Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys Linas Slušnys „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ pasakojo, kad Lietuvoje kainos ne visada sąžiningos pirkėjų atžvilgiu, o tas pats gydymo kursas Vokietijoje gali kainuoti net 10 kartų mažiau.
– Su kolegomis įregistavote Farmacijos įstatymo pataisą, kad į Lietuvą lengviau, greičiau ir pigiau patektų nekompensuojami medikamentai. Kokia siūlymo esmė?
– Išsiaiškinome, kad lygiagretus importas Lietuvoje praktiškai neveikia. Europa sukūrusi nuostabų lygiagretaus importo instrumentą. Jis palengvino Europos vaistų agentūroje (EVA) jau regstruotų vaistų patekimą į mūsų šalį.
Bet atsirado įdomus dalykas. Pamatėme, kad lygiagretaus importo būdu atvežti vaistai neatpinga. Jie iš principo išstumia originalius vaistus, kurie praeina visą registracijos Golgotą mūsų šalyje. Taip nutinka, nes originalių vaistų pardavimų marža maža. Vaistininkai mažiau iš jų uždirba.
– Paaiškinkite, kas yra lygiagretus importas?
– Paimkime vaistą, kurį Lietuvoje gauname už 10 eurų. Vokietijoje, kadangi ten milžiniška rinka, tą patį vaistą parduoda už 3 eurus. Yra tokių pavyzdžių. Tuomet tas, kas užsiima lygiagrečiu importu, važiuoja į Vokietiją ir sako, kad nori tą vaistą pardavinėti Lietuvoje už 4, 5 eurus. Suprantama, kad yra registracijos, pervežimo kaštai.
Bet lygiagretus importas patogus tuo, kad reikia mažiau laiko dokumentų tvarkymui, nereikia atestatacijų. Tai, kas pirmam originaliam vaistui trunka 6–12 mėnesių, lygiagretaus importo atveju telpa į 2 mėnesius.
Tada mes turime situaciją, kad vaistas turėtų būti parduodamas pigiau. Tačiau Lietuvoje turime istorijų, kai vaistinės originalaus vaisto pardavėjams pasako, kad man vaistą duoda už 2 ar 3 eurus. Vieną gražią dieną to originalaus vaisto lentynoje nebėra. Vaistininkui neapsimoka jį turėti. Tai yra normalu.
Nesukčiau galvos, bet bėda yra ta, kad to pigesnio vaisto kaina užkeliama iki tų paties 10 eurų. Man neįdomu, kas dedasi „po stalu“, bet pigiau atvežtas vaistas parduodamas už tą pačią kainą, o žmogui atimama galimybė pasirinkti.
Tai Farmacijos įstatymo pataisa siekiama padidinti konkurencija, pasakyti, kad lygiagretaus importo vaistas negali būti brangesnis, nes pas mus Lietuvoje nutinka taip, kad lygiagretaus importo vaistas tampa net brangesnis už originalųjį, kurio vaistinėse nebelieka.
– Jūs kalbate apie tai, kad Vokietijoje vaistas kainuoja 2 eurus, o Lietuvoje – 10. Bet kolegos, su kuriais kartu teikiate įstatymo projektą, kalba tik apie nežymų atpigimą, maždaug 3 arba 4 proc.
– Negali tikėtis, kad vaistas Lietuvoje atpigs kelis kartus. Patinka mums ar ne, jis gali atpigti 20 proc. Ne daugiau. Tada gali važiuoti į Prancūziją, kur tas vaistas kelis kartus pigesnis, bet ten jo taip lengvai negausi.
Mes kol kas judiname tik nekompensuojamus vaistus. Yra tokių kompensuojamų vaistų grupių, kurių gydymo kursas pas mus gali kainuoti 1000 eurų, toje pačioje Vokietijoje – apie 100 eurų.
– Žmonės kartais vaistų važiuoja į Lenkiją. Tai išeitis?
