Todėl nestebina, kad tokiai situacijai esant kyla noras rasti kaltus. Šįkart – ar kaltas Lietuvos sveikatos sistemos finansavimo modelis?
Daugumos valstybių pasirinktas modelis
Griuvus Sovietų Sąjungai, buvusios socialistinės vidurio Europos valstybės, taip pat ir Baltijos šalys, pritaikydamos Vakarų Europos valstybių patirtį, pasitelkdamos tarptautinių organizacijų ekspertus, kūrė savas sveikatos apsaugos sistemas ir rinkosi jų finansavimo modelius.
Absoliuti dauguma šių valstybių, išskyrus Latviją, kurioje sveikatos priežiūra finansuojama iš bendrųjų mokesčių, pasirinko socialinio sveikatos draudimo sistemą, kur iš įmokų bei iš valstybės biudžeto skiriamų asignavimų surinktos lėšos kaupiamos viename fonde, o jį administruojanti įstaiga yra atsakinga už sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą. Dvi šalys – Čekija ir Slovakija – pasirinko vokišką modelį su tarpusavyje konkuruojančių sveikatos draudimo fondų sistema.
Lietuvos pasirinktas finansavimo modelis pasirodė esantis skaidrus, užtikrinantis aiškią atskaitomybę, finansinį tvarumą bei reikalaujantis mažiausiai administracinių kaštų, todėl Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono biuro iki šiol siūlomas naujai sveikatos draudimo sistemas diegiančioms šalims.
Beje, net ir Čekijoje bei Slovakijoje sveikatos draudimo fondų skaičius palaipsniui mažėja, o didžioji dalis populiacijos apdrausta šalių pagrindiniame viešajame fonde (pavyzdžiui, 1995 m. Slovakijoje veikė 13 fondų, o šiuo metu – 3; 60 proc. gyventojų apdrausta viešajame fonde).
Kaip mokama už sveikatos priežiūros paslaugas?
Lietuvos sveikatos draudimo sistema vystoma ne izoliuotai, o konsultuojantis su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), PSO ekspertais, dalijantis patirtimi su kitų valstybių sveikatos draudimo įstaigomis. Mokėdamos už sveikatos priežiūros paslaugas, šalys taiko sutarčių su sveikatos priežiūros teikėjais metodą, o išlaidų sveikatos priežiūrai valdymui naudoja tuos pačius mechanizmus, iš kurių pagrindinis – sutartinių sumų (angl. anual budget caps) nustatymas.
Visose šalyse sveikatos priežiūros ištekliai yra riboti, o išlaidos nuolat auga, ypač dėl technologijų brangimo, vaistų kainų didėjimo, populiacijos senėjimo ir sergamumo daugiau nei viena lėtine liga, todėl šalys, tarp jų ir Lietuva, stengiasi juos panaudoti kiek įmanoma efektyviau, nuolat vykdydamos šių išlaidų stebėseną ir ieškodamos naujų sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo būdų.
Tobulindamos apmokėjimo sistemą, Europos Sąjungos (ES) šalys įgyvendina įvairius pilotinius finansavimo projektus, tačiau pagrindiniai apmokėjimo metodai išlieka tie patys – mokėjimas už prisirašiusį gyventoją (angl. capitation fee), mokėjimas už paslaugą ar atvejį (angl. fee for service, payment per case), mokėjimas už pasiektus gerus veiklos rezultatus (angl. pay for performance). Be išimčių visus šiuos apmokėjimo metodus taiko ir mūsų šalies Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK).
„Kita vertus, nuolat ieškome būdų, kaip apmokėjimo sistemą susieti ne vien su įstaigų veikla, bet ir su sukurta verte pacientui, – tam analizuojame kitų šalių praktikos pavyzdžius ir Lietuvoje taikomus apmokėjimo metodus planuojame tobulinti“, – teigia VLK direktorius Gintaras Kacevičius.
Siūlymas, kad dalį sveikatos priežiūros išlaidų galėtų apmokėti papildomas sveikatos draudimas, nėra naujas, tačiau ne tik Lietuvoje, bet ir didesnėje dalyje ES valstybių šios rūšies draudimo rinka yra nedidelė, tesiekia 1–2 proc. visų sveikatos išlaidų. Papildomo sveikatos draudimo vaidmenį įvairiose Europos šalyse iliustruoja EBPO leidinyje „Health at a glance 2022“ pateikta informacija, patvirtinanti, kad 2020 metais tik Slovėnijoje jo vaidmuo didesnis (13 proc. visų sveikatos priežiūrai skiriamų išlaidų).
Lietuvoje veikianti privalomojo sveikatos draudimo sistema grįsta visuotinės aprėpties, teisumo ir solidarumo vertybėmis ir principais, dėl kurių 2006 m. ES Tarybos išvadose sutarė visos ES valstybės.
Trečias pagal dydį šalies biudžetas nuolat auga
Per trisdešimtmetį PSDF biudžetas išaugo nuo 379 mln. eurų (1997 m.) iki 3 mlrd. eurų (2023 m.), tad per visą laikotarpį yra padidėjęs 7 kartus. PSDF lėšomis finansuojama visa šalies sveikatos priežiūros sistema, vaistai, medicinos pagalbos priemonės, prevencinės sveikatos programos, teikiama pagalba ES šalyse susirgusiems Lietuvos gyventojams.
30 metų patirtis parodė, kad Lietuvos privalomojo sveikatos draudimo modelis užtikrina nuoseklų apdraustiesiems teikiamos sveikatos priežiūros kokybės ir įvairovės augimą, tvarumą net ir regioninių ar globalių finansinių krizių sąlygomis, skaidrų ir efektyvų PSDF lėšų administravimą.
Tačiau nereikia pamiršti ir tai, kad Lietuvos viešojo sektoriaus išlaidos sveikatos priežiūrai yra vienos mažiausių ES, t. y. esame tarp šalių, skiriančių mažiausią dalį nuo bendrojo vidaus produkto sveikatos priežiūrai.
Europos mastu Lietuva yra 19-oje vietoje pagal valstybės išlaidas, skiriamas sveikatos apsaugai nuo BVP. Mažiau už Lietuvą (5,5 proc. nuo BVP) sveikatos apsaugai skiria tik Bulgarija (5,4 proc.), Vengrija (5,3 proc.), Rumunija (5 proc.), Lenkija (4,8 proc.) ir Latvija (4,7 proc.). Be to, Lietuva yra penkta nuo galo ES pagal kitą svarbų rodiklį – 30 proc. sveikatos sistemos išlaidų apmoka namų ūkiai. PSO rekomenduoja, kad šis rodiklis neviršytų 15 proc., tad nuolat ieškoma būdų kaip šią gyventojams tenkančią naštą sumažinti.
Europos Komisija ir PSO teigia, kad sveikatos sektorius yra investicinis sektorius, kuris atneša ne tik didelę gyvenimo kokybės naudą, bet ir finansinę grąžą valstybei. Nepaisant autoritetingų institucijų rekomendacijų, Lietuvoje renkamasi sveikatos apsaugai skirti vieną mažiausių procentų visoje ES.
„Esant tokioms viešojo sektoriaus išlaidoms sveikatos priežiūrai, svarbus ir lemiamas tampa itin efektyvus ir racionalus šių lėšų administravimo mechanizmas: reikia įdėti daug pastangų, kad kiekvienas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete esantis euras būtų panaudotas kiek įmanoma tikslingiau ir atneštų didžiausios naudos pacientui“, – sako VLK direktorius G. Kacevičius.
