37 metai – tiek laiko Šilutės ligoninėje dirba A.Starkus. Į Pamario kraštą kupiškėnas atvyko iškart po studijų ir šiltesnės vietos nesižvalgė.
„Tada pasirinkimo galimybės buvo ribotos. Gaudavai sąrašą ligoninių, kurioms reikia tavo specialybės gydytojų ir važiuodavai. Vėliau galėdavai bėgti, bet man tokių minčių niekuomet nekilo. Geras tas gyvenimas Šilutėje“, – patikina gydytojas.
Tiesa, ligoninės vadovo kėdėje A.Starkus dar tik spėjo apšilti kojas. Vyriausiojo gydytojo pareigos jam patikėtos praėjusių metų rudenį, kai beveik dvejus metus įstaigai vadovavęs Viktoras Šileikis pasitraukė po jam nepalankaus teismo sprendimo.
Iš pradžių laikinu, o po konkurso ir nuolatiniu vadovu tapęs A.Starkus tikina, kad „ligoninės generolo“ postas nebuvo jo tikslas, bet įstaiga buvo atsidūrusi nedėkingoje padėtyje.
„Pasiryžau to darbo imtis daugiau iš pareigos nei didelio noro. Neblogai įsivaizdavau, kas manęs laukia – sunkus darbas, atsakomybė, nervinė įtampa“, – teigia A.Starkus.
– Viešojoje erdvėje plačiai diskututota dėl sveikatos priežiūros reformos. Būta net balsų, kad nieko keisti nereikia. Mūsų medicinai reikalingi sisteminiai pokyčiai?
– Manau, šiuo metu ruošiamą modelį sunku įvertinti, kol jis pilnai neveikia. Popieriuje sistema atrodo visiškai neprasta. Tiesa, pertvarkos rėmuose man nesutampa du dalykai.
Pirma, garsiai kalbama apie atskirtį regionuose, deklaruojamas noras juos „patempti“ į viršų, kad gyvenimo sąlygos, kiek įmanoma, būtų panašios į didmiesčių. Jei žmogus vietoje negalės gauti platesnio sveikatos paslaugų spektro, vargu bau jis važiuos gyventi į rajoną.
Pastebiu, kad žmonės bėga į periferiją, kuriasi net atokiose gyvenvietėse. Jie „atsikanda“ miesto kamščių, skubos, užteršto oro, ieško sveikesnio gyvenimo. Labai gražus reiškinys. Vertėtų atsižvelgti į šią tendenciją, ją skatinti. Reikia stiprinti regionus, rūpintis tiek švietimu, tiek sveikatos apsauga, tiek infrastruktūra.
Antra, reformoje pasigendu dėmesio specialistų pritraukimo problemai. Nematau pasiūlymų kaip prikviesti naujus žmones.
Galiu pasakyti, kad Šilutė, rekreaciniu požiūriu, išskirtinis regionas. Esu miesto ir rajono patriotas. Miestas susitvarkęs – gražu žiūrėti. Smagu čia gyventi. Bet tam, kad žmonės į regioną užklystų, reikia jiems sudaryti pilnavertiškas gyvenimo sąlygas. Sveikatos apsauga – vienas svarbiausių komponentų.
Ar reforma teigiamai atlieps šitą klausimą? Dar negaliu pasakyti. Pertvarkos užmojai ir rezultatas realybėje gali skirtis.
– Krypstama link nuomonės, kad rajonuose bus teikiama daugiau ambulatorinių paslaugų, o stacionarinė chirurgija kraustysis į didesnius miestus. Ministerija sako, kad toliau važiuoti gyventojams teks retai, bet girdėti skundai, jog medicina tolsta nuo regionų gyventojų. Kurioje valtyje sėdite Jūs?
– Suprantu ministerijos paskaičiavimus ir ta graži vizija gali išsipildyti, jei visos grandys, įskaitant pavežėjimo paslaugą, veiks sklandžiai.
Šilutės atvejis išskirtinis tuo, kad esame 60 km. nutolę nuo Klaipėdos, tad privalome užtikrinti būtinąją pagalbą, kurią žmonės turi gauti per aiškiai apibrėžtą laiką. Todėl Šilutėje turi būti įstaiga, kuri teikia daugiaprofilinę pagalbą. Būtent tai darome ir tų paslaugų iš mūsų niekas neketina atimti.
Lietuvoje veikia medicinos klasterių centrai, kur teikiama pagalba insulto, miokardo infarkto pacientams. Tokie dalykai ir be reformos nukrauna mažesnių gydymo įstaigų stacionarą. Šilutės ligoninė stacionarines paslaugas jau šiandien yra sumažinusi iki optimalių apimčių.
