Jei ne devintą mėnesį besitęsiantis karas, A.Dobrovolskis būtų tęsęs mokslinį darbą, apsigynęs disertaciją Odesos nacionaliniame medicinos institute, jis būtų toli mintimis nuo sužeistųjų fronte, nukentėjusių nuo sprogmenų gyventojų ir pabėgėlių.
Tačiau sunkios traumos dabar tapo kasdienės, o pacientų srautas tik didėja, nes sprogdinami net tie Ukrainos miestai, kurie yra toli nuo fronto.
„Nors universitete mokiausi, kaip padėti nėščiosioms ir priimti gimdymą, dabar dirbu ir kaip karo medikas, nes negaliu likti nuošalyje“, – prisipažino ukrainietis.
A.Dobrovolskis yra karo prievolininkas, tačiau ši aplinkybė nesutrukdė jam išvykti iš Odesos ir pasiekti Kauną. Čia dvidešimt gydytojų iš keturių Ukrainos universitetų, įsikūrusių Odesoje, Užhorode, Bukovinoje ir Lvive, buvo mokomi pagal JAV chirurgų kolegijos sukurtą programą organizuoti pagalbą sunkias traumas patyrusiems žmonėms.
Kursų pagrindas – ne paskaitos, bet praktikumai. Kad galėtų gauti sertifikatą, baigę trijų dienų kursus ukrainiečiai turėjo išlaikyti egzaminą.
„Tai, ko mus mokė Kauno medikai, labai svarbu. Ukrainoje daug ligoninių neveikia, o skubios pagalbos poreikis didėja, daug ko trūksta“, – pasakojo svečias iš Odesos.
Į intensyvius kursus Lietuvoje rinkosi įvairių sričių Ukrainos gydytojai – ne tik chirurgai-traumatologai, bet ir anesteziologai-reanimatologai, vidaus ir kitų ligų gydytojai.
Yra ir daugiau specialistų, kurie prisiliečia prie traumuoto asmens, kol jis patenka į skubiosios pagalbos skyrių. Medikai puikiai žino – jei praėjus valandai nuo nelaimės nebus suteikta skubioji pagalba, viltis išgelbėti sužeistąjį gerokai sumažėja. Būtina gerai parengta specialistų komanda, dirbanti pagal aiškų algoritmą.
Tačiau medikams, norintiems palikti karo zoną Ukrainoje ir atvykti į kursus Lietuvoje, teko įveikti daug biurokratinių kliūčių.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Ekstremaliosios medicinos katedros vedėjas profesorius Dinas Vaitkaitis pasakojo, kad skubiosios pagalbos kursai Ukrainos gydytojams galėjo įvykti tik bendradarbiaujant abiejų šalių universitetams.
– Kada tapo aišku, kad kursai tikrai įvyks?
– Ilgą laiką nebuvome tikri, ar pavyks pakviesti iš Ukrainos gydytojus, kurie dirba keturiuose medicinos universitetuose.
Kiekvienam kursų dalyviui teko rašyti individualų kvietimą, turėjome pagrįsti, koks yra išvykos tikslas.
Jie atvyko pas mus mokytis pažangios pagalbos esant rimtoms traumoms. Šis kursas, dar vadinamas ATLS (anglų k. – „Advanced Trauma Life Support“. Tai reiškia „Pažangi pagalba traumos atveju“), yra tarptautinis, o autoriaus teisės priklauso JAV chirurgų kolegijai.
Kitais žodžiais sakant, tai – standartas, kaip teikti skubiąją pagalbą. Šį standartą pripažįsta daugiau nei 60 valstybių, taip pat NATO kariuomenė.
Lietuva prieš keletą dešimtmečių gavo teisę dėstyti šį kursą gydytojams. Šalyje apmokyta apie 800 gydytojų.
– Ar kursai brangūs?
– Ukrainos gydytojams nieko nekainavo. Tačiau kitomis prasmėmis šie kursai brangūs. Už tai, kad Ukrainos medikai galėjo pas mus atvykti, turime padėkoti Lietuvos sveikatos mokslų universitetui, taikiusiam „Erasmus“ programą. Taip atsirado pinigų svečių kelionei, apgyvendinimui.
Turime ir ištikimą rėmėją. Tai fondas, kurį įkūrė verslininkas JAV lietuvis Marius Jakulis Jasonas, investuojantis Lietuvoje. Mums pavyko įsigyti brangios mokymo medžiagos, imitacinių situacijų stimuliatorių, chirurginių priemonių praktinėms pratyboms. Be tokios paramos kursai nebūtų galėję įvykti.
– Kaip atrinkote gydytojus iš Ukrainos?
