Vadinasi, mirtingumas per metus išaugo kone 9 proc. ir tokį žmonių netekčių šuolį daugiausia lėmė koronavirusas.
Pernai tai trečioji pagal dažnį mirčių priežastis – virusas pasiglemžė 7 tūkst. gyvybių. Neįtraukus į statistiką pandemijos aukų, mirtingumas pernai būtų sumažėjęs beveik 3 tūkstančiais.
Žinoma, toks mechaninis skaičiavimas nėra tikslus, nes tikėtina, kad dalies koronaviruso dalgiui priskiriamų mirčių vis viena nebūtų pavykę išvengti, ypač tais atvejais, kai užsikrėtę asmenys buvo garbaus amžiaus, sirgo kitomis ligomis.
Bet reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad pandemija neabejotinai prisidėjo ir prie mirštamumo nuo kitų ligų, tik nėra statistinių duomenų apie šios įtakos mastą. Buvo daug atvejų, kai žmonės, sirgę chroniškomis ligomis, jautę prastėjančią sveikata, vengė kreiptis į medikus, nes bijodavo užsikrėsti virusu gydymo įstaigose.
Sunku apskaičiuoti, kiek mirčių nepavyko išvengti todėl, kad pacientai patys vėlavo prašyti medikų pagalbos.
Mirtingumo augimui turėjo atsiliepti ir tai, kad dalis planinių medicinos paslaugų, diagnostinių tyrimų buvo pristabdyta dėl COVID-19 pacientų, prisidėjo ir medikų nuovargis dėl padidėjusio darbo krūvio, nors mirčių skaičiumi pamatuoti šio poveikio beveik neįmanoma.
Žmonių sveikatai kenkė ir visuomenę apėmusi nervinė įtampa dėl pandemijos, ne tik bloginusi jų psichinę savijautą, bet ir skatinusi chroniškų ligų paūmėjimą, o atskirais atvejais tai baigdavosi mirtimi.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, lietuvių mirtingumas praėjusiais metais, ko gero, buvo mažesnis, nei baimintasi įsisiautėjus pandemijai.
Mirčių nuo nevirusinių ligų statistika rodo, kad sveikatos apsaugos sistemos neištiko paralyžius, gydymo įtaigos sugebėjo daugmaž išlaikyti ankstesniais metais įprastą paslaugų kokybės lygį.
Tačiau įsisenėjusios sveikatos priežiūros problemos, kurios neleidžia Lietuvai prilygti pažangiausioms Vakarų šalims pagal vidutinę žmonių gyvenimo trukmę, sunkių ligų profilaktiką, diagnostiką ir gydymo efektyvumą, buvo tarsi atidėtos iki geresnių laikų.
Šią žalą irgi galima įtraukti į koronaviruso sąskaitą.
Dabar gera proga iš anksto pasirengti galimam koronoviruso sugrįžimui rudenį ir pasistengti maksimaliai pristabdyti tiek jo įsuktą mirštamumo ratą, tiek ekonominius nuostolius.
Dėl galimų naujų koronaviruso atmainų ar net naujų infekcinių ligų plitimo sveikatos apsaugos sistemos gebėjimas su jomis dorotis tampa dar svarbesnis. Tai pasaulinis iššūkis, bet Lietuvai reikia panaudoti dabartinį santykinės ramybės laikotarpį geriau parengiant savo gydymo įstaigas tikėtinai naujai pavojingų virusų bangai.
Aišku, infekcinių ligų užkardymas ir gydymas – tik dalis sveikatos apsaugos sistemos uždavinių. Didžiausias mirštamumas ir Lietuvoje, ir pasaulyje nuo kraujotakos sistemos ligų. Mūsų šalyje jos sudaro net 48,2 proc. mirčių atvejų.
Lietuvos širdies ir kraujagyslių ligų, neurologijos klinikos, jų specialistai – pasaulinio lygio.
Sukurti ir medicinos klasteriai, kuriuose suteikiama skubi pagalba ir atokiau nuo Vilniaus ar Kauno gyvenantiems žmonėms, bet miokardo infarktai, insultai vis dar pakerta tūkstančius asmenų, didelė dalis jų nebūna sulaukę pensinio amžiaus.
Tai lemia ne šiuolaikinės medicininės aparatūros, medikamentų stygius ar juo labiau ne medikų profesionalumo spragos, o pirmiausia didelei Lietuvos žmonių daliai būdingas nesveikas gyvenimo būdas, per menkas visuomenės dėmesys prevencijos programoms, ligų profilaktikai.
Tas pat pasakytina ir apie antrą pagal mastą mirštamumo priežastį – piktybinių navikų ligas. Nuo jų pernai mirė beveik 8 tūkst. žmonių, tai sudaro 16,2 proc. visų mirties priežasčių.
Vėluojantį Lietuvoje onkologinių ligų gydymą, nepakankamą prevenciją patvirtina pastaruosius dešimtmečius pasaulyje augantis sergamumas odos melanoma. ES šios ligos vidurkis 100 tūkst. gyventojų – 23 atvejai, o Lietuvoje mažesnis – 18 susirgimų. Tačiau lietuvių mirštamumo nuo melanomos rodiklis aukštesnis negu ES.
Krinta į akis pernelyg didelis darbingų asmenų mirtingumas – pernai mirė 10,5 tūkst. 16–64 metų žmonių. Net 70,5 proc. iš jų – vyrai.
Tokį milžinišką skirtumą tarp jaunesnio amžiaus vyrų ir moterų mirtingumo galima paaiškinti tik nesveiku gyvenimo būdu, žalingais įpročiais, atsainiu požiūriu į ligų prevenciją.
Iškalbingas faktas: Lietuvoje ketvirtoji pagal dažnį mirties priežastis, sudaranti 5,1 proc. mirštamumo atvejų, – išoriniai veiksniai, kitaip sakant, savižudybės, smurtas, avarijos. Dėl šių priežasčių miršta 7,5 proc. vyrų ir 2,9 proc. moterų.
Virškinimo sistemos ligos taip pat neretai siejamos su nesveiku gyvenimo būdu, nesaikingu alkoholio vartojimu, o jos sudaro 4,6 proc. mirčių priežasčių.
Taigi siekiant mažinti per ankstyvą mirtingumą Lietuvoje reikia ne tik didinti sveikatos apsaugos sistemos efektyvumą, stiprinti prevencines programas, bet ir keisti žmonių įpročius – skatinti sveikiau gyventi, labiau rūpintis ligų profilaktika.
