Pasak jo, gydytojai priversti lopyti sistemos spragas, o absoliuti dauguma medikų Lietuvoje daugiau nei vienu etatu dirba ne iš gero gyvenimo. Gydytojai pervargę, tai akivaizdžiai matyti. Jėgas išsiurbė pandeminis laikotarpis.
„Šeimos gydytojas nesužiūrės mano tyrimų. Jis ir pas specialistą nusiųs net kojinės nenuėmęs, kad kraujagyslių chirurgas pasižiūrėtų, kas darosi mano venoms. Dabartinėje sistemoje nebus kitaip.
Labai žavu klausytis, kaip, pavyzdžiui, Švedijoje žmonės dirba 0,75 etato ir džiaugiasi pasirinkta specialybe, jaučia jos prestižą. Mes to neturime“, – konstatuoja K.Kilčauskas.
Jis įspėja, kad Lietuvos sveikatos priežiūros sistema palengva byra, medikai vis sunkiau atlaiko nuolat augantį spaudimą.
„Judame kolapso link. Reikia didelių pokyčių. Dabar vykdoma struktūrinė gydymo įstaigų reforma primena entus (seni, kalbantys ir vaikštantys medžiai, – aut. pastaba) iš „Žiedų valdovo“. Bandoma truputį pajudėti, kerpes nusipurtyti. Bet reikia visiškai keisti sveikatos sistemos finansavimo modelį, labai aiškiai planuoti žmogiškuosius išteklius“, – sako K.Kilčauskas.
Dažnas lietuvis skundžiasi, kad gydytojo konsultacijos tenka laukti ne vieną mėnesį. Tačiau K.Kilčauskas sako, jog Vakarų Europoje eilės dar ilgesnės, o mūsų šalyje situacija taip pat blogės.
„Po 10 metų žmonėms bus šokas. Sakote, pas mus eilės didelės? Nejuokinkite! Priėmimo skyriuje žmogus palaukia 4 valandas ir jau stogą kilnoja. Nesąmonė! Kolega neseniai grįžo iš stažuotės Vašingtone (JAV), dirbo vaikų priėmimo skyriuje.
Žmonės ten gydytojo apžiūros laukia parą ir ilgiau, į skubios pagalbos skyrių vos ne su palapinėmis važiuoja. Tai Lietuvoje dar puikiai susitvarkome, bet tik dėl to, kad mūsų medikai yra be galo kantrūs žmonės“, – patikino K.Kilčauskas.
Daugelis medicinos studijas pasirinkusių jaunuolių į gydytojo specialybę žvelgia pro rožinius akinius. Tačiau karti patirtis išsklaido iliuzijas. JGA valdybos pirmininkas mano, kad gydytojo profesija Lietuvos moksleiviams taps vis mažiau patraukli.
Interviu naujienų portalui lrytas.lt K.Kilčauskas papasakojo apie gydytojų rezidentų paruošimo problemas, pavojinga kryptimi judančia sveikatos priežiūros sistemą ir keistą rajonų ligoninių vadovų požiūrį į jaunus medikus.
– Nuo Naujųjų metų gydytoją rezidentą priimanti įstaiga, pagal galimybes, privalės primokėti prie valstybės jam mokamos algos. Tai esą suteiks ligoninėms galimybę pritraukti jaunų medikų. Bet universitetų atstovai skundžiasi, kad rezidentas važiuos ne ten, kur geriau išmoko jį dirbti, o pas tą, kuris dosniau piniginę papildys. Pagrįsta šita baimė?
– Tai yra nesąmonė. Realybė tokia, kad gydytojai rezidentai ir dabar dirba visose ligoninėse. Tai jie daro ne pagal rezidentūros programą. Visi rezidentai turi medicinos gydytojo licenciją ir gali dirbti priėmimo, skubios pagalbos, slaugos bei greitosios medicinos pagalbos skyriuose.
Rezidentai taip pat gali dirbti pagal gydytojo asistento darbo sutartis. Tai reiškia, kad su turima licencija galiu dirbti net anesteziologijos ar chirurgijos skyriuje. Iš tikrųjų yra anesteziologijos ir chirurgijos rezidentų, kurie dirba atitinkamuose rajonų ligoninių skyriuose. Ką jie ten daro ir kas juos prižiūri, aš nežinau. Ar dėl to reikia kažką daryti?
Taip jau yra, kad gydytojai rezidentai važinėja visur ir dirba ne tik priėmimo skyriuose. Esu prisiklausęs įvairių istorijų: rezidentas savo antspaudo nededa, tą daro vyresnis skyriaus kolega, gydytojas specialistas.
