„Aš didžiuojuosi tuo, kokia esu. Labai būčiau norėjusi žinoti tai seniai. Kai kuriuos dalykus gyvenime būčiau dariusi kitaip: būčiau kitaip mokiusis, būčiau padėjusi savo broliui, kuriam buvo be galo sunku. Nors man viskas sekėsi gerai, bet sėdėdama klasėje arba auditorijoje, žinojau, jog esu kitoks žmogus. Visada svarstydavau, na kodėl jiems taip atrodo, nes man atrodo kitaip. Patylėdavau, nes manydavau, kad jie žino geriau, yra protingesni.
Tai dislektiko bruožas. Jeigu būčiau žinojusi, būčiau garsiai šaukusi – žiūrėkite, yra truputį kitaip nei jums atrodo,“ – apie savo asmeninius išgyvenimus pasakoja Inga Bajalytė – Petkuvienė disleksijai draugiškos mokyklos „D&D school“ įkūrėja.
Anot Ingos, jų šeimoje jau visa dislektikų dinastija susiformavo: ji pati, tėtis, brolis, vienas brolio vaikas, jos pačios sūnūs.
„Dabar geriau suprantu ir savo tėtį. Prisimenu, kai vaikystėje jis pasidėdavo raktus ir niekaip neatsimindavo, kur. Tą patį matau ir mūsų mokykloje: vaikai ieško pieštuko, kurį ką tik turėjo rankose, bet neberanda. Kitose mokyklose už tai dažnai būna barami, o tereikia leisti nueiti pasiimti kitą pieštuką. Koks skirtumas, kuo rašyti.
Jie dažnai pamiršta knygas, tai, kad turėjo ką nors padaryti, ir tai jau nuo ankstyvo ryto kelia jiems stresą, Dislektikų kuprinės atsegtos, jie pameta daiktus, jų neranda, vaikšto atrištais batais, nes smulkioji motorika nėra gerai išlavinta“, – dalijasi Inga Bajalytė-Petkuvienė.
Disleksija – tai neskaitančios smegenys
Disleksija apibrėžiama kaip mokymosi sutrikimas, kai sunku skaityti, atpažinti kalbos garsus ir mokytis, kaip jie susiję su raidėmis bei žodžiais. Galima sakyti, jog disleksija – tai mokymosi sutrikimas, turintis įtakos gebėjimui skaityti, rašyti ir kalbėti. Vaikai su disleksija dažnai yra protingi ir darbštūs, tačiau jiems sunku susieti matomas raides su tų raidžių skleidžiamais garsais.
Inga gi sako, kad disleksija – tai ypatumas, išskirtinumas, kurį žmogus dažniausiai atsineša gimdamas, nors yra ir įgyjama disleksija (pavyzdžiui, po galvos traumos, nors tokių atvejų mažuma).
„Disleksija žmogų lydi visą gyvenimą. Žmogus tą gėrį ir dovaną turi visą savo gyvenimą, o ugdymo esmė yra padėti susiformuoti gebėjimą mokytis ir išvystyti kompensacinius mechanizmus, kad vaikai atrastų sau priimtiną būdą padaryti ar išmokti tai, kas nesiseka lengvai. Būdų yra daug, nes visi žmonės skirtingi.
Mokytojo darbas – padėti surasti, kas kiekvienam tinka geriausiai. Kartais išgirstu, jog yra tam tikras procentas vaikų su disleksija, kurių neįmanoma išmokyti skaityti. Vis tik per savo beveik 20 metų pedagoginę praktiką dar nesutikau vaiko, kurio negalėčiau išmokyti skaityti.
Su rašymu sudėtingiau – klaidos pasitaiko, dažnai jos būna tokios pačios, pasikartojančios, bet žmonės tikrai išmoksta skaityti, jeigu su jais teisingai ir tinkamai dirbama“, – įsitikinusi disleksijai draugiškos mokyklos įkūrėja.