Liko terapija, vaikų ligos, chirurgija, traumatologija, urologija, šiek tiek ginekologijos, nors akušerijos skyrių uždarėme – tiek Taurgėje, tiek Klaipėdoje yra gimdymo namai, mūsų gyventojai gali ten nuvykti. Paslaugų teikimą tiek, kiek galime, sumažinome, bet tą, kas liko, išsaugoti privalome, nes tai reikalinga specialistų išlaikymui.
Kaip medikas gali teikti skubią pagalbą, jeigu jis planiškai nieko nedirba?
Bent minimali ekstrinė pagalba turėtų būti teikiama bet kurioje ligoninėje, net jei ji ir netoli didesnio miesto. Reformoje žmogus neturi tapti sraigteliu. Juk visa esmė – paslaugų teikimas pacientui. Po žodžiu „optimizacija“ negali slėptis bandymas sutaupyti.
Jau dabar atokiau gyvenantiems žmonėms nėra lengva pasiekti medikus. Šilutės rajone – kasmetiniai potvyniai. Kur žmogų stichinės nelaimės atveju per valandą nuveši? Kur jam pagalbą suteiksi?
Antriniai ir tretiniai medicinos centrai – logiški dalykai. Yra specializuota, siauresnė pagalba, kur reikia patirties ir didesnio įdirbio, bet rajonai gali nukrauti centrus nuo eilinių darbų, kurie gali būti padaromi vietoje.
Kai turime atvejus, su kuriais nesusitvarkome, nepakanka mūsų technologijų, mes gi žmogaus rajone nemarinuojame, ir be reformos nuvežame jį į centrą, kur gali jam padėti.
– Kaip pats sakote, gydytojui rajone lieka tik paprasti atvejai. Ar nuobodaus darbo perspektyva neatbaido specialistų?
– Specialistų lengvai nepritrauksi. Optimizmą „surijo“ ir koronaviruso pandemija, ir kalbos apie reformą įnešė neužtikrintumo. Kaip žmogų prikviesi į įstaigą, kuri galbūt bus uždaryta? Jauno žmogaus nesuviliosi, o patyręs specialistas jau apsipratęs savoje vietoje, įleidęs šaknis kitur.
Vienintelė viltis – ministerija pradės kalbėti su universitetais, kad rezidentūros laikotarpiu būsimi specialistai bent pusmetį padirbtų rajono įstaigoje. Darbas rajone neturėtų būti bausmė, o norma, kuri padeda mokytis ateities darbui. Nebus taip, kad visi dirbs didelėse ligoninėse.
Juk ne visi medikai po studijų liks klinikose. Būtų prasminga, kad jie paragautų tos duonos, kurią vėliau turės valgyti. Gal kažkam ir fantazija atšoks, žmogus laiku pakeis studijų kryptį.
Rezidentūros studijų finansavimą vertinu kaip logišką priemonę. Sąžininga, kad savivaldybė sumoka už specialisto mokslą, o jis po to atvažiuoja atidirbti. Bet vien tai problemos neišsprendžia.
– Viceministras Aurimas Pečkauskas neseniai teigė, jog „kai kurie vadovai vis dar įsivaizduoja, kad jiems autobusais atvešime gydytojų ir slaugytojų, bet tie laikai jau baigėsi.“ Kartu jis ragino dėmesį telkti ne tik į atlygį, bet ir įstaigos įvaizdį, vertybes, darbo klimatą. Manote, pagrįsta tokia kritika regionų ligoninių vadovams?
– Negaliu kalbėti už visas įstaigas, tik už Šilutės ligoninę, kuriai vadovauju dar neilgai. Kuriame gerą mikroklimatą, esame atviri visiems pasiūlymams ir jaunus specialistus mylime, jų pas mus atvažiuoja nemažai ir rezidentūros studijų metu pabudėti.
Manyčiau, kad visą atsakomybę perkelti įstaigų vadovams yra kiek nesąžininga. Gali persiplėšti dėl specialistų, bet jei ministerija skelbia, kad ligoninės bus mažinamos, uždaromos, liks tik ambulatorinės paslaugos, tai kaip tada prikviesi chirurgą-traumatologą darbui į stacionarą? Sakyčiau, kad problema veikiau yra sisteminė.
Sakoma, kad už įstaigos vadovą niekas daugiau uždirbti negali, tai tų algų į kosmosą neiškelsi. Iš ligonių kasų juk tokių apmokėjimų už paslaugas negauname, kad galėtume įstabius pinigus mokėti.