– Tai nėra paprasti gydytojai ar dėstytojai. Dalis jų yra dalyvavę karo veiksmuose, teikę pagalbą sužeistiesiems. Taip pat jie yra matę sudėtingų traumų, kai nuo sprogmenų, skeveldrų nukentėdavo civiliai gyventojai.
– Ar esate anksčiau bendradarbiavę su ukrainiečiais?
– Tai ne pirmas kartas, kai savo kolegoms iš Ukrainos padedame kelti kvalifikaciją. Šiemet vasarį, kai tik prasidėjo karas, sukvietėme į nuotolinį pokalbį kelių Ukrainos universitetų atstovus, sutarėme, kad reikia veikti.
Mums pavyko vos per savaitę organizuoti nuotolinio mokymo kursus medikams instruktoriams Ukrainoje.
Mūsų tikslas buvo pasidalyti žiniomis su tais, kurie vėliau galėtų apmokyti daug medikų, vykstančių į frontą ar dirbančių teritorinėje gynyboje.
Tai buvo mokymai apie pirmosios pagalbos teikimą kovinėje aplinkoje. Juk jei medikas nežino, kaip elgtis, kaip saugotis, jis gali būti greit nušautas ir iš jo nebus jokios naudos.
Tada instruktoriai tą patį kursą dėstė būsimiems medikams. Taip per keletą mėnesių pavyko apmokyti apie 8 tūkstančius žmonių, sugebančių teikti pagalbą mūšio lauke.
Vėliau pasitarėme su Ukrainos kolegomis, kad būtina organizuoti tokius mokymus, kurie atitiktų NATO standartus.
Taip kilo mintis apie pažangios pagalbos traumos atveju kursus ATLS.
Be jų neįmanoma objektyviai organizuoti pagalbos patyrusiems sudėtingas traumas.
Tai ne tik mokymo kursas, bet ir standartas, kuris apima įvairius etapus nuo pirminio paciento įvertinimo, antrinio įvertinimo, būtinų procedūrų ir veiksmų siekiant išsaugoti nukentėjusiojo gyvybę, jo galūnes ir sveikatą.
Kursuose daug dėmesio skiriama komandiniam darbui. Jei žmogus sunkiai sužeistas, vien chirurgo ar traumatologo pagalbos neužtenka.
Iš anksto turi būti pasiruošusi specialistų komanda, kuri galėtų priimti nukentėjusįjį.
Manau, tiktų pavyzdys iš „Formulės 1“ čempionato, kai per lenktynes reikia greit papildyti bolido degalų atsargas, pakeisti padangas, atlikti tam tikras technines procedūras. Pilotui padeda komanda, kuri laukia jau pasiruošusi darbui. Taip ir nukentėjusiajam per valandą turi būti suteikta pagalba, kad galėtų išgyventi.
Ši sistema apima visą pagalbos teikimo grandinę – nuo pirminės pagalbos iki reabilitacijos.
– Kiek kursai trunka?
– Mokymai trunka beveik tris dienas, tai labai intensyvus darbas.
Prieš prasidedant kursams dalyviai turi būti jau susipažinę su teorine dalimi, perskaitę mokymo medžiagą. Tada vyksta trumpi aptarimai ir daug praktinio darbo naudojant daug medicininės įrangos, vienkartinių priemonių, leidžiančių imituoti realias procedūras ir operacijas.
Kursų instruktoriai yra mūsų universiteto profesoriai, dirbantys be atlyginimo. Tai jų parama Ukrainos kolegoms.
Vėliau laikomas egzaminas, o jį išlaikius įteikiamas tarptautinis ATLS sertifikatas.
Jis yra kaip būtina sąlyga, jei gydytojas nori dirbti JAV, Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų valstybių. Tai yra įrodymas, kad gydytojas yra kvalifikuotas ir gali suteikti pagalbą traumą patyrusiam pacientui.
– Galbūt Lietuvos medikai galėjo tokius kursus rengti kur nors Ukrainoje?
– Autoriaus teisės priklauso Jungtinių Valstijų chirurgų kolegijai, ji prižiūri kursų kokybę.
Galbūt būtų buvę paprasčiau keliems lietuviams nuvykti į Ukrainą, bet neturime teisės vesti kursų už Lietuvos ribų, galime mokyti kitų šalių specialistus Lietuvoje.
Buvo daug svarstymų, ar Ukrainos gydytojai galės išvykti iš savo šalies. Kadangi chirurgai-traumatologai dažniausiai būna vyrai, prasidėjus karui jie tapo karo prievolininkais.
Kiek teko girdėti, Ukrainos sveikatos apsaugos ministras kreipėsi į pasienio tarnybą, kad būsimų kursų dalyviai galėtų kirsti sieną.
Kaune kursus baigę absolventai ir toliau dirbs Ukrainos ligoninėse, į kurias patenka itin sunkias karo traumas patyrę žmonės.