– Matote, kalbame apie receptinius vaistus. Tu gali nuvažiuoti, bet reikia dar ir rasti, kas tau Lenkijoje išrašytų vaistą. Čia rimtesnis dalykai. Su lietuvišku receptu nebūtinai gausi vaistą kitoje šalyje.
– Bet, kaip jūs minėjote, būtent kompensuojamų vaistų skirtumai yra didesni?
– Taip, tai daugiau kompensuojamų vaistų spektre. Tuos duomenis sunku pasiekti, kompanijos jų dažniausiai neskelbia, nes tai yra labai konfidencialios sutartys. Tai yra mūsų tragedija, kad Lietuvai vaistai siūlomi brangiau, aiškinant, kad mes esame maža rinka. Jei pas mus konkretų gydymo kursą nupirks 3–4 žmonės per metus, tai Vokietijoje – 3–4 tūkst. pacientų.
Tos kainos neskelbiamos, bet aš tikiuosi, kad rasime tam tikras išeitis, nes kompensuojami vaistai yra našta biudžetui.
Bet šiuo metu siūlomas projektas neleidžia lygiagretaus importo vaisto pardavinėti brangiau negu šiuo metu registruoto originalaus vaisto. Tai bandymas pasižiūrėti, kaip tai atrodys rinkoje, kad žmonės nebūtų apgaudinėjami taip stipriai.
Turime vieną tankiausių vaistinių tinklų Europoje. Jis beveik prilygsta Belgijai, kurioje 3–4 kartus daugiau gyventojų. Suprantu, kad toms vaistinėms reikia iš kažko gyventi, bet už tuos vaistus moka mūsų piliečiai. Tą dalyką kažkokiu būdu reikia reguliuoti.
Kai pradedi gilintis į vaistų kainodarą, pamatai labai įdomių niuansų.
– Gal galėtume papasakoti plačiau?
– Paraleliai gyvena du pasauliai. Yra vaistinės ir yra marketinginė sistema. Vaistinių sistema yra labai griežtai kontroliuojama valstybės. Tuo, ką pamatai lentynoje gali pasitikėti 100 proc.
Bet lentynų mokesčius nustato marketingo kompanijos, kurių niekas nekontroliuoja. Jos daro, kaip joms patogu. Su marketinginėmis kompanijomis būtų sunkiausia derėtis, nes, taip nujaučiu, ten yra dideli pelnai, ten sunkiausia tartis, kad būtume sąžiningi savo piliečių atžvilgiu.
Nereikia apsimetinėti lapais. Pagrindines sąlygas diktuoja didieji tinklai, kurie ir sukūrė tokią sistemą.
– Gal reikėtų Konkurencijos tarybos tyrimo?
– Konkurencijos taryba nieko neras vaistinių tinkluose, o marketingo kompanijose taip pat. Norėčiau pamatyti, kaip jie tą tyrimą padarytų. Į šią sritį gilinuosi jau metus ir pamačiau, kad marketinginiame pasaulyje net Konkurencijos taryba nelabai turi, ką pasakyti.
Iš principo yra ne viena marketinginė kompanija. Jų yra daug. Rasti kartelinį susitarimą tarp jų yra praktiškai neįmanoma. Netikiu tuo.
– Paskaičiuokime. Vaistas kainuoja 2 eurus, kainuoja atvežimas, registracija, dalį pasiima vaistinė. Kuri dalis lieka tiems tarpininkams?
– Priklauso nuo vaisto, bet patikėkite, kad lieka pakankamai didelė dalis. Turbūt, būna įvairiausių variantų. Yra atvejų, kai nubyra 30–40 proc. Būną, kad 5–10 proc.
Faktas, kad vaistinė labai retai priiminėja sprendimus. Ji yra tik lentyna, kuri labai griežtai kontroliuojama. Kaip aš sakau, „laipteliu žemiau“ yra kita sistema, kuri veikia kaip laisvoji rinka.
Pamąstau, kad visgi verslas kai kuriose sferose ne visada yra sąžininkgas savo piliečių atžvilgiu. Per daug nori nuplėšti nuo to žmogaus.
