– Sekantys Jus socialiniuose tinkluose žino, kad tapti gydytoja svajojote nuo 15 metų. Kaip anuomet įsivaizdavote mediko darbą?
– Labai populiaru medicinos studentų klausti „kada ir kodėl supratai, kad nori būti gydytoju?“ Ankščiau sakydavau, supratau tai būdama 11 metų, o dabar analizuojama savo vaikystę, manau, kad žinojau tai visada. Siekis būti gydytoja atsispindi mano vaikystės pomėgiuose, žaidimuose, charakterio bruožuose.
Nuo 9-10 klasės pradėjau aktyviai savanoriauti, įgijau Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pirmosios pagalbos teikėjos pažymėjimą. Vėliau atradau Jaunųjų medikų akademiją. Tai leido pirmąkart susipažinti su medicina iš praktinės pusės – dalyvaudavome operacijose, mokėmės atlikti įvairias slaugos procedūras.
Būdama 15-os susirgau sunkia infekcine liga, beveik pusę metų praleidau vaikų ligoninėje. Buvau sužavėta Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų tuberkuliozės skyriaus Valkininkų „Pušelė“ gydytojų ir slaugytojų atsidavimo savo darbui bei ištikimybe pašaukimui. Apie anuomet dirbusį kolektyvą visada kalbėsiu su didžiausia pagarba ir dėkingumu.
Būtent ten pamačiau, koks turi būti gydytojas, kokia svarbi yra meilė artimui... Kartą slaugytojoms prasitariau, kad noriu būti gydytoja, tad jos kartais leisdavo padėti prižiūrėti mažuosius pacientus, nunešti juos į procedūras. Tai buvo laikas, kada supratau, kad noriu studijuoti vaikų chirurgijos rezidentūroje, gydyti būtent vaikus.
Patirtis ligoninėje parodė, kad anksčiau mediko darbą įsivaizdavau jį romantizuodama. Nesusimąstydavau apie pacientų mirtis, negalvojau apie tai, kaip jaučiasi medikų komanda, gydanti ligonį, kurio šansai išgyventi yra labai maži. Kadangi artimoje aplinkoje nebuvo medikų, todėl mano žinios apie darbą ligoninėje buvo paviršutiniškos.
– Pernai tapote medicinos studijų pirmakurse. Prieš tai pusantrų metų studijavote farmacijos, vėliau – ir slaugos studijų programose, dirbote Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose. Dėl šios, išsitęsusios kelionės medicinos link, kaltas nepasitikėjimas savimi ar noras išbandyti save kitose srityse?
– Atsakymas labai paprastas – mano konkursinis balas buvo per žemas, kad galėčiau įstoti į medicinos studijų programą. Pirmųjų stojimų metu, kadangi į mediciną neįstojau, pasirinkau farmacijos studijas. Jau pirmąjį studijų mėnesį supratau, kad jos – ne man. Perlaikiusi valstybinius brandos egzaminus, sekančiais metais ir vėl bandžiau stoti į mediciną. Deja, nesėkmingai. Nemačiau prasmės toliau tęsti farmacijos studijas, todėl pasiėmiau akademines atostogas ir įsidarbinau Vilniaus universiteto Santaros klinikose.
Praėjus dar metams bandžiau trečią kartą. Tais metais stojamasis balas buvo dar aukštesnis, tad ir vėl neįstojau. Ėmė nerimas, kad metai bėga, o aš taip niekur ir nestudijuoju, todėl pradėjau slaugos studijas, įsidarbinau Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Studijuodama nusprendžiau, kad pabandysiu į medicinos studijų programą stoti dar kartą... ir šįkart sėkmingai!
Varianto B šiuo atveju nebuvo ir nenorėjau jo turėti. Tikriausiai todėl taip ilgai, nepasiduodama siekiau savo tikslo. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau įstosiu į mediciną, pasakiau sau, kad kito kelio nėra.
