„Atsitiko taip, kad ne tik 9 Europos šalyse, bet ir Kanadoje, JAV, Australijoje, Indijoje diagnozuojami bedžionių raupų atvejai. Absoliuti dauguma jų – neaišku, nuo ko ir kaip žmonės užsikrėtė beždžionių raupų virusu. Tik kai kuriais atvejais žinoma, kad žmogus buvo endeminėje viruso zonoje. Tai ir kelia susirūpinimą Pasaulio Sveikatos organizacijai (PSO) ir visai medicinnei bendruomenei“, – „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ pirmadienį sakė S.Čaplinskas.
Pasak jo, beždžionių raupų virusas žinomas dar nuo praėjusio amžiaus vidurio. Jo endeminė – įprasto paplitimo teritorija – Centrinė ir Vakarų Afrika.
„Pavyzdžiui, mūsų platumose yra paplitusi tam tikra erkių rūšis, o kartu ir jų platinama liga – erkinis encefalitas. Tame regione kažkas panašaus yra, kalbant apie beždžionių raupų virusą“, – aiškino profesorius.
Vien Kongo demokratinėje respublikoje beždžionių raupais kasmet užsikrečia maždaug 100 žmonių. Nuo agresyvesnės viruso versijos miršta maždaug 10 proc. susirgusiųjų, nuo mažesnio patogeniškumo linijos – apie 1 proc.
S.Čaplinskas pažymėjo, kad įvairiose pasaulio šalyse šiuo metu fiksuojama pastaroji, „švelnesnė“ infekcijos versija.
Virusas nelinkęs mutuoti
Gydytojas epidemiologas Paulius Gradeckas pabrėžė, kad liga nėra nauja, o tai leidžia pasinaudoti turimu įdirbiu – prieš raupus sukurtomis vakcinomis. Jų efektyvumas siekia 85 proc.
„Gydymo nėra, bet jei reikės, matysime, kad protrūkiai kyla, didesnėse žmonių grupėse galėsime taikyti tą pačia vakciną, kuri buvo sukurta prieš biologinį pavojų, bet pasitarnaus ir šiuo atveju“, – patikino P.Gradeckas.
Gydytojas taip pat pasakojo, kad beždžionių raupais užsikrėtusius europiečius sieja tam tikri bendri ypatumai.
„Vienas iš bruožų – tose grupėse gali būti didesnis skaičius žmonių, turinčių silpnesnį imunitetą. Tai galėtų lemti ir tai, kad pats virusas gali keistis, nors jis yra gana stabilus, nelinkęs mutuoti daugiau, nei galėtume tikėtis iš tos virusų grupės šeimos atstovų“, – aiškino P.Gradeckas.
Jis pridūrė, kad epidemiologai šiuo metu siekia išsiaiškinti, su kokia rizikinga veikla yra susijęs beždžionių raupų viruso plitimas.
„Europos ligų ir prevencijos centras, pamatęs, kad toje grupėje serga jauni, seksualiai aktyvūs vyrai, daro prielaidas, jos virusas plinta tarp vyrų, turinčių lytinius santykius su kitais vyrais. Tai yra viena iš idėjų, kurią reikia tikrinti. Ji gali būti atmesta arba patvirtinta“, – sakė P.Gradeckas.
Infekcija plinta sunkiau
Jis akcentavo, kad ilgas infekcijos inkubacinis periodas ir įtariamas jos plitimo kelias leidžia tikėtis, kad jos „plitimas nebus toks sprogstantis“.
S.Čaplinskas teigė manąs, kad beždžionių raupų plitimas neturėtų sukelti panašių iššūkių, su kuriais susidurta COVID-19 pandemijos metu.
„Šitu virusu užsikrečia, kai jis yra išskiriamas iš tų bėrimų, žaizdelių, šašų ir patenka kitam žmogui. Tai gali nutikti tiesioginio kontakto metu ar per užterštą patalynę, rankšluosčius“, – pasakojo profesorius.
Infekcija taip pat gali būti perduota oro-lašeliniu būdu, bet S.Čaplinskas pabrėžia, kad tam turi būti itin glaudus kontaktas, kai „kvėpuojama veidas į veidą“. Skirtingai nei COVID-19, beždžionių raupai negali būti platinami ligos inkubacinio periodo laikotarpiu.
Kam ruoštis?
Profesorius pabrėžė, kad infekcijos pavojui turi būti skiriamas dėmesys, nes kitu atveju ji subujotų.
„Virusai nepripažįsta kompromisų. Jei jiems paliksime galimybę plisti, jie būtinai tuo pasinaudos. Šiuo atveju eiliniams piliečiams nereikia panikuoti“, – sakė S.Čaplinskas.
Artėja vasaros kelionių sezonas, tad profesorius pataria atsargiau elgtis į beždžionių raupų endeminę teritoriją patenkančiose šalyse.
„Aš nekalbu apie Portugaliją ir kitas Europos šalis, o apie Centrinės ir Vakarų Afrikos valstybes. Reiktų elgtis atsakingai neturėti kontaktų su laukine gyvūnija. Endeminėje zonoje bet kokie kontaktai su laukine gyvūnija gali būti ypatingai pavojingi“, – perspėjo profesorius.
Jis patikslino, kad tai apima bet kokius gyvūnus, ne tik beždžiones, bet ir, pavyzdžiui, kates, kurios galėjo taip pat gali susidurti su infekcijos platintojais.
Beždžionių raupai paprastai nebūna mirtini, dažniausiai pasireiškia karščiavimu, raumenų skausmu, limfmazgių patinimu, nuovargiu. Vėliau atsiranda į vėjaraupius panašus bėrimas ant rankų ir veido. Dažniausiai pasveikstama per 2–4 savaites.
Kaip pabrėžia, S.Čaplinskas kitą žmogų užkrėsti infekuotas asmuo gali tik tuomet, kai jau pasireiškė su bėrimu susiję ligos simptomai.