Pašnekovė pasakoja, kad žmonės su disleksija dažnai neskiria pusių – kairės nuo dešinės, tačiau suranda būdą, kaip tinkamai orientuotis erdvėje. Dažnu atveju dislektikai netvarkingi žmonės, nes jiems gyvenimas chaose patinka ir tinka. Savoje netvarkoje jie viską puikiai randa, kartais net geriau už tvarkinguosius, kurie viską susidėlioję į lentynėles. Minčių gausa, nesusikaupimas, tam tikrų dalykų užmiršimas – irgi būdingi žmonėms su disleksija.
Emocinis fonas ir ramybė – svarbiausios ugdymo priemonė
Dažnam vaikui mokykla kelia stresą, nerimą. Ką jau kalbėti apie tokius, kurie turi kokių nors ypatumų. Bendrojo ugdymo mokyklose vaikai su disleksija ypatingai skaudžiai susiduria su daugelyje ugdymo įstaigų įprastu „muštru“, kuris sukelia nuolatinį nerimą.
„Net ir tiems, kurie pasiekė karjerų aukštumų, sukūrė šeimas, tenka apsilankyti pas psichologus ar psichiatrus, kad išguitų niekuo nepagrįstą nerimą. Tai susiję su žmogaus. Deja, akademinė nesėkmė mokykloje sukelia vaikams nepasitikėjimą savimi.
Būtina užduotis formuluoti taip, kad vaikai patirtų akademinę sėkmę ir išgyventų kuo mažiau streso. Jeigu vaikas klasėje nerimauja, kad jo tuojau paklaus, o jis negebės atsakyti, parinkti tinkamų žodžių, tai jis tikrai nematys teksto. Tekstas jam tiesiog bėgios“, – aiškina Inga Bajalytė-Petkuvienė.
Pasak pedagogės, vaikui reikia padėti tekstą sudėlioti taip, kad šis būtų jam tinkamas: parinkti šriftą, jo dydį, tarpus tarp eilučių. Rekomenduojamos liniuotės, skirtos dislektikams, bet vaikai dažnai nemėgsta jų, nes per liniuotės apačią gali matyti, kiek dar liko teksto. Todėl paprasčiausias būdas – paimti popieriaus lapą ir uždengti likusią teksto dalį. Inga pabrėžia, jog labai svarbu taikyti skaitymo strategijas, padedančias suvokti tekste užkoduotą informaciją.
„Kol išmoksta skaityti, reikia laikytis tam tikrų skaitymo taisyklių. Stengiasi, kad skaitymas vyktų ryte, kai vaikai dar nėra labai pavargę, nes dislektikui skaitymas pareikalauja kelis kartus daugiau energijos nei kitiems. Kai vaikai sako, kad pavargo ir jiems skauda galvą, tai nėra melas, jie tikrai taip jaučiasi.
Tėvams svarbu tai suprasti. Tokiems vaikams reikia pertraukėlių, prisėdimo, struktūros, atrasti formulę, nes tai, kas kitiems įprasta – baltas lapas ir juodos raidės – dažnam dislektikui visai netinka.
Jam reikia gelsvo fono su dažniausiai pilkomis raidėmis. Yra net tokių, kurie mieliau skaito juodą foną ir raudonas raides jame. Nėra vieno atsakymo, bet jeigu klausytume, ką vaikai turi papasakoti, neturėtume išankstinio nusistatymo ir nebijotume bandyti ieškoti kelių, tai galiu patikinti – kiekvienas vaikas ras savą būdą“, – dėsto pedagogė.
Tiesa, toks „žaidimas“ vyksta mokymosi pradžioje, bet gyvenime reikia mokėti skaityti paprastą tekstą, todėl palengva įvedamas įprasto teksto skaitymas. Kai išmoksta skaityti, tokie vaikai geba skaityti ir įprastinius visiems tekstus. Ne visada taip sklandžiai ir greitai, bet skaitymo greitis yra mažiau svarbus už teksto suvokimą. Jau geriau lai skaito lėtai, bet suvokia, ką skaito.