– Iš kur sėmėtės stiprybės nepasiduoti ir nepaisant nieko, siekti savo tikslo? Kas buvo toji pagrindinė motyvacinė varomoji jėga?
– Tiesiog tikėjau savimi, klausiau savo širdies, visada jaučiau ir žinojau, kad medicinos kelias yra skirtas man. Man, turbūt, baisiausia yra pasiduoti, nusivilti, atsisakyti savo svajonės ir tikslo – pragyventi „ne savo“ gyvenimą. Kitaip tariant, pasirinkti stebėtojo vaidmenį arba plaukti pasroviui. Manau, kad sunkiai įveikiami dalykai suteikia naudingos patirties, kuri padaro mus ne tik stipresniais, bet ir nepažeidžiamais.
Manau, kad tokį požiūrį manyje išugdė sportas. Jame nėra vietos tiems, kurie pasiduoda arba atsisako savo tikslo dėl kliūčių, sunkumų ir kitų nesėkmių. Taip pat labai motyvavo darbas ligoninėje. Svarbu ir tai, kad savimi tikėjau ne tik aš, manimi tikėjo artimieji, kolegos, sėkmės linkėjo net pacientai.
Man dažnai parašo abiturientai, studentai, kurie bijo neįstoti į pasirinktas studijų programas arba nepavykus įstoti, baiminasi prarasti metus. Jiems atsakau, kad turėtų būtų baisu ne prarasti metus, o gyvenimą – pasiklysti ir nueiti ne savo keliu. Manau, kad stojant į mediciną reikia tiksliai žinoti kodėl ją renkiesi, negalima dvejoti ar bijoti. Kaip sakė vienas gydytojas „Jeigu bijai – nedirbk, nesirink šios srities, o jeigu renkiesi, jeigu dirbi, baimę turi pamiršti, negali suabejoti. Turi padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso, bet tuo pat metu visą laiką išlaikyti vidinę ramybę“. Manau, kad šią frazę galima pritaikyti ir sveikatos mokslų studijų pasirinkimo klausimams.
– Esate minėjusi, kad medicina – viena stipriausių gyvenimo mokyklų. Ką turėjote omenyje? Ko joje turėjote progos išmokti?
– Pats žodžių junginys „gyvenimo mokykla“, kalbant apie mediciną, man turi kelias prasmes. Pirma, tai mokykla apie patį gyvenimą. Būtent darbas ligoninėje parodė, koks žmogaus gyvenimas yra trapus ir sunkiai nuspėjamas – ateities planai gali pasikeisti per vieną sekundę.
Tai mokykla apie kiekvienos gyvenimo akimirkos svarbą, kuri išmokė mane džiaugtis ne dideliais laimėjimais, o mažais kasdieniniais dalykais. Ji taip pat parodė, kokie esame skirtingi, kaip skirtingai priimame ir interpretuojame situacijas. Labai įkvepia pacientai, kurie nepasiduoda. Net išgirdę vilties neteikiančią diagnozę, jie kovoja su neigiamomis emocijomis ir mintimis, priima ligą ne kaip bausmę, o ženklą kažką keisti savo gyvenime.
Galiausiai, tai – geriausia vieta ugdyti racionalų mąstymą, mokytis priimti sprendimą čia ir dabar ir į daugelį dalykų žiūrėti ramiau. Ši mokykla parodo, koks svarbus yra bendravimas – be kitų pagalbos ir bendradarbiavimo galima tiesiog paskęsti. Manau, kad pasirinkto medicinos kelio dėka, einu savo geriausios versijos link. Kiekviena mano diena yra kupina nuoširdaus džiaugsmo, prasmės, pokyčių ir apmąstymų. Jie tik dar kartą patvirtina apie mano teisingą pasirinkimą ir parodo šios gyvenimo mokyklos grožį bei netikėtumą.
