo žavumo, protingumo, veiklumo įsikūnijimas. Jis ne tik reorganizavo medicinos studijas Vilniaus universitete, bet ir įkūrė Vilniaus medicinos draugiją, Vakcinacijos, Motinystės institutus, Terapijos, Chirurgijos klinikas.
Su žmona žymia dainininke Christine Gerhardi, kurios dainavimo mokytojas buvo kompozitorius Josephas Haydnas, o draugas – Ludwigas van Beethovenas, Frankas rengė labdaros vakarus, koncertus, atgaivino Vilniaus kultūrinį gyvenimą.
Vienas svarbiausių Franko rūpesčiu Vilniuje pastatytų muzikos kūrinių buvo J.Haydno oratorija „Pasaulio sukūrimas“. Ši oratorija, pasak šiuolaikinių istorikų, simboliškai sujungė Vieną ir Vilnių – pirmasis buvo viena svarbiausių civilizuoto pasaulio sostinių, antrasis – miestas, įsikūręs civilizacijos pakraštyje. Tiek Andrius Sniadeckis, tiek Stanislovas Moravskis – taip pat labai įdomios asmenybės. Pastarasis parašė ir į lietuvių kalbą išverstą knygą „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai“, kurioje pasakoja apie savo, mediciną studijuojančio studento, patirtį, apie carinės valdžios vykdytas represijas, universiteto uždarymą.
Kiek anksčiau, XVIII a. pabaigoje, universitete dirbęs profesorius Georgas Forsteris savo laiškuose vaizdžiai nupiešė to meto Vilnių ir Abiejų Tautų Respublikos problemas iš svetimšalio pozicijos.
Gilinausi ir į vėliau gyvenusio Jono Basanavičiaus biografiją, jo nervų ligos istoriją. Supratau, kad mūsų tautos patriarchas buvo tiesiog... žmogus su savo svajonėmis, idėjomis, ligomis, kančia, nusivylimais. Supratau, kad kasdienybės mikroistorija, įvairios nereikšmingos detalės išties padeda kurti didžiąją istoriją.