Bet nutinka taip, kad rezidentas pasilieka naktį vienas, dirba su gydytojo, kuris grįžta namo, supervizija. Staiga nupuola skubi operacija, pacientui reikia taikyti anesteziją. Kartais nepavyksta sulaukti gydytojo specialisto. Jis atvyksta ir pasižiūri po fakto, ar viskas gerai padaryta. Procesas vyksta ir šitaip.
Manau, idealiu atveju šita sistema turėtų veikti rezidentūros programos rėmuose. Rezidentai per apklausas skundžiasi, kad neįgauna pakankamai praktinių įgūdžių. Ne visi specialistai noriai moko rezidentus, ne visi jie turi užtektinai progų, nes yra susispaudę didžiosiose ligoninėse.
Jeigu aš noriu įgyti daugiau įgūdžių, pasirenku Radviliškį, Šiaulius, kitą miestą ir dirbu ten savo specialybės skyriuje. Bet tai galėtų būti monitoruojama: visos atliktos procedūros, įgyta kvalifikacija kažkur įforminama. Aš paskui už tai gaunu pasitikėjimą.
Dabar tai atskiri dalykai. Niekas universitete nežino, ką veikiu išvažiavęs į rajono ligoninę. Grįžtu į Kauną ir visi apsimeta nepastebėję, kad buvau išvažiavęs.
– Jaunieji gydytojai iškeliauja į regionus, tačiau tai lieka „užklasine veikla“. Kodėl jie to negali padaryti pagal rezidentūros programas?
– Pradėkime nuo finansinės pusės. Jei į rajoną išvažiuoju pagal savo rezidentūros sutartį, už tai gaunu rezidento atlyginimą. Jei tai darau pagal medicinos gydytojo licenciją – alga dvigubai, du su puse karto didesnė.
O kad medikų poreikis regionuose yra didžiulis, klausimų nekyla. Jie ir už kurą moka, ir pasiūlo pinigus, kurie atrodo didžiuliai, palyginus su rezidento atlyginimu.
Motyvuoti žmonės apeina rigidišką sistemą. Kokie gydytojų rezidentų atsiliepimai apie programą? Nuolankumas ir paklusnumas, o įgūdžių trūksta. Negali net kritikos išsakyti. Ne visi universitetinių ligoninių skyrių vadovai atrodo suinteresuoti, kad rezidentai įgytų įgūdžių. Todėl jie tai daro per aplinkui. Sistema neveikia, žmonės ieško sprendimų, dar ir pinigų užsidirba.
Ką besakytų universitetų atstovai, jie patys nėra suinteresuoti, kad mes išvažiuotume. Puikus pavyzdys iš mano rezidentūros: yra tik viena skubios pagalbos rezidentūros bazė Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Dabar ją ketinama labai stipriai išnaudoti.
Tačiau pavasarį, kai jai buvo suteiktas skubios pagalbos rezidentūros statusas, gavome laišką, kad tam tikrų metų rezidentai kitąmet gali išvažiuoti į Šiaulius. Tai buvo viskas. Nė pusės žodžio apie atlyginimą. Gal aš turiu paskolų, vaikų? Gal man neapsimokės ten išvažiuoti? Ar man kompensuos kurą? Ar turėsiu, kur gyventi?
Ar čia gera reklama, kai niekas nepaaiškinta?
Bet mes gavome laišką. Žinau, kad kitose rezidentūros programose žmonės apskritai nežino, kiek rezidentūros bazių yra ir kur jos. Būtų kitaip, jei aiškiai pasakytų, kad visi čia netelpame, reikia išvažiuoti, rinkitės, kur norite. Ir kituose miestuose yra geros sąlygos. Visiškai nėra tokio pasakymo. Taip ir gaunasi, kad išvažiuoja vienetai.
– Ką tiek daug rezidentų veikia Vilniuje ir Kaune?
– Mes čia viskuo užsiimame: ant sofkutės sėdime, popierius pildome, su e.sveikata darbuojamės, mokslinius tyrimus darome. Bet atsiranda elementari grūstis.
Kitas dalykas – rezidentūros studijos visiškai nemonitoruojamos. Kiek reikia chirurgui atlikti apendektomijų, kad jis jau galėtų tai daryti savarankiškai? Kiek skubios medicinos pagalbos rezidentui reikia ultragarso tyrimų atlikti?
Įvyksta magija. Visi rezidentai turi knygutę, kurioje surašyta, ką jis turi padaryti. Kiekvienais metais visi atlieka konkrečiai tą procedūrų skaičių, kuris ten parašytas. Nei daugiau, nei mažiau. Faktas, kad čia butaforija.
