Medikams ypač daug nerimo kelias auganti tymų protrūkių rizika. Reikia, kad pasiskiepytų bent 95 proc. vaikų, o dabar vakciną gauna tik 88 proc. „Nepaskiepytų vaikų daugėja, jie bus imlūs bet kokiai infekcijai“, – sako Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) gydytoja epidemiologė. Apie tai, kaip per COVID-19 pandemiją pakito lietuvių požiūris į skiepus, ją „Žinių radijo“ tinklalaidėje „Sveikatos kultūra“ kalbino žurnalistė Jonė Sąlygaitė.
– Kokia buvo pandemijos įtaka nacionalinių imunoprofilaktikos programų vykdymui pasaulyje ir Lietuvoje?
– 2020 m. pradžioje Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) išplatino pranešimą, kad sutriko skiepijimo programos, vienos šalys apskritai nutraukė vakcinaciją. Taip atsitiko, nes atsiradus naujam virusui buvo daug su juo susijusių „reikalų“.
Todėl skiepijimo programos buvo nustumtos į antrą planą. Šalys pristabdė skiepijimą nuo tam tikrų ligų – pagalvojo, kad reikia skiepyti ne nuo visų infekcijų. Europos šalyse tokių dalykų tikrai nebuvo, bet visi dėmesį buvo sutelkę į pandemijos valdymą, tad skiepai ir Lietuvoje atsiūrė antrame plane.
Deja, skiepijimo apimtys mažėjo kiekvienais pandeminiais metais. Vakcinacija nuo tokių infekcijų kaip tymai, raudoniukė, epideminis parototitas nukrito iki 88 proc. Norint suvaldyti tymų virusą, reikia turėti bent 95 proc. imunizaciją.
Kalendorinių skiepų sąraše – keturiolika infekcijų. Vakcinacijos apimtys sumažėjo nuo trylikos iš jų. Skiepijimo sumažėjimas iki 2 proc. atrodo nedidelis skaičius, bet reikia suprasti, kad po jais slepiasi vaikai.
Skiepą nuo kokliušo vaikai turi gauti keturis kartus. 2 proc. mažėjimas reiškia, kad nepaskiepyti liko maždaug 3 tūkst. vienos amžiaus grupės vaikų. Nepaskiepytų vaikų daugėja, jie bus imlūs bet kokiai infekcijai.
Vaikai negyvena vieni. Grįžę iš darželio jie tymų virusą gali parnešti ir savo jaunesniems broliams ir sesėms, kurie dar negalėjo būti skiepyti pagal kalendorių. Reikia suprasti, kad nuo virusinės infekcijos nėra specialaus medikamentinio gydymo. Reiškia, gali tik palengvinti ligos eigą.
– Kas galėjo lemti sumažėjusias vakcinacijos apimtys? Taip nutiko dėl pandemijos metu paplitusių metų apie skiepus?
– Manau, nėra vienos priežasties. Žiniasklaidoje buvo teikiamas daug informacijos apie tam tikrus COVID-19 ypatumus, žmonės išgirdo labai daug negatyvios informacijos apie skiepus. Tai yra žalinga, neveiksminga, neaiški sudėtis, pagaminta per greitai – tokių mitų buvo labai daug.
Televizijos ir radijo laidose dalyvaudavo pora pašnekovų, medikų, kurių nuomonė kardinaliai skirdavosi. Visuomenei suprasti, kad teisus, buvo neįmanoma. Tą negatyvią informaciją apie skiepus nuo COVID-19 žmonės perkėlė ir kitoms vakcinoms.
Be abejonės, dažnas melagingos informacijos skleidimas suformavo nuomonę, kad skiepai ir nuo kitų infekcijų gali būti blogis. Galbūt ir tą žinutę, kad „skiepai tiesiog yra blogai“ žmonėms buvo lengviau priimti, nes po to nieko nereikia daryti.
Buvo ir objektyvios nesiskiepijimo priežastys. Gyvenome karantino sąlygomis, sirgo tėvai, sirgo ir medikai, strigo patekimas į gydymo įstaigas.
Bet pandeminiu laikotarpiu nuo erkinio encefalito ir vėjaraupių pasiskiepijo 40 proc. daugiau Lietuvos gyventojų nei kalbant apie profilaktinį vaikų skiepijimą. Reiškia, buvo noro, buvo ir galimybių pasiskiepyti.
– Sakykime žmonės patikėjo sąmokslo teorijomis. Bet ar tai nereiškia, kad prieš pandemiją buvo per mažai kalbėta apie skiepus? Kodėl žmonės buvo taip lengvai patraukti mitų link?
– Iki pandemijos, mano supratimu, buvo pakankamai informacijos. Tačiau, žiūrint iš laiko perspektyvos, tikriausiai buvo padarytos klaidos. Kartais medikai kalbėdavo žmonėms nesuprantama kalba. Gal tai viena priežasčų, kodėl žinutė nepasiekė žmonių.
Kitas dalykas, visada buvo asmenų grupė, kuri kategoriškai atsisakė skiepytis. Su jais esame labai daug kalbėję, prašę, kad jie pasakytų, kas jiems neaišku. Tačiau, kai žmogus yra nusiteikęs prieš, tu jo niekaip neperkalbėsi.
Tuos žmones, manau, reikia palikti ramybėje ir visą dėmesį sutelkti į abejojančius. Šitie žmonės galbūt gavo per mažai informacijos jiems suprantama kalba.
– Jau išskyrėte kokliušą ir tymus. Ar tai būtent tos ligos, kurių išplitimo grėsmė didžiausia dėl sumažėjusių skiepijimo apimčių?
– Sumažėjo skiepijimo apimtys ir nuo kitų ligų – poliomielito, tuberkuliozės, pneumokoko. Lietuva priima labai daug karo pabėgėlių. Ir tie vaikai yra skiepijami. Bet didelė dalis žmonių negauna vakcinos. Labai didelė rizika, kad gali būti ir įvežtinis ligos atvejis.
Dabar vyksta karas. Visada, kai yra bet kokia ekstremali situacija, galvas iškelia ligų sukėlėjai. Jiems valstybių sienų nėra. Galima virusą arba bakteriją parsivežti, užsikrėsti būnant kitoje šalyje ir praėjus tam tikram ligos inkubaciniam periodui susirgti būnant jau Lietuvoje.
Tas dabar jau vyksta kitose šalyse. Registruojami tymai, kokliušas. Ta pati difterija, kurios atvejus registruoja Latvijos kolegos. Tų ligų yra labai daug, todėl yra vaikų skiepijimas iki 16 m. pagal skiepų kalendorių.
Suaugę asmenys valstybės biudžeto lėšomis pasiskiepyti gali nuo difterijos, stabligės, pneumokokinės infekcijos, gripo, žinoma, COVID-19 infekcijos. Norėtųsi, kad ir skiepas nuo erkinio encefalito būtų nemokamas, bet matome, kad žmonės noriai skiepijasi, randa ir pinigų, ir galimybių tam.
