Įtemptas darbo ritmas pareikalauja daug ištvermės, kantrybės ir fizinių jėgų, tačiau, kaip gydytojas juokauja, galiausiai kiekvienas budėjimas vis tiek baigiasi 8 valandą ryte.
Stereotipų apipintas darbas
„Skubioji pagalba visada būdavo ta skylė, kur sukišdavo visus nusikaltėlius – prisidirbusius ar nepaklususius gydytojus. Jie būdavo priversti atlaikyti į ligoninę besikreipiantį pirminį pacientų srautą. Taip būdavo praeityje – priėmimas buvo tarsi ištremtųjų darbo vieta. Tačiau laikui bėgant, skubios pagalbos skyrius tapo reprezentacine ligoninės vieta, nuo kurios labai priklauso paciento pasitenkinimas suteiktų paslaugų kokybe ir tolimesniu paskirtu gydymu“, – sako gyd. P. Uksas.
Jis pasakoja, kad laikas po truputį keičia ne tik ligoninėje, bet ir visuomenėje nusistovėjusias nuostatas. Pasak jo, nors Lietuvoje dauguma ligoninių Skubios pagalbos skyrių vadina Priėmimu, tačiau jau kurį laiką šio pavadinimo kryptingai siekiama atsisakyti.
„Mes čia nepriimame, o suteikiame skubią pagalbą ir tuos, kuriuos reikia – guldome į ligoninę. Pacientai iki 40–50 metų paprastai atvyksta gauti skubių paslaugų – gauti pirminio būklės ištyrimo, diagnostikos paslaugų, skubios pagalbos, savijautos pagerinimo. Jie atvyksta skubios pagalbos nenorėdami gultis į ligoninę – dažniausiai nori gydytis namuose.
O vyresnio amžiaus pacientai tikisi, kad atvykę į ligoninę bus iš karto paguldyti, nes taip būdavo daroma ankščiau (kai tai buvo sprendžiama vieno langelio principu), savaitę gydomi, maitinami ir t. t. Tačiau jeigu žmogus gali gerti tabletes, jis tai gali padaryti ir namuose, prižiūrimi artimųjų ar socialinių darbuotojų“, – sakė gyd. P. Uksas.
Jo teigimu, tokiu būdu keičiasi Skubiosios pagalbos skyriaus funkcijų suvokimas. Tai tampa nebe skyriumi, kuriame pacientas yra priimamas arba priešingai – nepriimamas, bet skyriumi, kuriame teikiama skubi pagalba ir priimamas sprendimas, ką toliau konkrečiu atveju daryti.
„Suvokimas po truputį keičiasi, laikui bėgant žmonės adaptuosis ir pripras. Ši sistema turėtų neblogai funkcionuoti ateityje bendradarbiaujant su šeimos gydytojais, kartu sudarius pacientui individualų gydymo ir sekimo planą“, – pažymėjo pašnekovas.
Kai pacientų lūkesčiai viršija galimybes
„Būtinosios pagalbos neatitinkančių pacientų turime apie 30 proc., kartais ir daugiau. Tai yra tie pacientai, kuriems, pagal ministro įsakymą, nėra jokios būtinybės skubiai bėgti į Skubios pagalbos skyrių. Tokiu būdu mes teikiame pagreitintas konsultacines paslaugas, užkaišydami poliklinikų skyles. Juk jeigu jie neturi vieno, antro, trečio specialisto – viską gali sutvarkyti Skubiosios pagalbos skyrius“, – ironizuoja gydytojas.
Pasak jo, Skubiosios pagalbos skyriaus misija nėra konsultuoti ar palengvinta tvarka priimti pacientus tokiu būdu išvengiant eilių planinėms paslaugoms. „Adekvatus žmogus laukia savo eilės ir gauna paslaugas galiojančia tvarka, bet yra tokių, kurie bando savo rėkimu ar kitais veiksmais prasimušti anksčiau nei priklauso.
Taip pat pasitaiko ir kuriozinių situacijų – vieni atvyksta šiaip pasityrinėti savo būklę, kiti nori dėl smagumo girtumo laipsnį nusistatyti, treti atvažiuoja viduryje nakties pasiguosti, kad jiems nesimiega. Visko būna“, – teigia gyd. P. Uksas.
Paklaustas, ko sulaukia iš pacientų daugiau – padėkų ar skundų? – gydytojas tikina, kad Skubiosios pagalbos skyrių pasiekia daugiau padėkų nei nusiskundimų: „Lietuviai nėra tie žmonės, kurie yra linkę oficialiai dėkoti – esame pakankamai santūrūs. Bet kai supykstam, tuomet tikrai nepamiršim, kad skundą reikia parašyti. Tiesa, dauguma skundų nėra motyvuoti, jie daugiau emocinio pobūdžio išsiliejimas dėl nepatenkintų lūkesčių.