Niekas nemonitoruoja, kiek iš tikrųjų tas rezidentas daro, kokį jis lygmenį pasiekė. Kažkas rašė programą ir sugalvojo butaforinius skaičius. 10, 20, 50 – apvalūs skaičiai. Faktas, kad jie iš galvos ištraukti.
– Nuolat kalbama, kad rajoninių ligoninių profilis siaurėja. Kurių specialybių rezidentai ten gali rasti darbo?
– Chirurgijos ir vidaus ligų skyrių turime apsčiai. Kitas dalykas, net jei paimtume itin specializuotą chirurgijos sritį, pagal rezidentūros programą medikas turi praeiti ir bendrąją chirurgiją. Kodėl tada formuojama medikų grūstis universitetinėje ligoninėje? Juk rezidentai gali išvažiuoti ten, kur jie iš tikrųjų gaus operuoti.
Profesoriai reiškia abejones dėl rajoninių ligoninių kokybės. Jei taip, taiklų argumentą yra išsakęs Aurelijus Veryga: Gal tada ne rezidentus reikia gelbėti, o pacientus, kurie ten operuojami ir gydomi?
– Ministerija teigia lengvinanti rezidento išvykimo procesą. Tam sukurta „gydytojo rezidento mentoriaus“ sąvoka, o universitetų atstovai reiškia abejones dėl keliamų kriterijų...
– Reikia atskirti gydytoją kaip klinicistą ir žmogų kaip edukatorių. Iš pirmos perspektyvos, jei jis gali gydyti žmogų, vadinasi turi žinių, kurias gali perduoti rezidentui.
Žinoma, reikalingos ir edukacinės kompetencijos. Ne visi žmonės, kurie dirba universitetinėse ligoninėse, gali mokyti. Retorinis klausimas: ar darbinantis universitetinėje ligoninėje kada nors buvo pedagoginis kriterijus? Ten juk kiekvieną dieną dirbama su rezidentais ir studentais. O kas nusprendė, kad tie klinicistai geba mokyti? Tai irgi įgūdis, kurį reikia įgyti.
Su ta mentoriaus sąvoka atsiranda mokymai, edukacinių gebėjimų ugdymas. Tikiuosi, kad tuose kursuose dalyvaus ne tik Klaipėdos ir Panevėžio ligoninių gydytojai, bet ir Kauno klinikų, Vilniaus Santaros klinikų medikai.
– Akcentuojama, kad daugiau šansų, jog gydytojas atvyks dirbti į regioną, jei dar studijų metais bus užmegztas ir išlaikytas ryšys su gimtojo miesto ligonine. Pastebite rajonų pastangas?
– Medicinos personalo pritraukimo į regionus problema nėra unikali. Kuo šalis didesnė, tuo šis klausimas opesnis. Taip, įrodyta, kad klaipėdietis labiau linkęs grįžti į pajūrį, o šiaulietis parvažiuoti į Šiaulius nei vilnietis.
Bet kalbėdamas su gydymo įstaigų vadovais jaučiu, kad jų vadyba labai prasta. Reikia mąstyti „out of the box“ (kūrybiškai, neįprastai – aut. pastaba). Yra noras, kad ateis universitetas ir duos gydytojų. O ką įstaiga daro, kad jie norėtų ateiti?
Užsienio pavyzdžiai – ligoninių vadovai eina į mokyklas, skatina to rajono abiturientus stoti į mediciną. Jie užmezga ryšį, kviečiasi į praktikas, sumoka už studijas. Kodėl įstaigų vadovai mano, kad 32-ejų metų gydytojas staiga sugalvos kraustytis į Kėdainius? Tas sprendimas turi anksčiau ateiti.
Ties tuo turi būti dirbama. Žinoma, lengviau yra sėdėti direktoriaus kėdėje ir sakyti, kad kažkas tą specialistą privalo tau parūpinti.
– Medikų darbas nuolat susilaukia nepasitenkinimo visuomenėje. Gydytojai skundžiasi, kad sistema turi aibę problemų. Tačiau, nepaisant neigiamo fono, medicinos studijos išlaiko prestižą tarp abiturientų. Šimtukininkai renkasi mediciną, o konkursinis balas bene aukščiausias tarp visų programų. Kur glūdi šito fenomeno šaknys?
– Sakyčiau, yra daug nerealistinio požiūrio, kas yra medicina. Man asmeniškai rožiniai akiniai jau seniai nukrito.
Kitas dalykas, gydytojai užsisuka tame pačiame rate: medikai tuokiasi tarpusavyje, formuojasi gydytojų dinastijos. Tame bendruomenės viduje prestižo nesijaučia, nes visi aplink tave yra medikai.
