„Svarbu, kad visuomenės lygiu nebūtų kuriama beždžionių raupų stigmatizacija, nes tai privers žmones slėpti savo kontaktus, kils didesnė rizika, kad tos ligos kontrolė išslys iš rankų“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ sakė G.Dudas. Jis taip teigė, kad kelią beždžionių raupų plitimui svarbu užkirsti kuo greičiau, nes įsišaknijusi infekcija reikštų užsikrėtimus ir mirtis.
– Bedžionių raupai – biologinis reiškinys. Kaip galime jį apibūdinti?
– Beždžionių raupus sukelia raupams giminingas virusas, kuris jau Vakarų ir Centrinėje Afrikoje sukeldavo ganėtinai ribotus protrūkius, nes žmonės iki maždaug 1980 m. buvo skiepijami nuo raupų, kurie pasižymi kryžminiu imuniniu atsaku į beždžionių raupus.
Paprastai šis virusas nesugebėdavo taip efektyviai „ištrūkti“ iš Vakarų ir Centrinės Afrikos. Todėl Vakarų valstybėse stebimi atvejai būdavo tarp keliautojų, kurie grįžę kitų žmonių neužkrėsdavo.
– Kokiu būdu virusas „ištrūko“ iš Afrikos, atsidūrė Europoje, o galiausiai ir Lietuvoje?
– Ganėtinai tikėtina, kad Afrikoje buvo kilusi šiek tiek didesnė epidemija. Būtent dėl to, kad susidarė pakankamai didelė neskiepytų žmonių imtis, kuri gali palaikyti tolimesnį šios ligos plitimą. Vienaip ar kitaip tas virusas pateko į vyrų, kurie santykiauja su kitais vyrais, bendruomenes.
Negalime generalizuoti, bet tai daugiausia ta bendruomenės dalis, kuri linkusi turėti daugiau lytinių partnerių, nėra laikomasi saugumo praktikų. Būtent per šią bendruomenę kilo didesnis protrūkis Europoje.
– Tai vienintelis plitimos būdas? Ar esama ir kitų?
– Faktas, kad protrūkyje daugiausiai figuruoja minėta demografinė grupė, nereiškia, kad infekcija gali paveikti tik vyrus, kurie santykiauja su kitais vyrais.
Viruso perdavimas dažniausiai vyksta per artimą kontaktą, dažniausiai su pūslelėmis, kurios atsiranda ligos metu. Todėl apsimesti, kad ši liga gali paveikti tik vieną demografinę grupę yra naivu. Turime asmenys, kurie gyvena toje pačioje vietoje. Mes žinome apie užsikrėtimus tarp vaikų, kur akivaizdu, kad liga negalėjo būti perduota lytinių santykių keliu.
– Jeigu žmogus įtaria arba sužino, kad užsikrėtė beždžionių raupais, ką jis turėtų žinoti?
– Visų pirma reikėtų izoliuotis. Ypač, jei jau yra atsiradęs tas charakteringas bėrimas. Būtų gerai informuoti sveikatos apsaugos institucijas, kurios suteiktų kiek įmanoma labiau anonimizuotą pagalbą, kad sergantys šia liga nebūtų stigmatizuojami.
– Kuo charakteringas dėl beždžionių raupų atsiradęs bėrimas? Kaip jį atskirti?
– Mano supratimu, atsirandančio pūslelės yra ganėtinai kietos. Jos anksčiau ar vėliau sprogsta, o toje vietoje atsiranda mažas šašelis. Kol tie visi šašai neužgyja, tol laikoma, kad žmogus gali užkrėsti kitus.
– Kuriam laikui užsikrėtusysis turėtų izoliuotis?
– Tai priklauso nuo ligos eigos, kiek ilgai matomos pūslelės ir šašai, bet, mano supratimu, tas laikotarpis turėtų būti iki 3 savaičių.
– Kokio pavojingumo virusas yra beždžionių raupai?
