Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojas akušeris-ginekologas, medicinos mokslų daktaras Vytautas Klimas įsitikinęs – nauja tvarka, įteisinusi medikamentinį abortą, palengvins moterų dalią.
Moterims, norinčioms nutraukti nepageidaujamą nėštumą, nebereikės gultis ant operacinio stalo, nebereikės ir anesteziologo paslaugų.
Abu vaistiniai preparatai medikamentiniam abortui atlikti Lietuvoje jau įregistruoti, su receptu jų galima įsigyti vaistinėse. Pasaulio sveikatos organizacija šiuos vaistus yra įtraukusi į svarbiausių medikamentų sąrašą.
Tačiau Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ valdybos narys Virgilijus Rudzinskas kritikavo medikamentinio aborto įteisinimą. Jis apgailestavo, kad tokia praktika nenumato rimtos pagalbos moteriai, nes nepageidaujamas nėštumas sukelia ne tik emocinę, bet ir dvasinę krizę.
„Moteris liks su akušeriu-ginekologu akis į akį, su vienu specialistu, bet kad jai būtų padėta, kad būtų išvengta tos krizės, išgelbėta žmogaus gyvybė, reikalinga didesnė komanda, o čia nenumatyta ir iki šiol nebuvo numatyta specialistų konsultacija“, – yra kalbėjęs V.Rudzinskas.
Jis įsitikinęs, kad tiek gydytojas, duodantis į rankas nėščiajai preparato receptą, tiek farmacininkas, nuo lentynos paduodantis šiuos preparatus, – vieno proceso dalyviai, atsakingi už galutinį rezultatą – gyvybės sunaikinimą.
– Ar šiemet legalizuotas medikamentinis abortas yra pažangus? Ar jis neprisidės prie didesnio abortų skaičiaus šalyje? – pasiteiravau gydytojo V.Klimo.
– Abortų skaičius nepriklauso nuo to, kokiu būdu nepageidaujamas nėštumas yra nutraukiamas. Tai nepadidina abortų poreikio.
Abortų būtinybę didina blogas šeimos planavimas. Jei moterys nemoka tinkamai saugotis intymių santykių metu ir pastoja, nemaža dalis jų stengiasi vienu ar kitu būdu nutraukti nėštumą.
Nei medikamentinis, nei chirurginis nėštumo nutraukimo būdas neturi įtakos abortų statistikai. Netgi valdžiai uždraudus abortus moterys ieško galimybių nutraukti neplanuotą nėštumą. Tačiau patekusios į neprofesionalų rankas moterys rizikuoja savo sveikata, o saugiomis sąlygomis atliekama medicininė procedūra sukelia kur kas mažiau komplikacijų.
Medikamentinis nėštumo nutraukimas, kuris jau prieinamas Lietuvoje, – kur kas pažangesnis nei chirurginis būdas. Yra šalių, kur chirurginis abortas beveik išnykęs. Pirmiausia tai Skandinavijos šalys, kur medicinai skiriama daug dėmesio, pavyzdžiui, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje iki 97 procentų visų abortų yra atliekami medikamentiniu būdu.
Netgi Estijoje šis rodiklis siekia 80 procentų, bet kai kuriose Europos valstybėse tokia praktika yra mažiau paplitusi, pavyzdžiui, Italijoje nuo 24 iki 27 procentų neplanuotų nėštumų yra nutraukiama vaistais.
Medikamentinis nėštumo nutraukimas susijęs su mažesne žala moters organizmui.
Tai nėra chirurginis būdas, o tai reiškia, kad nėra taikoma narkozė, nėra manipuliacijų, kurios gali sukelti gimdos pradūrimą, didesnį kraujavimą ar net infekcijos patekimą į gimdą.
Chirurginis nėštumo nutraukimas atliekamas medicinos įstaigoje, o taikant medikamentinį abortą skiriami vaistai. Juos išgėrus sukeliamas persileidimas, nėštumas nutraukiamas privačioje aplinkoje, moteriai nereikia vykti į gydymo įstaigą.
Daliai moterų tai palengvina dvasines ir fizines kančias.
– Yra akušerių-ginekologų, kurie dėl religinių įsitikinimų niekada nesutiktų atlikti chirurginio aborto. Ar jie gali neišrašyti recepto, būtino medikamentiniam nėštumo nutraukimui?