– Savo kasdienybės įspūdžiais – nuotraukomis ir mintimis – dalinatės Instagrame. Kodėl? Tai – savotiška Jūsų dienos įvykių refleksija, noras pasidalinti įspūdžiais su aplinkiniais, o gal juos įkvėpti?
– Rašyti pradėjau dar vaikystėje – turėjau ne vieną dienoraštį, juose aprašydavau savo dienas, pastebėjimus, pamąstymus, kartais kurdavau istorijas. Tikriausiai todėl pradėjau kurti ir socialiniame tinkle, tiesiog negaliu nerašyti. Ilgai negalvojau apie ką rašysiu – medicina yra mano gyvenimas, apie tai ir norisi kalbėti. Prasidėjus pandemijai, didžiausia įrašų dalis buvo skirta jai. Daug aplinkinių klausė kokia situacija yra iš tikrųjų, kas vyksta ligoninėse? Todėl pradėjau rašyti visiems pasiekiamus įrašus. Supratau, kad žmonėms tai įdomu.
Kai kurie mano įrašai būdavo skirti savo vidinėms audroms, kurias sukeldavo žmonių nesąmoningumas ir situacijos rimtumo nesupratimas, nuraminti. Kiti buvo skirti sau. Tai – tarsi savotiški prisiminimai, kuriais užfiksuoju skirtingus gyvenimo etapus bei emocijas. Rašau ir apie studijas, praktiką, darbą skirtinguose skyriuose. Tai domina ne tik sekėjus, neturinčius nieko bendro su medicina, bet ir abiturientus, buvusius ir dabartinius bendrakursius.
Neseniai bendrakursė pasidalino dvejojusi dėl studijų pasirinkimo, tačiau atradusi mano profilį socialiniuose tinkluose, pasisėmė motyvacijos, entuziazmo ir nusprendė pabandyti. Tai leidžia suprasti, kad rašyti ir stengtis dėl kitų tikrai verta. Beje, ateityje planuoju parašyti ir knygą!
– Iš šių pasidalinimų galima matyti, kad laisvalaikį skiriate kikbokso treniruotėms, šaudymui iš kovinio ginklo, taip pat domitės floristika ir psichologija. Kaip šios, ganėtinai skirtingos veiklos, dera su Jūsų pasirinkta profesinio kelio kryptimi? Ar tenka susidurti su sunkumais, siekiant atrasti joms laiko?
– Spėti visur tikrai nėra lengva. Medicinos studijos reikalauja daug laiko ir pastangų, kantrybės, jos – pagrindinis prioritetas. Todėl nusprendžiau išeiti iš sporto klubo. Šiuo metu treniruojuosi namuose, taip paprasčiau dėlioti ganėtinai įtemptą dienotvarkę. Sportas mūsų šeimoje yra savotiška tradicija – sportavo ir mano senelis, ir tėvas, o brolis yra pelnęs Baltijos šalių kovinio sambo čempiono titulą. Jis dalyvavo tarptautinėse varžybose, treniravosi bei sėmės patirties iš kovos menų legendų, kurį laiką ir pats treniravo.
Šaudymas iš kovinio ginklo, floristika ir psichologija irgi mano hobiai, tačiau jiems skiriu mažiau laiko. Turėti laisvalaikio veiklą yra labai svarbu, apie tai mums primena ir dėstytojai. Jeigu tik dirbsi ir studijuosi, kad ir kaip tai būtų įdomu, galima greitai perdegti.
Sunku pasakyti, kaip šios veiklos dera su pasirinkta profesija. Aišku, galima ieškoti kažkokių paralelių, panašumų ir jų teikiamų privalumų pasirinktam profesiniam keliui, bet man labiau patinka variantas, kad šios veiklos ir neturėtų derėti. Rinktis veiklą atsižvelgiant į jos naudą būsimai profesijai beprasmiška. Greičiau jau priešingai, veikla turi būti miela širdžiai ir visai atitolusi nuo profesijos.
