Per pastaruosius metus į M.Gudauskio labdaros ir paramos fondo sąskaitą įkrito 272 tūkst. eurų. Tiek, atrodė, pakanka, kad išsipildytų didžiausia jauno vyro svajonė turėti bent vieną bioninę ranką.
Abiem rankoms, kurių kaišiadoriškis neteko darbe, kai į jį trenkė stipri elektros srovė, pagal išankstinę sąskaitą reikėtų bent 600 tūkst. eurų.
Prašymą pagaminti bioninę dešinę ranką Vienos medicinos universiteto klinikai Austrijoje lietuvis pateikė baigiantis 2021-iesiems, kai jo sąskaitoje jau buvo pakankamai pinigų. Tačiau implantas dar nepagamintas ir nežinia, kada jis atkeliaus.
„Nelaimė darbe man atsitiko 2019 metų rugpjūtį, kai smogė stipri elektros srovė.
Vienas bendradarbis žuvo, o aš atsidūriau ligoninėje. Vėliau gydytojai sakė nesitikėję, kad liksiu gyvas, nes buvo pažeisti vidaus organai, širdis. Abi mano rankos buvo iškepusios. Medikai teigė dar nematę žmogaus, kuris liktų gyvas patyręs tokių pažeidimų.
Tačiau aš atsigavau ir kurį laiką dar turėjau abi rankas, o gydytojai vylėsi jas abi išsaugoti.
Vis dėlto kairę teko amputuoti gana greitai, mat ji smarkiai kraujavo – net grėsė, kad nukraujuosiu.
Dešinė amputuota dar po dviejų savaičių, nors medikai tikėjosi, kad to neprireiks.
Dar gulėdamas ligoninėje pradėjau domėtis protezavimo galimybėmis.
Perskaičiau apie Martyną Girulį, kuriam pirmajam Lietuvoje pritaikyta bioninė ranka.
Susisiekiau su klinika Austrijoje, kurioje Martynui atlikta operacija, nuvykau ten ir pats išbandžiau šią naujovę. Gauti bionines rankas tapo mano tikslu“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo 32 metų M.Gudauskis.
– Pernai pavasarį tik nedrąsiai svajojote kada nors turėsiantis pakankamai pinigų bent vienai bioninei rankai, bet jau metų pabaigoje pranešėte klinikai Austrijoje, kad galite sumokėti už dešinės rankos implantą ir protezą. Kodėl jie iki šiol nepagaminti?
– Klinikos paprašiau sąmatos. Apskaičiuota, kad abi bioninės rankos man kainuotų per 600 tūkst. eurų, dešinės rankos implantas ir protezas – apie 262 tūkst. eurų. Tačiau sąmata galiojo tik iki 2021 metų gruodžio 31 d.
Tikėjausi, kad šią sumą skirs buvę darbdaviai – bendrovė „Fima“, kurioje dirbau, kai nutiko nelaimė. Tačiau jie atsisakė tai padaryti ir nusprendė viską aiškintis teisme.
Bet į mano nelaimę sureagavo žmonės, ir pernai rudenį jau turėjau apie ketvirtį milijono eurų. Tada ir kreipiausi į kliniką Vienoje, kad užsakytų man dešinę bioninę ranką.
Tačiau COVID-19 pandemija ir karas Ukrainoje viską sujaukė. Medžiagos smarkiai brango, dėl jų stygiaus visame pasaulyje stringa gamyba, tad ir aš kol kas nesulaukiu protezo.
Labiausiai nerimauju, ar dabar pakaks pinigų, kuriuos turiu surinkęs dešinei rankai. Labai tikiuosi, kad ji smarkiai nebrangs, nes tos technologijos ir taip žvėriškai brangios.
– Ar klinika Austrijoje paaiškino, kodėl dar nesulaukėte bioninės rankos?
– Kai pernai rudenį pranešiau, kad jau turiu pakankamai pinigų dešinei rankai gydyti, austrai kreipėsi į švedus dėl implanto gamybos.
Praėjus keliems mėnesiams paaiškėjo, kad yra kažkokių bėdų dėl implanto sertifikavimo.
Tai būtent man pagal kaulo ilgį ir daugybę kitų parametrų pritaikytas implantas, tad jam reikalingas atskiras sertifikatas.