– Pirmiausia gydytojas turi suteikti visą informaciją, susijusią su šios procedūros atlikimu, ir toliau, jei pacientė priima sprendimą nutraukti nėštumą vaistiniu būdu, gydytojas išrašo receptinį vaistinį preparatą.
Iki šiol Medicinos praktikos įstatymas suteikė galimybę gydytojams nedalyvauti atliekant chirurginį abortą. Noriu priminti, kad dėl moralinių įsitikinimų medikas gali atsisakyti nutraukti nėštumą, tačiau turi nurodyti gydymo įstaigą, kur pacientė tai gali atlikti.
– Kaip šalies akušerių-ginekologų bendruomenė Lietuvoje sutiko naują tvarką dėl medikamentinio aborto?
– Tai nebuvo kosminis atradimas, nes kitose Europos šalyse tokia praktika taikoma jau seniai, pavyzdžiui, medikamentinis abortas Prancūzijoje atliekamas nuo 1988-ųjų, netgi Estijoje – nuo 2003-iųjų. Tuo požiūriu Lietuva atrodė gerokai atsilikusi.
Mūsų visuomenėje yra žmonių, manančių, kad negimusią gyvybę reikia ginti, yra ir tokių, kurie siekia uždrausti abortus.
– Ar pastaruoju metu abortų skaičius Lietuvoje mažėja?
– Jei tikėtume statistika, šis skaičius mažėja. Higienos instituto duomenimis, 2021 metais buvo atlikta daugiau nei 2700 dirbtinių abortų. Bet tuo sunku patikėti.
Nebent reikėtų pripažinti, kad visos moterys ėmė labai efektyviai saugotis nepageidaujamo nėštumo. Bet pasižiūrėjus į tai, kiek Lietuvoje nuperkama šiuolaikinės kontracepcijos priemonių, pavyzdžiui, kontraceptinių piliulių, pleistrų, negalėtume padaryti tokių išvadų, nes šių priemonių populiarumas smarkiai neišaugo.
Galėtume daryti prielaidą, kad daugelis šalies moterų nutarė atsisakyti sekso teikiamų malonumų. Bet sunku tuo patikėti, todėl abortų statistika Lietuvoje man atrodo nepatikima.
Manau, abortų mažėjimą lėmė kiti veiksniai, vienas jų – už abortą reikia mokėti, privačiose klinikose tai kainuoja nemažus pinigus. Kita priežastis, kodėl abortų statistika yra miglota, – visuomenės nepakantumas, nes abortas užtraukia gėdą moteriai.
Įsivaizduokite, jei Lietuvos miestelyje dirbančiai jaunai mokytojai atsitiko taip, kad neplanuotai pastojo, ji stengsis ieškoti tokios klinikos, kurioje būtų garantuotas konfidencialumas.
– Ar nauja tvarka sumažintų kriminalinių abortų skaičių?
– Daug kriminalinių abortų yra tose šalyse, kur abortai draudžiami arba sunkiai prieinami.
Pasaulio sveikatos organizacija pasisako už tai, kad kiekviena moteris turėtų galimybę apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo. Jei atsitiko taip, kad moteris apsisprendė nutraukti nėštumą, turi būti sudarytos tokios sąlygos, kad tai būtų galima atlikti kuo lengviau ir saugiau. Šiuo metu vienas saugiausių būdų yra medikamentinis abortas.
– Kiek metų tęsėsi diskusijos Lietuvoje, kol pavyko įteisinti medikamentinį abortą?
– Lietuvoje pirmą kartą medikamentiniam abortui skirtas preparatas buvo įtrauktas į registruojamų vaistų sąrašą dar XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, maždaug 1996-aisiais, bet po savaitės jis buvo „išregistruotas“ kilus pasipiktinimui Seime. Šio preparato registracijos buvo atsisakyta ne dėl medicininių, o dėl politinių priežasčių.
Vėliau buvo ir daugiau bandymų registruoti ir kitus vaistinius preparatus, kurie būtų kaip chirurginio aborto pakaitalas.
Žodžiu, Lietuvos moterims teko ketvirtį amžiaus laukti tos dienos, kad galėtų pasirinkti ne chirurginį nepageidaujamo nėštumo nutraukimo būdą, o kur kas saugesnį metodą.
Tai didelė pažanga.
