Apie švenčių prasmę, gydytojų kasdienybę, medikų ir pacientų tarpusavio ryšius Žinių radijo laidoje „Sveikatos laikas“ kalbėjosi jos vedėja Rima Balanaškienė ir gydytojas anesteziologas-reanimatologas, profesorius Andrius Macas.
Geras žodis kalnus nuverčia
Koks gydytojas yra geras? Reikia tobulinti profesinius įgūdžius, bet A.Macą žavi žmonės, kurie sugeba ir „savo vidų pakedenti“.
„Kolegų ir draugų tarpe turiu pavyzdžių, kai pagalvoju, kad norėčiau būti toks, kaip jis. Ramus, išlaikytas, moka pajuokauti, profesionalus, skaito daug, ne tik naujausią literatūrą, bet ir sielai, širdžiai. Matai, kad žmogus asmenybė“, – sakė A.Macas.
Pasak jo, pacientai ypač vertina darbu pelnytą mediko kompetenciją. Žmonėms taip pat svarbus gydytojo dėmesys, geras žodis.
„Dėmesio nenusipirksi. Jis yra, arba jo nėra. Gydytojas užėjo, pajuokavo, pasakė: „viskas bus gerai“.
Net ir įvykus komplikacijai, jei gydytojas kalbasi su pacientu, paaiškina, kad tokia medicina, nėra tobuliau, įdomūs tyrimai rodo, kad žmonės gal ir supyksta, bet gydytojų nekaltina, net juos drąsina. Dažniausiai piktumo nebelieka.
Tai įrodo, kaip svarbu yra dėmesys ir bendravimas. Ne tik pjūvis, siūlė, tabletė, bet ir buvimas“, – pabrėžė A.Macas.
Medikai daro, ką gali, bet žmogaus lemtį pakeisti pavyksta ne visada. Kaip jaučiasi gydytojas, kai yra bejėgis prieš pacientui skirtą dalią?
„Būna, ką bedarytum, rezultato nėra, o kartais – priešingai. Atrodo, taip nedaug darai, o viskas juda gerai. Net nepatogu. Darai, ką gali ir dūšia rami. Jeigu nedarai, bus nerami“, – paaiškino gydytojas.
Jis pridūrė, kad neteisinga medikui kaltinti save, kai jis atlieka viską, kas jo valioje.
„Su tuo klausimu specialistams tenka dirbti. Yra atvejų, kai miršta žmogus, o gydytojas išgyvena, sako: „Negaliu ateiti dirbti į intensyvią terapiją“. Gal ne visiems ir reikia dirbti intensyvioje terapijoje, dera pasirinkti kitą sritį.
Gal tu esi puikus reabitologas? O aš negalėčiau juo dirbti. Turi atrasti savo vietą“, – pastebėjo A.Macas.
Dvasinis skausmas – rimta našta
Gydytojas priminė, kad ligos per šventes neatsitraukia. Sunku tiems, kurie serga, dar didesnis iššūkis išlaikyti stiprybę, jei nesveikstama.
„Jeigu kas esate vieni, nepamirškite, kad pesimizmas yra nuotaika, o optimizmas – valia. Reikia tikėtis, bus geriau. Tikrai bus!“, – patikino A.Macas.
Jaučiantiems dvasinį arba fizinį skausmą, medikas patarė nepavargti ieškoti išeities. „Atrodo atsidūrei aklavietėje, bet yra tokia mintis, kad net didžiausias skausmas visada praeina. Lygiai taip pat, jei esame didžiausioje sėkmėje, irgi turime suprasti, kad ji praeis. Atsiranda rami laikysena ir jos vertė“, – sakė A.Macas
Lengva kalbėti, kai jautiesi gerai? Medikas sako, kad šias tiesas patikrino jo patirtis.
„Patikėkite, kasdien matome žmones, kurie labai kenčia. Turime ir artimų giminių, kurie vargsta. Tik atrodo, kad kur mūsų nėra, ten veršiai midų geria. Tai netiesa. Bet kurioje šeimoje rasite didelio džiaugsmo ir didelio skausmo. Nieko nepadarysi – toks pasaulis“, – kalbėjo gydytojas.
Pasak jo, dvasinis skausmas yra ne mažiau sunkus nei fizinis. Abu vertinti derėtų vienodai rimtai.
„Psichiatrai sako, kad žmonėms, kurie kenčia nerimo sutrikimus, skausmas yra labai realus, tikras. Gerai, kai mums sekasi, o tie, kuriems ne – nevykėliai. Lengva taip sakyti. Tai yra klaida. Žmogus patiria ar fizinius, ar psichologinius sunkumus, turi rimtų sutrikimų, galinčių ištikti bet kurį“, – būti supratingiems ragino gydytojas.
Per šventes ir sirgti lengviau
Kaip didžiosios metų šventės atrodo ligoninėje? Džiugesys gal per kraštus nelipa, bet A.Macas pastebėjo, kad pacientų nuotaika pagerėja.
„Aplanko artimieji, kažkas linkėjimą pasiunčia, žiūrėk, sielovadininkas prabėgo, kapelionas užėjo. Sutikime, tai „žaidžia“ (…) tačiau blogiausia būti paliktam vienam, jaustis nereikalingu. Bet jei kaimynė pastukseno į duris, gerai, nors ir ne giminė. Manau, kad net ligoniams šitas periodas yra geresnis“, – paaiškino A.Macas.
Gydytojas pasakojo, kad metų pabaigoje sakralus jausmas aplanko ir gydymo įstaigas. Pašnekovas ir pats ne kartą didžiąsias metų šventes sutiko darbe. Tai ypač gera patirtis jaunam medikui, nes jam tenka daugiau atsakomybės.
Paklaustas, kaip ilgai planuoja vilkėti baltą chalatą, jis patikino, kad poilsio dar nenori.
„Vis dar noriu dirbti gydytoju, pasitraukti nenoriu. Man 45-eri. Iki šiuolaikinės pensijos dar 20 metų. Pagalvoju, ar po 5–7 metų tebebūsiu toks pat tinkamas. Kiekvienas turime būti savikritiški“, – pripažino A.Macas.
Padėką reikia priimti
Iš kur pasisemti kantrybės ir naujų jėgų? „Į gyvenimą reikia žvelgti paprasčiau. Vis tiek iš jo gyvas neišeisi“, – šypsojosi gydytojas.
Medikas pasakojo, kad energijos suteikia poilsis, tyla, malda, knygos. Jis pridūrė vaikystėje skaitęs enciklopedijas, o mokyklinę literatūrą – tik iš reikalo.
„Bet iki šiol atsimenu visus kūrinius: ir Krėvę, ir Maironį. Dabar pradėjau skaityti daug kitokių veikalų“, – atviravo A.Macas.
Pasak jo, kito žmogaus gerumo nepatirsi, jei pats nebūsi atviras.
„Man prieš kelias dienas paskambino nepasiturintis žmogus, turintis daug bėdų. Jį tik reikėjo nukreipti, kad pats atvyktų, jį priimtų. Žmogus žodžiais padėkojo, kaip jam išėjo, bet aš negaliu pamiršti. Neturėjau net laiko pilnai išklausyti ir jaučiuosi nekaip, nes žmogus nuoširdžiai dėkojo. Bet jo padėka savo padarė. Aš ją vis prisimenu“, – pasakojo A.Macas.
