Infekciją vakarų Afrikos valstybėje jau pareikalavo dviejų gyvybių. Abu ligos atvejai buvo tarpusavyje nesusiję, o Marburgo virusas Ganoje buvo nustatytas pirmą kartą. Ypač užkrečiama liga yra panaši į Ebolos virusą, vakcinos nėra.
Ganos sveikatos apsaugos pareigūnai teigia, kad dedamos pastangos, siekiant izoliuoti artimą kontaktą su užsikrėtusiais turėjusius asmenis ir sušvelninti viruso plitimą. PSO į šalį siunčia savo specialistus.
„Sveikatos tarnybos sureagavo greitai ir pradėjo ruoštis galimam protrūkiui. Tai gerai, nes be neatidėliotinų ir ryžtingų veiksmų Marburgo viruso kontrolė gali išslysti iš rankų“, – sakė PSO Afrikos regiono direktorius Matshidiso Moeti.
PSO skelbia, kad mirtingumas nuo Marburgo viruso gali siekti beveik 90 proc.
Štai, kas žinoma apie šią ligą:
Kas yra Marburgo virusas?
Marburgas – reta, bet labai pavojinga virusinė hemoraginė karštligė ir priklauso tai pačiai šeimai kaip Ebola virusas, kuris ne vienerius metus kankina vakarų Afriką.
JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC) nurodo, kad Marburgo virusas yra „genetiškai unikalus zoonozinis (...) filovirusų šeimos RNR virusas“. Šešios Ebolos viruso rūšys yra vieninteliai kiti žinomi filovirusų šeimos nariai.
PSO duomenimis, mirtingumas svyruoja nuo 24 iki 88 procentų, priklausomai nuo Marburgo viruso padermės ir atvejo valdymo kokybės.
Manoma, kad Marburgo virusą žmonėms perdavė afrikiniai vaisiaėdžiai šikšnosparniai, kurie ilgą laiką kontaktavo su kasyklose ir urvuose dirbančiais žmonėmis. Marburgo virusas nėra oru plintanti liga.
Kai kas nors užsikrečia, virusas gali lengvai plisti tarp žmonių per tiesioginį sąlytį su užsikrėtusių žmonių kūno skysčiais, pvz., krauju, seilėmis ar šlapimu. Taip pat per paviršius ir medžiagas, pavyzdžiui, rūbus ar rankšluosčius. Didžiausias pavojus užsikrėsti kyla paciento artimiesiems ir medikams. Mirusiojo palaikai laidojimo metu taip pat gali išlikti užkrečiami.
Liga pirmą kartą užfiksuota 1967 m. Europoje. Dideli protrūkiai nustatyti Vokietijos miestuose Marburge ir Frankfurte, bei Serbijos sostinėje Belgrade. Tuomet infekcija pražudė mažiausiai 7 žmones, o protrūkis prasidėjo, kai virusą žmogui perdavė iš Ugandos atvežtos afrikinės žaliosios beždžionės, naudotos laboratoriniams tyrimams.
Kur fiksuotas Marburgo virusas?
Protrūkis Ganoje – tik antras kartas, kai Marburgas aptinkamas vakarų Afrikoje. Pirmasis atvejis regione užregistruotas buvo praėjusiais metais Gvinėjoje. Virusas gali greitai plisti. Ganoje šiuometu stebima daugiau nei 90 kontaktų, įskaitant sveikatos priežiūros darbuotojus ir mirusiųjų bendruomenių narius. PSO įspėjo kaimynines šalis, esančias didelėje rizikoje.
Marburgo virusas anksčiau fiksuotas kitose Afrikos vietose, įskaitant Ugandą, Kongo demokratinę respubliką, Keniją, Pietų Afriką, Zimbabvę. Didžiausias iki šiol žinomas infekcijos protrūkis 2005 m. Angoloje pražudė daugiau nei 200 žmonių.
Kituose žemynuose virusas natūraliai nėra aptinkamas, o ligos atvejai už Afrikos ribų, kaip nurodo CDC, yra „nedažni“. Visgi, 2008 m. nuo Marburgo viruso mirė viena olandė, kuri prieš tai lankėsi Ugandoje. Tais pačiais metais Marburgu užsikrėtė ir amerikiečių turistas, bet jam pasisekė pasveikti. Abu keliautojai lankėsi tame pačiame urve, kuriame gyvena ir vaisiaėdžiai šikšnosparniai.
Kokie ligos simptomai?
Pasak PSO, liga prasideda „staigiai“, pasireiškia dideliu karščiavimu, stipriais galvos ir raumenų skausmais, mėšlungiu.
Ganoje mirę pacientai patyrė viduriavimą, karščiavimą, pykinimą ir vėmimą. Viena iš viruso aukų buvo 26 metų vyras, kuris birželio 26 d. pateko į ligoninę ir po dienos mirė. Antrasis buvo 51 metų vyras, kuris birželio 28 d. nuvyko į ligoninę ir tą pačią dieną mirė, pranešė PSO.
Tais ligos atvejais, kai pasveikti nepavyksta, mirtis paprastai ištinka praėjus aštuonioms arba devynioms dienoms nuo ligos pradžios. Ligos eigoje netenkama daug kraujo, sutrinka daugelio gyvybinių organų funkcijos.
CDC taip pat pažymi, kad apie penktą ligos dieną ant krūtinės, nugaros ar skrandžio srityje gali atsirasti niežulio nesukeliantis bėrimas. Kliniškai diagnozuoti Marburgo virusą dažnai sudėtinga, nes daugelis simptomų yra panašūs į kitas infekcines ligas, tokias kaip maliarija ar vidurių šiltinė.
Ar yra gydymas?
Prieš Marburgo virusą nėra nei vakcinų, nei specifinių medikamentų.
Tačiau palaikomoji priežiūra gali pagerinti išgyvenamumą. Kai kurie sveikatos ekspertai teigia, kad vaistai, panašūs į tuos, kurie naudojami nuo Ebolos viruso, gali būti veiksmingi.
Keleto „eksperimentinių medikamentų“ veikimas tikrintas su gyvūnais, bet jie niekada nebuvo išbandyti su žmonėmis.
Tyrimo mėginiai, paimti iš pacientų, kelia „didžiulę biologinio pavojaus rizika“, teigia PSO. Laboratoriniai tyrimai turėtų būti atliekami „maksimaliomis biologinio sulaikymo sąlygomis“.
Kas laukia toliau?
PSO šią savaitę pareiškė remianti „jungtinę nacionalinę tyrimo grupę“ Ganoje ir siunčianti į šalį savo ekspertus. Ji taip pat siunčia asmenines apsaugos priemones, stiprina ligų stebėjimą ir ieško kontaktų, reaguodama į keletą atvejų.
Tikėtina, kad daugiau informacijos bus pasidalinta ketvirtadienį suplanuotame PSO nuotoliniame susitikime.
„Nerimą kelia tai, kad šios virusinės infekcijos geografinis arealas išplito. Tai labai rimta infekcija su dideliu mirtingumu“, – „The Washington Post“ sakė tarptautinis visuomenės sveikatos ekspertas ir profesorius Jimmy Whitworthas iš Londono Higienos ir atogrąžų medicinos mokyklos.
„Svarbu pabandyti suprasti, kaip virusas pateko tarp žmonių ir sukėlė šį protrūkį bei sustabdyti jo plitimą. Šiuo metu protrūkio išplitimo už Ganos Ashanti regiono ribų rizika yra labai maža“, – pridūrė jis.
Parengta pagal „The Washington Post“ inf.