– Priešingai nei žmonių raupų, kurių mirtingumas siekdavo iki 30 proc., mirtingumas nuo beždžionių raupų yra palyginti mažas, maždaug 2 proc. Bet nekovoti su šia infekcija yra paprasčiausiai neįsivaizduojama.
Dabar turime galime kovoti su santykinai mažu atveju skaičiumi. To nepadarius, ateityje problema didėtų. Net ir 2 proc. mirtingumas yra pakankamai didelis. Tai našta sveikatos apsaugos sistemai, kurios galime išvengti.
– Ką sveikatos apsaugos sistema turėtų padaryti, kad būtų sustabdytas šito viruso plitimas?
– Reikėtų gana aiškios komunikacijos apie galimas rizikas, derėtų stengtis, kaip įmanoma labiau priminti žmonėms, kad tai nėra problema, su kuria susidurs tik vyrai, kurie santykiauja su kitais vyrais.
Taip pat būtų naudinga, jei testavimas dėl šios ligos būtų visiškai anonimizuotas, pavyzdžiui, neliktų net pėdsako e.sveikatos sistemoje.
Svarbu, kad visuomenės lygiu nebūtų kuriama beždžionių raupų stigmatizacija, nes tai privers žmones slėpti savo kontaktus, kils didesnė rizika, kad tos ligos kontrolė išslys iš rankų.
– Ką tai reikštų? Kokia galėtų būti riba, kai sveikatos apsaugos sistemai kyla rimtos problemos?
– Nekalbu apie tokio lygio problemą kaip koronaviruso pandemija. 2020 m. pabaigoje mes matėme visišką sveikatos apsaugos sistemos kolapsą. Kalbame apie problemą, kuri gali įsišaknyti, o apie ją primintų mūsų pačių užsikrėtimai per artimą kontaktą su sergančiuoju.
Taip pat mirtys tarp vaikų, senjorų, imunosupresuotų asmenų. Tai elementariai yra našta, kurios mums nereikia.
– Ar bus įmanoma vakcinuotis?
– Šiuo metu liga nėra paplitusi, todėl visos visuomenės skiepijimas yra nelogiškas, nes rizika užsikrėsti vidutiniam asmeniui yra visiškai minimali. Tačiau būtų galima pagalvoti apie tikslinių grupių skiepijimą, net leisti žmonėms skiepytis, jei jie žino, kad yra linkę turėti daugiau lytinių partnerių.
Taip pat prasminga skiepyti asmenis, kurie jau turėjo kontaktą su žmogumi, kutis užsikrėtė beždžionių raupais. Tai vadinama žiedine vakcinacija.
– Tam tinka vakcina, kuri naudota skiepijimui nuo raupų, ar reikalingos modifikacijos?
Turime vakciną nuo žmonių raupų viruso, 85 proc. patikimumu apsaugančią nuo beždžionių raupų. Šita vakcina pakankamai gerai veikia, galime ja pasikliauti. Vakcina ištestuota, saugi, mes apie ją žinome pakankamai.
Vienintelis iššūkis – pagaminti pakankamai tos vakcinos ir pasirūpinti, kad visos pasaulio šalys turėtų vienodą prieigą prie skiepų.
– Stebėjome labai sparčias koronaviruso mutacijas. Ar beždžionių raupams būdinga ši savybė?
Beždžionių raupai yra DNR virusas. Tokių virusų genomas yra pakankamai sudėtingas. Būtent dėl šios priežasties mūsų imuninė sistema turi daug taikinių, į kuriuos gali nusitaikyti. Todėl pokyčiai DNR virusuose vyksta lėčiau.
Bet virusų evoliuciją gana sunku nuspėti. Lieka neaišku, ar beždžionių raupų virusas turi potencialo kisti į blogesnę pusę. Vienintelė paguoda ta, kad daugelyje kitų valstybių vykdomi sekoskaitos tyrimai, situacija gerai stebima.