Vaikai su disleksija dažnai baudžiami už tai, ko negali padaryti
Namų darbai vaikams su disleksija – nepaprastai sudėtingas dalykas. „Jie jų visada turi daugiau nei kiti, nes papildomai namie turi užbaigti tai, ko nespėjo klasėje. O klasėje jie niekada nespės padaryti tiek, kiek kiti vaikai, nes jiems tai tiesiog neįmanoma“, – apgailestauja mokyklos įkūrėja.
Taip atsiranda įtampa tarp vaikų, tėvų ir mokyklos. Tėvai kaltina pedagogus dėl netinkamai ugdomo vaiko, pedagogai skundžiasi vaiku. Nuolatinės pastabos – neatsiejama tokių šeimų gyvenimo dalis. Mokytojai dažniausiai skundžiasi dislektikų elgesiu, kuris būna išprovokuotas tuo, kad jie negali atlikti akademinių užduočių, vaikams darosi nuobodu ir dėmesio jie ima reikalauti kitokiais būdais – komentuoja, klausinėja.
„Ne kartą teko girdėti, kad pedagogai vaikų su disleksija tėvams sako: „Protingas tas jūsų vaikas, tik didžiulis tinginys“. Tada tėvai imasi priemonių: liepia daryti daugiau, tik vaikas nepajėgus atlikti dar didesnio kiekio užduočių. Atmosfera namuose kaista, įtampa auga, vyksta konfliktai, kurie įtraukia visos šeimos narius. Dažnai iš mokyklos grįžęs vaikas būna neapsakomai piktas ir šį pyktį išlieja ant artimiausio žmogaus, su kuriuo jaučiasi saugiausiai.
Tada visi sutrinka ir nesupranta, nei kas nutiko, nei kaip elgtis. O vaikui nepaprastai reikalinga atjauta ir supratimas, tačiau vietoje jų sulaukia dar didesnio spaudimo daugiau ir kruopščiau dirbti, geriau pasiruošti diktantui, perskaityti tekstą šimtąjį kartą. Tokioje situacijoje vaikas su disleksija skaitydamas tekstą net šimtą pirmąjį kartą jausis taip lyg matytų jį pirmąsyk“, – aiškina Inga Bajalytė-Petkuvienė.
Disleksijai draugiška mokykla: mokome matyti visą paveikslą, o ne jo dalis
Kai vaikams nustatoma disleksija, daugelis tėvų išgyvena jausmų uraganą: sunku pripažinti, jog su tavo vaiku kas nors ne taip, kad jis kitoks nei visi. Pradėjus tokiam vaikui lankyti mokyklą, iškyla įvairiausių problemų: pedagogai stokoja įgūdžių, kaip dirbti su dislektikais, mokyklos nepritaikytos tokiems mokiniams, nėra specialių programų, kurios padėtų mokytis, stokojama ir visuomenės pagarbos bei išprusimo šiuo klausimu.
„Įsivaizduokite, įprastoje mokyklos klasėje yra 24–27 mokiniai. Maždaug 15 jų bus vidutinių gebėjimų, o visi kiti – kitokie: vienas su disleksija, kitas su diskalkulija, trečias su autizmu, ketvirtas su Aspergerio sindromu. Pedagogas turi šokti įmantrų šokį, bet kaip tai padaryti – neaišku. Kalbama apie asistentus mokyklose, tik bėda, jog vaikams su disleksija fragmentinė pagalba neveiksminga, būtina sisteminė pagalba. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos norime išmokyti per taisykles.
Dislektikas negali taikyti taisyklės, kol jam neateina branda ir suvokimas. Jeigu paklausite, kas rašoma žodžio, atsakančio į klausimą ką gale, visi gražiausiai atsakys: nosinė. Bet nė vienos nosinės raidės jų tekste nerasite. Taisyklių mokytis reikia, bet ne taip aklai, kaip mums norėtųsi“, – įsitikinusi Inga.
