Lietuva tapo pirmąja šalimi, kurioje ukrainiečiams karo pabėgėliams profesionali psichiatrų pagalba teikiama jų gimtąja kalba.
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, dažnai vadinamame tiesiog Vasaros g. 5, jau porą savaičių veikia Psichikos traumų centras, kuriame dirba du psichiatrai iš Ukrainos, patys patyrę pabėgėlių dalią.
Čia bus priimami ir rusakalbiai pabėgėliai iš kitų šalių.
Martyno Marcinkevičiaus vadovaujama įstaiga pirmųjų pabėgėlių iš Ukrainos sulaukė vos prasidėjus karui.
Vieniems prireikė psichiatrų pagalbos dėl patirtų karo traumų, kitiems paaštrėjo psichikos ligos, kuriomis jie sirgo dar būdami namuose.
Kai kuriuos teko guldyti į ligoninę. Jiems pagalbą teikė čia dirbantys rusakalbiai gydytojai.
Bet kai pagalbos prašančių pabėgėlių srautas pradėjo trikdyti ligoninės darbą, buvo nuspręsta bandyti organizuoti konsultacijas atvykėliams kartu su specialistais iš Ukrainos.
Į šį kvietimą atsiliepė nemažai psichiatrų, bet kol kas galėjo atvykti tik du – iš Lenkijos ir Ispanijos. Jie oficialiai įdarbinti.
Lėmė kalbos barjerai
„Pabėgėliai iš Ukrainos į Lietuvą atvyko įsitikinę, kad karas truks du mėnesius.
Kai paaiškėjo, kad truks dar ilgai, teks ieškotis būsto, darbo, atsirado didelių problemų“, – „Lietuvos rytui“ sakė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, tarptautinės organizacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ generalinis direktorius Robertas van Vorenas.
Šio profesoriaus sprendimą Lietuvoje kurti krizių centrą ukrainiečiams ir kitiems rusiškai suprantantiems pabėgėliams lėmė kalbos problema. Mat jaunieji Lietuvos psichiatrai rusiškai jau nebesupranta. Be to, pas mus ir taip stinga šių specialistų.
Psichikos traumų centro veiklai buvo pritaikytas nenaudojamas ligoninės pastatas, kuriame kadaise buvo dirbtuvės, skirtos ligoniams.
Numatyta, kad Psichikos traumų centras plėsis, galbūt bus įrengtos rusakalbiams skirtos palatos.
Ligoninėje įdarbinti 7 ukrainiečiai slaugytojai. Kol nepatvirtinti šių medikų diplomai, jie dirba slaugytojų padėjėjais.
Nelengva prisitaikyti
„Kai man siūlė atvykti dirbti į Vilnių, klausiau: kur jūs mane kviečiate, ar užmiršote, kas jūsų kaimynai?
Bet dabar nebebijau. Supratau, kad čia NATO šalis. Rusija čia nelįs“, – sakė Vilniuje pradėjusi dirbti psichiatrė-psichoterapeutė iš Mariupolio Alina Revko. Ji atvyko iš Lenkijos.
Jau dvi savaites ji dirba su pacientais ukrainiečiais ir įsitikino, kad pagrindinė jų problema – adaptacija.
Daugelis pabėgėlių negali prisitaikyti gyventi Lietuvoje dėl patirtų išgyvenimų.
Psichiatrė neslėpė, kad ir pati patyrė šoką: „Neįsivaizduoju, kas rusų galvose darosi. Žudyti kitos šalies žmones ir aiškinti, kad taip jie juos gelbėja, – mažų mažiausiai kvaila.“
Anot A.Revko, kai kuriems ukrainiečiams sunku bendrauti rusiškai.
Prasidėjus karui jiems ši kalba kelia nemalonių pojūčių.
Dirbo ir Ispanijoje
Vaikų psichiatras Aleksandras Kustodinčevas dar pavasarį pasisiūlė dirbti Lietuvoje su problemų turinčiais pabėgėlių vaikais, tačiau atsakymo nesulaukė.
Kvietimas atvykti į Lietuvą šį mediką pasiekė Ispanijoje, kur jis tris mėnesius dirbo iš Ukrainos evakuotuose vaikų namuose.
Visi vaikai buvo laikomi našlaičiais ir turėjo specialiųjų poreikių. Dauguma jų sirgo rimtomis psichikos ligomis, keli – cerebriniu paralyžiumi. 84 vaikus prižiūrėjo 6 suaugusieji.
Ispanai darė, ką galėjo: vaikus įkurdino atskirame pastate nuošaliame kaime, maitino, tiekė vaistus. Bet to buvo maža.