Skambėsiu banaliai, bet kai kalba pasisuka apie tikrą pagarbą medicinai, tikrasis rodiklis man yra atlyginimų klausimas. Lyginant sveikatos sektoriaus darbuotojų algas su EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) valstybėmis, Lietuvoje didžiausias atlyginimų skirtumas nuo vidutinio darbo užmokesčio yra ne slaugytojų, o gydytojų.
Todėl atsiranda darbas virškrūviais. Medikai būna pervargę ir perdegę. Iš čia ateina ir sumažėjęs empatijos lygis, grubesnis bendravimas. O pacientų poreikiai, visų pirma, yra ne apie operaciją, išrašytą vaisto receptą, bet apie kontaktą, minkštąsias kompetencijas. Tai mokslu įrodyta.
Mediko specialybei reikia 11–12 mokytis vien tam, kad gautum licenciją, galėtum pradėti dirbti savarankiškai. Mano draugai dirba kitose sferose, ant savo pečių neša mažesnę atsakomybę, bet uždirba daug daugiau.
Todėl gydytojui atsiranda poreikis dirbti papildomai, jis pervargsta. Dėl to vėliau neturi pinigų arba laiko važiuoti į konferencijas, tobulintis. Tarptautinio lygios medicina kainuoja labai didelius pinigus. Norėdamas išvažiuoti į skubios medicinos konferenciją, turiu tam skirti tūkstančius eurų.
– Kokia tuomet medicinos studijų perspektyva Lietuvoje?
– Mes sekame iš paskos visiems europietiškiems trendams (tendencijoms – aut. pastaba). Ir nebūtinai geriems. Jeigu mąstytume į ateitį, galėtume tų problemų išvengti, bet judame nemalonia linkme. Vakaruose gydytojo specialybė jau nebėra populiari.
Jauni žmonės suprato, kad gali pasimokyti IT ir po kelių metų uždirbs daugiau nei gydytojai, jau galės namus statytis. Todėl vakaruose yra didžiulis medicinos personalo trūkumas, daug didesnė nei dabar Lietuvoje. Ta negerovė ateis ir pas mus.
Po COVID-19 pandemijos daug jaunų ir vyresnių medikų Europoje paliko sveikatos sektorių. Tai dar labiau pagilino personalo trūkumo problemą. Matau, kad mūsų žmonės laikosi, bet tą daro iš didelio perdegimo.
Medikai po koronaviruso yra užsiknisę ir iki šiol neatsigavę. Tas jaučiasi, jei žiūri į jų asmeninę sveikatą, psichologinę būseną, patiriamą streso lygį, požiūrį į darbą. COVID-19 medikus užgriuvo didžiuliu krūviu, reikėjo naujus skyrius atidaryti, o po to neduota laiko pailsėti.
Negana to, išryškėjo sveikatos apsaugos sistemos problemos. Jai trūksta lankstumo ir šiuo metu viskas juda link sisteminio kolapso. Didžiausia problema Lietuvoje yra su slaugytojais, kurių jau šiandien trūksta virš 2 tūkst. ir tas stygius toliau didėja.
Koks vaidmuo tokioje sistemoje tenka gydytojui? Jis priverstas užkaišioti visas spragas, prisiimti dar daugiau pareigų.
Užsienyje slaugytojai tame pačiame skubios pagalbos skyriuje atleidinėja pacientus. Gydytojas nesikiša, slaugytojas ateina jo paklausti, jei reikia konsultacijos. Ten slaugytojų kompetencijos ir atsakomybės auga, kad būtų galima nuimti krūvį nuo gydytojų.
Pas mus viskas atvirkščiai: slaugytojų mažėja ir vis daugiau atsakomybės įgauna gydytojas. Nematau, kad Lietuvoje būtų investuojama į slaugytojus, jų kompetencijos neauga. Manau, tai dar viena priežastis, kodėl ilgainiui mažės žmonių, kurie norės stoti į mediciną.
Matydamas, kur viskas juda, akimis ieškau raudono telefono, kurio kitame gale atsilieptų Nausėda.
Slaugytojų priėmimas nedidėja taip drastiškai, negerėja gydytojų apskaičiavimas. Žmogiškieji resursai – milžiniška problema. Aš, kaip jaunas specialistas, nematau ateities. Augantį krūvį ir artėjantį kolapsą turėsiu išlaikyti ant savo pečių ateinančius 30–40 metų?
Man sprendimo reikėjo prieš 10 metų. Dabar jau vėlu, teigiami pokyčiai pasijaustų tik po dešimtmečio.