Disleksijai draugiškoje mokykloje „D&D School“ mokoma pagal bendrąsias ugdymo programas, tačiau kruopščiai atrenkama tai, kas yra reikalinga, naudinga ir įdomu. Taikomos integruotas programas, kad jos persipintų viena su kita ir turėtų prasmę vaikams su disleksija.
„Jeigu liepsime dislektikui išmokti šalis ir jų sostines, kas įprasta mokyklose, kai kurie tai padarys vedini atsakomybės jausmo, bet prisimins vos kelias dienas. Bet jeigu susiesime įvairius dalykus tarpusavyje, tai įtrauks vaikus. Pavyzdžiui, klausiame jų, kur pasaulyje yra „karštieji“ taškai, kur vyksta konfliktai. Jie atsako: Irake. Toliau klausiame: o kokia Irako sostinė? Kokios šalys yra aplink Iraką? Kokios tų šalių sostinės? O kas ten vyksta? Kokie žmonės ten gyvena? Kodėl įvyko konfliktas?
Taip susiformuoja didysis paveikslas. Dislektikui nepaprastai svarbu suprasti, kam jis mokosi tam tikrus dalykus“, – konkrečius pavyzdžius vardija pedagogė.
Inga sako, jog dislektikai – labai logiški žmonės. Su šypsena prisimena, kaip mokant, kas yra horizontalu ir vertikalu, aiškino, kad jeigu vaikai atsigultų, bus horizontalu, o jeigu atsistotų – vertikalu. Ir tuojau pat sulaukia klausimo: o kaip bus, jeigu atsisėstų?
Disleksijai draugiškoje mokykloje kol kas vaikai mokosi iki 8 klasės, o klasėse vaikų nedaug – apie 7. Paklausus, ar pradėję lankyti specializuotą mokyklą vietoje bendrojo ugdymo, vaikai su disleksija turės tokią ir baigti, mokyklos įkūrėja atsako, jog tyrimai rodo, kad vaikams su disleksija labai rekomenduojama pabūti specializuotoje mokykloje 2–4 metus, tam kad išmoktų kompensacinių mechanizmų, ir jeigu jiems puikiai sekasi, gali mokytis bendrojo ugdymo mokyklose.
„Moksliniai tyrimai rodo, kad daugeliui žmonių yra būdingas linijinis mąstymas ir kad tokį mąstymo būdą gali kuo puikiausiai pakeisti kompiuterinės sistemos, tačiau disleksiją turintys žmonės turi holistinį mąstymą, kuris padeda sugeneruoti originalius, netradicinius sprendimus. Visai nestebina, kad pusė (50 proc.) NASA dirbančių specialistų turi disleksiją.
Mes tikime, jog mūsų mokiniai yra ypatingi vaikai, kurie gali ir turi atrasti savo stiprybes ir talentus bei tapti įvairių sričių profesionalais ir lyderiais taip, kaip tai pavyko disleksiją turėjusiems D.F. Kenedžiui, D. Vašingtonui, D. Lenonui, A. Einšteinui, D. Irvingui, V. Čerčiliui ir daugeliui kitų įžymių ir paprastų žmonių“, – su pasididžiavimu kalba Inga.
Pabaigai disleksijai draugiškos mokyklos įkūrėja Inga Bajalytė-Petkuvienė tėvams linki mylėti savo vaikus nepriklausomai nuo to, kokie jie yra. Visiems suaugusiesiems klausytis, ką vaikas sako. Pataria tėvams ir pedagogams ieškoti bendros kalbos bei dirbti viena kryptimi. Labai svarbu padėti vaikui surasti mėgstamą, įtraukiančią sritį, kurioje jie jaustųsi stiprūs ir pasitikintys savimi. O jeigu Ingai kas padovanotų burtų lazdelę, ji sukurtų vaikams su disleksija specialias, kompiuterizuotas mokymosi programas, kurios šiems labai patinka.