Ispanijoje įsikūrusių vaikų namų administratoriai niekaip nesugebėjo susitarti su Kijeve esančiais vadovais, kad ugdytinius reikia kuo skubiau išskirstyti. Kijeve esantis fondas norėjo visus vaikus parsivežti į Ukrainą.
– Ko gero, kiekvienam pabėgėlių vaikui reikia psichologo ar psichiatro pagalbos. Kaip jūs rinksitės, kam padėti pirmiausia? Juk Lietuvoje yra ne mažiau kaip 20 tūkst. vaikų iš Ukrainos? – paklausėme A.Kustodinčevo.
– Vaikai kur kas lengviau prisitaiko prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Mariupolyje, kur aš dirbau, psichologai jau 2014 metais susidūrė su šia problema: į mūsų miestą tada atvažiavo daugybė žmonių iš kitų apšaudomų Ukrainos miestų.
Iš pradžių į psichiatrus kreipėsi daug vaikų, bet vėliau pastebėjau, kad jie prisitaiko kur kas lengviau nei suaugusieji.
Tai buvo vaikai, kurių akyse vyko kautynės, kurie buvo apšaudomose patalpose, matė, kaip žuvo artimieji. Juos nuolat persekiojo baimė ir įkyrūs vaizdiniai.
– Kas daro didesnę žalą vaikui – karas ar priverstinis bėgimas iš namų?
– Be jokios abejonės – karas. Vaikai lengvai prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų.
Bet tai, ką jiems tenka patirti kare, palieka randų visam gyvenimui.
Baimė, nerimas, žalojantys prisiminimai gali turėti labai rimtų pasekmių.
Kol kas Lietuvoje tokių vaikų nesutikau.
Tie, kurie į mane kreipėsi, skundėsi adaptacijos sunkumais. Arba jie turėjo problemų dar Ukrainoje.
Vienas paauglys labai nerimavo dėl artėjančių mokslo metų ir naujos mokyklos.
– Kaip tokiems padėti?
– Jei vaikas sulaukia dėmesio, supranta, kad yra svarbus, jei jaučia, kad su juo elgiasi pagarbiai, jam pavyksta kurį laiką negalvoti apie patirtus išgyvenimus ir galbūt bus lengviau prisitaikyti.
– Ar gali lietuvių kalbos mokymasis jiems tapti papildoma problema?
– Jei vaikas neturi rimtų psichikos ligų, jis lengvai mezga kontaktus, mokosi naujos kalbos.
Bendravau su ukrainiete, kuri pradėjo leisti savo vaiką į darželį, – jis kasdien taria vis naujus lietuviškus žodžius, kurių motina nesupranta.
Tačiau pačiam vaikui lietuvių kalbos mokymasis – jokia problema. Bet yra vaikų, kuriems ir gimtąja kalba susikalbėti sunku.
– Kodėl svarbu, kad psichiatras su vaiku bendrautų jo gimtąja kalba?
– Tai svarbu ne tiek vaikui, kiek psichiatrui. Tai suteikia galimybę užmegzti artimesnį kontaktą, medikas gali lengviau suprasti vaiką.
Bendraujant ne gimtąja kalba vaikui sunku diagnozuoti ligą, neįmanoma pastebėti kai kurių simptomų.
Prisimenu, Ispanijoje, kur dirbau, paauglys iš Ukrainos bandė žudytis.
Girdėjau, ką ispanė psichiatrė kolegoms per konsiliumą aiškino apie to vaiko ligą, ir supratau, kad ji nesupranta jo problemų.
Padeda jau seniai
Okupuotose Ukrainos teritorijose šiuo metu yra 20 potrauminės reabilitacijos centrų, kuriuos už Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pinigus įkūrė Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro darbuotojai.
Ten dirbo per 300 Ukrainos specialistų. 2015–2019 metais lietuviai juos parengė darbui su grįžusiais iš mūšių kariais ir žuvusių karių artimaisiais.
„Dar iki šių metų vasario 24-osios, iki Rusijos agresijos pradžios, turėjome įdirbį, kaip padėti nuo karo nukentėjusiems žmonėms“, – aiškino M.Marcinkevičius.
Vilnietis medikas pripažino, kad didelė problema – medikamentai. Jis kone kasdien sulaukia kolegų iš okupuotų Ukrainos sričių skambučių su maldavimais atsiųsti psichotropinių vaistų, nes ten jų katastrofiškai trūksta.
Įpratusius prie vakarietiškų vaistų ligonius ukrainiečiai psichiatrai priversti gydyti rusiškais.