Anksčiau būdavo kažkiek pikta, o dabar suprantu, kad visiems geras nebūsi ir stengiuosi pateisinti kylančias situacijas. Kiekvienam jo ar artimojo sveikata yra svarbiausia, ir dėl pagalbos gavimo galima daug ką pateisinti. Visgi, kai kurie atvejai, apie kuriuos pastaruoju metu girdime viešoje erdvėje, yra apskritai nepateisinami“.
Skubiosios pagalbos rezidentūrą Lietuvoje baigė vienas pirmųjų
„Matau, kad šios specialybės poreikis tikrai įgauna pagreitį. Studijuodami naujoje rezidentūros studijų programoje nei patys žinojom, kuo būsim, kai užaugsim, nei kaip mus matys visuomenė, darbdaviai, bendraminčiai, kiti skyriaus darbuotojai ar kitų specialybių gydytojai.
Nežinojome, ar tikrai būsime reikalingi, ar specialybė pasiteisins“, – sakė gyd. P. Uksas, kuris kartu su kolega buvo pirmieji specialistai, sėkmingai baigę Skubiosios pagalbos rezidentūros studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.
Šiandien yra akivaizdu, kad Skubiosios medicinos gydytojo specialybė pasiteisina – džiaugiasi ir ją įgiję specialistai, ir kitų skyrių gydytojai, kurių darbas tam tikra prasme tapo paprastesnis: „Atsiradus šiai specialybei paciento ištyrimas Skubios pagalbos skyriuje gerokai pagreitėjo.
Mes vertinam ne kokią nors siaurą sritį kaip kad kitų specialybių gydytojai, bet kaip Skubios medicinos gydytojas – vertiname holistoliniu požiūriu, įvairias patologijas ir nustatę vyraujančią, galime nukreipi reikiamam specialistui. Tuo atvejis išsprendžiamas.
Kaip būdavo anksčiau? Žmogus eidavo, pavyzdžiui, pas traumatologą, pas oftalmologą, pas neurochirurgą, pas neurologą ir t. t. – paciento kelias buvo labai apsunkintas. Vienas parašo, kad iš jo pusės nieko nėra, kitas parašo, kad iš jo pusės nieko nėra. Galų gale trečias arba ketvirtas kažką randa.
Bet dar parodo penktam, tada grįžta pas ketvirtą ir tada kelias galiausiai problema atrandama. Daug painiavos? Tuomet pagalvokite kaip tai atrodo pacientui. Mes, Skubiosios medicinos gydytojai, visą šitą grandinėlę galime atlikti vieni. Tai reikalauja nemažai žinių, bet pacientui sukuria didelę pridėtinę vertę taupant tiek jo, tiek visų kitų, pacientą prižiūrinčių darbuotojų laiką“.
Nori tiesiog išbandyti šią specialybę? Gal tuomet nestok
„Ši specialybė atitinka mano charakterį – aš labai nemėgstu monotonijos“, – sako skubiosios medicinos gydytojas Paulius Uksas. Jis pripažįsta, kad ateina diena, kai ir Skubiosios pagalbos skyriuje tenka susidurti su rutina. Visgi, jo teigimu, kad čia jos daug mažiau nei kituose ligoninės skyriuose: „Kiekviena darbo diena, kiekvienas budėjimas – vis kitoks. Šiame darbe niekada nėra dviejų vienodų dienų“.
Visgi, jis pripažįsta, kad šios rezidentūros studijos, o vėliau ir darbas – sudėtingi. „Jie reikalauja tam tikrų charakterio savybių ir tie žmonės, kurie norėtų stoti į Skubiosios medicinos rezidentūrą tam, kad ją ar save išbandyti, gal tegul nestoja, nes gali ir nusivilti. Tai nėra pati gražiausia ir švariausia specialybė, o darbas sunkus, bet nenuobodus. Tiesą sakant, jis niekada nebus lengvas, patogus ar patrauklus“, – pažymi gyd. P. Uksas.
Pašnekovo teigimu, Skubiosios medicinos rezidentūros studijų programoje, o vėliau ir darbe pagal specialybę save geriausiai gali realizuoti tie, kuriems yra įdomu atlikti diferencines diagnostikas, atrasti ligas: „Tenka susidurti su nemažai atvejų, kurie yra akivaizdūs. Tačiau būna ir taip, kad kai kurie susirgimai reikalauja daug pastangų būti išaiškinti.
Rezultatas sukelia nemažą pasididžiavimą ir pasitenkimą, kad pavyko, nustatėme ligą! Ne veltui visi serialai, kuriuos mintinai žino dauguma medikų ar medicinos studentų yra apie skubią pagalbą. Matyt šiame darbe yra, visgi, kažkas, kas jį padaro tokiu patraukliu. Nors mes, kaip pirminė grandis ligoninėje, dažnai esame pamirštami, bet galimybė padėti pacientui, diagnozuoti – viską atperka“.