Deja, bet tarp savivaldybių dabar vyksta konkurencija, siekiant privilioti specialistus: „Mes tau butą skirsime, tūkstančius mokėsime, tu tik sutartį pasirašyk“. Atlyginimais konkuruoti – negražūs žaidimai. Gydymo įstaigų konkurencija persirito vos ne į pogrindinį lygmenį. Manau, kad tai yra negražu, bet realybė tokia ir vargu ar ji greitai keisis.
– Užsiminėte apie praktiką, kai rajono ligoninė apmoka studijas, o jaunas medikas po to atvažiuoja atidirbti tam tikrą laiką. Bet ar „pririštas“ darbuotojas būna motyvuotas?
– Visokių atveju būna. Kiti net po to sutarto laiko lieka toliau dirbti. Vyksta žemiški dalykai: jauni žmonės kuria šeimas, susilaukia vaikų, išeina tėvystės/motinystės atostogų.
Būna, kad specialistas gyvena kažkur toliau ir į darbą važinėja nemažą atstumą. Jam nėra lengva, bet atjaučiu ir gerbiu, kad jis savo įsipareigojimą vykdo, net kai ta pareiga kelia keblumų.
Žinoma, visada yra noras, kad tie specialistai liktų, kalbamės su jais, stengiamės optimalias sąlygas sudaryti, bet jie priima savo sprendimus. Kaip sakoma, žuvis ieško kur giliau, žmogus kur geriau.
Savaime suprantama, mes irgi vertiname darbuotojo rezultatus, atgalinį ryšį. Tačiau galiu pasakyti, kad džiaugiuosi jaunais žmonėmis, jie motyvuoti ir į savo darbą žiūri rimtai. Jaunimas ir prie elektroninių sistemų įpratę, ko mano kartos žmonėms teko mokytis iš naujo
– Pasklaidžius darbo skelbimus matyti, kad Šilutės ligoninė nedelsiant priimtų chirurgą, vidaus ligų gydytoją, kardiologą... viso net 7 gydytojus specialistus. Nekyla keblumų dėl tokio medikų stygiaus?
– Būtinosios pagalbos teikimui žmonių mums pakanka ir budėjimai užpildomi, dirbame 24 valandas per parą, bet papildomi specialistai leistų išplėsti veiklą, sutrumpinti eiles poliklinikoje.
Specialistų mums reikia. Prieš mėnesį įdarbinome gydytoją-anesteziologę ukrainietę. Reta regiono ligoninė gali pasigirti tokia sėkme.
Bet aš ir nežinau tokio rajono, kur būtų užpildytos visos pagal poreikį esamos gydytojų specialistų vietos. Trūkumas jaučiamas visur, mes – jokia išimtis.
– Esamos sistemos neefektyvumą ministerijos atstovai dažnai iliustravo faktu, kad dabar 33 ligoninėse per vieną parą nakties metu yra 17 pacientų. Tiesą sako, kad regionų medikai naktimis išsimiega?
– Skubi pagalba – nedėkingas reikalas. Pas mus neseniai per parą buvo 60 pacientų. Būna įvairių budėjimų, traumų padaugėja per šventinius renginius, bet kartais ekstrinės pagalbos poreikio negali nuspėti. Ligoninės priimamajame nebūna vienodų naktų ir vienodų dienų.
Kasnakt budi penkių specialistų komanda. Nesvarbu, kad šią akimirką galbūt darbo neturi, bet jie turi būti pasiruošę, kad greitoji atveš jiems pacientą. Pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį turėjome kelias rimtas operacijas.
Kiek yra pacientų, tiek ir operacijų darome. Gal net ne visai normalu būtų, jei visą naktį žmonės be perstojo eitų. Yra ir elementarus sąmoningumas. Sveikatos problemas žmonės stengiasi išspręsti nelaukdami nakties. Bet būna ir tokių budėjimų, kai priėmimo personalas bluosto nesudeda.
– Pavasarį Seimas apsisprendė riboti ligoninių vadovų kadencijas. Žinia nebuvo sutikta vienareikšmiškai. Kaip vertinate šį pokytį?
– Tas užsisedėjimas, šviežaus oro gūsio trūkumas, manau, gali ir kolektyvui įgristi. Žmogus neturėtų prisirišti prie pareigybės. Ateinu dirbti savo darbo, bet neturiu siekiamybės sėdėti toje pačioje kėdėje iki gyvenimo pabaigos.
Aš pats neplanuoju ilgiau nei 5 metus dirbti. Bus naujas konkursas. Tegul ateina jaunimas. Ta dviejų kadencijų riba labai sveikintinas sprendimas. Nematau tame nieko blogo.