Bet buvau patikintas, kad implantas tikrai bus pagamintas, todėl turiu laukti.
Dar po kelių mėnesių vėl pasiteiravau, kokia situacija dėl implanto.
Mano gydytojas Vienoje Oskaras Aszmannas, kuris ir atliks operaciją, parašė, kad asmeniškai susisiekė su implantą gaminančiu profesoriumi Švedijoje ir paprašė paskubėti, nes tas implantas man labai reikalingas.
Švedas patikino, kad paskubės. Bet praėjo dar pora mėnesių ir kol kas – tyla.
Jau net nežinau, ką rašyti ir ko klausti. Taigi tiesiog laukiu.
Ramiau jaučiuosi tik dėl to, kad lyg ir turiu pakankamai pinigų vienai bioninei rankai. Tačiau kol ją galėsiu visavertiškai valdyti, dar gerokai užtruks.
Kai sulauksiu implanto, man darys operaciją.
Maždaug dar po 6 savaičių būtų planuojamas protezo matavimas ir derinimas. Paskui – vėl naujos procedūros.
Medikai užsiminė, kad gali užtrukti metus, kol turėsiu sugijusią ir visavertiškai veikiančią ranką.
– Ar jau mokėjote avansą už implantą ir protezavimą?
– Dar ne. Kai implantas jau bus pagamintas ir prasidės gydymas, reikės kažkiek mokėti.
Bet dabar, spėju, austrai patys nenori prižadėti to, ko negalės ištesėti.
– Kuo išskirtinės bioninės rankos ir kodėl jums netinkami įprasti, daug pigesni protezai?
– Bioninės rankos – itin funkcionalios, juda kiekvienas plaštakos pirštas, yra daugiau griebimo pozicijų, protezai atsparūs vandeniui.
Yra ir pigesnių protezų, bet jų plaštakos turi vos vieną ar dvi sugriebimo funkcijas.
Kai išbandžiau bioninės rankos galimybes, net akys nušvito, kiek daug galėsiu, kai ją turėsiu.
Dešinė ranka man kol kas svarbiausia, nes jos daugiau liko po amputacijos.
Be to, austrai sako, kad pirmiausia reikia sutvarkyti vieną ranką, nes būtų per daug sudėtinga mokytis iš karto valdyti abi bionines rankas.
Tad dabar laukiu. Suprantu, kad tai bus man pritaikyta ranka, todėl ji turi būti pagaminta tinkamai.
– Su amputuotomis rankomis gyvenate jau kone trejus metus. Ar jas bent kiek valdote?
– Šiek tiek prisitaikiau. Net išmokau dešine ranka rašyti kompiuteriu, turiu specialiai man pritaikytą pelę. Kompiuteriu ir telefonu galiu beveik visavertiškai naudotis, net žaisti kompiuterinius žaidimus.
Išmokau ir apsiprausti, daugiau mažiau – apsirengti. Bet negaliu apsimauti kojinių ir apsiauti batų. O tai reiškia, kad vienas negaliu niekur išeiti. Juolab kad išeidamas negalėčiau durų užrakinti.
Bet padeda tėvai ir draugai, kurie pakviečia, pasiima, nusiveža papramogauti.
Kol kas išsilaikau iš neįgalumo pensijos. Dabar nuotoliniu būdu mokausi apie informacines technologijas ir siekiu gauti „Google“ karjeros sertifikatą.
Pats itin domiuosi technologijomis, daug apie jas skaitau. Kartais, kai kas nors paprašo, tvarkau kompiuterį. Pavyzdžiui, perrašau informacinę sistemą.
Kai turėsiu bent vieną bioninę ranką, norėčiau grįžti į darbo rinką. Galėsiu ir pats apsirengti, ir į lauką išeiti. Tikiuosi, kad ir automobilį vairuosiu.
Labai noriu save kur nors realizuoti, ne tik namie sėdėti.
Žinoma, galėčiau dirbti ir namuose, bet jaučiuosi užsisėdėjęs ir džiaugčiausi galėdamas išeiti į darbą. Jei jis būtų susijęs su kompiuteriais, į darbą kasdien eičiau kaip į šventę.
– Po nelaimės net gydytojai netikėjo, kad liksite gyvas, nes buvo pažeisti jūsų vidaus organai. Kokia dabar jūsų sveikata?
– Nebloga. Namuose kasdien sportuoju – darau atsispaudimus, atsilenkimus, pritūpimus. Geras jausmas fiziškai išsikrauti.
Prieš mėnesį dar turėjau dešinės pėdos operaciją. Ten, kur išėjo elektra, buvo pažeistas didelis pėdos plotas.
Kol po nelaimės keturis mėnesius gulėjau ligoninėje, pėda apgijo, bet nevisiškai.
Grįžus namo žaizda traukėsi labai lėtai ir į kaulą pateko infekcija, prireikė operacijos.
Bet medikai sakė, kad pažeidimų buvo nedaug, viskas turėtų būti gerai.
– Su buvusiais darbdaviais – bendrove „Fima“ – jūs ir žuvusio jūsų kolegos artimieji bylinėjasi teisme, darbdaviai siekia įrodyti, kad dėl nelaimės patys esate kalti. Ar procesas pasistūmėjo?
– Jau buvo keli posėdžiai Trakų apylinkės teisme, bet nežinau, kiek visa tai truks.
Kol dar gulėjau ligoninėje, darbdaviai domėjosi, kaip sveikstu, teigė, kad nepaliks manęs bėdoje, tačiau kai pamatė, kiek kainuotų bioninės rankos, nusprendė aiškintis teisme.
Tos nelaimės nebuvo galima išvengti, nes viskas „idealiai“ susidėliojo.
Dirbome dešimtą naktį iš eilės, pavargę, tamsoje su prožektoriais ant galvos, vadovas davė netinkamus nurodymus, buvo darbo saugos taisyklių pažeidimų, viską reikėjo padaryti kuo greičiau.
Mums buvo pasakyta, kad pravažiavus traukiniui turime padaryti konkretų darbą.
Dėl nurodymo nekilo abejonių, nes mes niekada nieko nedarydavome patys – tik vykdydavome nurodymus.
Dariau, ką man liepė, o viskas baigėsi tuo, kad į mus trenkė elektra, ir atsidūriau ligoninėje.
Kaltuosius nustatys teismas
Tragedija bendrovėje „Fima“ įvyko 2019 metų rugpjūčio 25 dieną. Lentvaryje atlikdami kontaktinio tinklo pakabos remonto darbus nuo 26 tūkst. vatų elektros srovės poveikio nukentėjo du įmonės „Fima“ instaliuotojai. Darbai prasidėjo apie 23 valandą. Brigados nariai turėjo pakeisti aukštosios įtampos laidus laikančias gervę ir kitas detales.
Darbų vadovas Ramūnas Budinas, liudininkų teigimu, pravažiavus traukiniui nurodė instaliuotojams kilti dirbti. Vyrai automobiliniu bokšteliu pakilo į viršų. Netrukus tą bokštelį nušvietė ryškios šviesos blyksnis.
Lopšys buvo greitai nuleistas avariniu būdu, pulta gesinti jame buvusių vyrų degančius rūbus. Vienas vyras žuvo iškart, M.Gudauskis išgabentas į ligoninę.
Valstybinė darbo inspekcija nustatė, kad darbai nebuvo tinkamai organizuoti: elektros linijų apsaugos zonoje darbuotojams nebuvo išduota paskyra – leidimas, kuriame nurodoma, kaip saugiai atlikti darbus.
Instaliuotojai neturėjo indikatorių, kuriais galėtų patikrinti, ar yra elektros įtampa. Darbai pradėti neišjungus elektros įtampos ir neįžeminus elektros linijos. Nėra dokumento, kuriame būtų aiškiai nurodytas darbų pradžios ir pabaigos laikas, numatytos organizacinės ar techninės priemonės brigados narių saugai užtikrinti.
Darbo inspekcijos teigimu, kaltė tenka bendrovės „Fima“, kurioje M.Gudauskis dirbo, padalinio vadovui R.Budinui. Tačiau nei jis, nei pati bendrovė kaltės nepripažįsta – esą kalti neatsakingai dirbę patys vyrai. Dabar byla nagrinėjama Trakų apylinkės teisme.
Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje transporto inžinieriaus specialybę įgijęs M.Gudauskis iki nelaimės „Fimoje“ dirbo 8 metus.
