Kauno klinikų Vaikų klinikos vadovas profesorius Rimantas Kėvalas jau 36 metus dirba vaikų sveikatos priežiūros srityje. Per tuos metus vaikų gyvybę jis gelbėjo daugybę kartų. Skaudžiausia būdavo, kai ir medikai, ir medikamentai jau būdavo bejėgiai.
R.Kėvalo medikų komanda Vaikų klinikoje ir per pandemiją jaučiasi tarsi fronto linijoje kovodama su itin pavojingu priešu – COVID- 19 infekcija.
Į gydymo įstaigas patenka vis daugiau vaikų dėl šios ligos sukeltų komplikacijų ar vadinamojo pokovidinio sindromo, kai negaluojama net kelis mėnesius ir ilgiau.
Iš pradžių manyta, kad koronavirusas vaikams nėra itin pavojingas, tačiau jo delta atmaina smogė ne tiktai paaugliams, bet ir darželinukams ar net kūdikiams.
Nors įpusėjus gruodžiui pradėta skiepyti ir 5–11 metų vaikus, tai daroma vis dar vangiai.
Sausio 3-iosios duomenimis, bent vieną vakcinos dozę kol kas gavo tik 2,8 proc. 5–11 metų ir 35,8 proc. 12–15 metų vaikų.
Lietuvoje jie skiepijami „Comirnaty“ vakcina, turinčia mRNR (informacinė – RNR) vadinamą molekulę. Į žmogaus organizmą patekusi ši molekulė priverčia ląsteles pasigaminti spyglio baltymą, panašų į esantį pandeminio koronaviruso paviršiuje.
Lietuvos pediatrų draugija primygtinai rekomenduoja skiepyti vaikus, kad būtų išvengta šios pavojingos ligos komplikacijų, tačiau, anot R.Kėvalo, meškos paslaugą dažnai padaro pagrindo neturinčios žinios apie vakcinų pavojingumą.
„Niekaip nesuprantu, ko siekia žmonės, kurie nedirba vaikų sveikatos priežiūros srityje, kurie nėra išgydę nė vieno vaiko, kurie nematė sunkiai sergančių ir mirštančių vaikų, teikdami kai kurias klaidinančias rekomendacijas?
Patarčiau tėvams remtis oficialiais šaltiniais ir vaikų sveikatos priežiūros specialistų nuomone, nes, kai atsitinka bėda, vaiką juk gydo pediatras, o ne žiniuonis“, – sakė R.Kėvalas.
– Anksčiau manyta, kad vaikams COVID-19 liga nėra itin pavojinga, bet dabar matote kitokią realybę. Kokia ji? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Kėvalo.
– Pandemijos pradžioje pirmosios šio koronaviruso atmainos smogė suaugusiesiems, ypač vyresnio amžiaus. Tada visi, taip pat ir Pasaulio sveikatos organizacija, ir Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF), manė, kad COVID-19 daugiausia problemų kelia vyresniems žmonėms.
Iš pradžių iš visų susirgusiųjų Lietuvoje šia liga sirgo apie 2–3 proc., pasaulyje – iki 10 proc. vaikų. Kai virusas mutavo, ypač prasidėjus delta bangai, fiksuojama, kad kone kas trečias susirgęs yra vaikas.
Tendencija, kad vaikai serga lengviau, lieka, tačiau vis dėlto dalis vaikų serga sunkiau, daliai jų liga komplikuojasi.
Vienais naujausių Europos ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenų, 0,61 proc. susirgusių vaikų patenka į ligonines, o 0,06 proc. – į vaikų intensyviosios terapijos skyrių.
Vis dėlto šie skaičiai yra sąlyginiai, nes kuo daugiau vaikų apskritai serga šia liga, tuo daugiau jų patenka ir į gydymo įstaigas.
Svarbu tai, kad net 80 proc. į ligonines patenkančių vaikų yra ne iš rizikos grupės. Kitaip tariant, jie neturi jokių šalutinių ligų.
Kalbant apie rizikos grupę, 5–11 metų amžiaus grupės vaikams tikimybė patekti į ligoninę yra 12 kartų didesnė, o tikimybė patekti į reanimaciją – 19 kartų didesnė.
Mes esame universiteto klinika, tad gydome tik komplikacijas, dažniausiai – itin sunkias. Pavyzdžiui, šiuo metu Intensyviosios terapijos skyriuje gydomas COVID-19 liga sunkiai sergantis kūdikis, kuriam reikalinga dirbtinė plaučių ventiliacija.
Jau gydėme apie 40 vaikų dėl daugiasisteminio uždegiminio atsako sindromo – gana pavojingos komplikacijos. Tai situacija, kai pažeidžiama daugelis sistemų, – plaučių, vidaus organų, odos, širdies kraujagyslių.
Ši sunki būklė vaikams gali išsivystyti net persirgus besimptome forma, paprastai po dviejų trijų savaičių. Tokiems ligoniams reikia intensyvaus gydymo, apie 60–70 proc. jų patenka į Intensyviosios terapijos skyrių.
Daliai šių ligonių persirgus išsivysto širdies pažeidimai, tokie kaip miokarditas, net su vainikinių kraujagyslių pažeidimais.
– Ar šis sindromas būdingas tik COVID-19 sirgusiems vaikams?
– Negydau suaugusiųjų, bet, kiek kalbėjausi su kolegomis, supratau, kad šis sindromas būdingas dažniausiai 12–17 metų vaikams.
Daugiasisteminis uždegiminis atsakas yra superdidelis imuninis atsakas į pandeminį koronavirusą.
– Ar jis panašus į vadinamąsias citokinų audras suaugusiesiems, kurias sukelia itin stiprus imuninis atsakas, kai organizmas pradeda naikinti pats save?
– Taip. Žmonės nebuvo susidūrę būtent su šiuo virusu, tad kai kurių organizmų imuninė sistema reaguoja labai audringai, išskirdama itin daug citokinų ir ardydama savo paties organus bei audinius.
– Daugiasisteminio uždegiminio atsako sindromas vaikams dažniausiai pasireiškia prabėgus kelioms savaitėms po COVID-19 ligos. Į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį ir nedelsdami kreiptis į medikus?
– Tai – itin sunki komplikacija ir tėvai paprastai kreipiasi į medikus dėl dusulio, užsitęsusio karščiavimo, pilvo skausmų, specifinių bėrimų.
Bet dar yra ir pokovidinis sindromas. Anksčiau manyta, kad jis būdingas tik suaugusiesiems, tačiau ir mokslinėje literatūroje aprašoma, ir pats matau iš praktikos poliklinikoje, kad šis sindromas gana dažnai pasitaiko ir vaikams.
Italų mokslininkų duomenimis, jis pasitaiko maždaug 40 procentų COVID-19 persirgusių vaikų, kitų šaltinių duomenimis, – kiek rečiau. Bet pokovidinis sindromas – aibė įvairių simptomų. Aprašoma nuo 50 iki 150 simptomų.
Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad net persirgus besimptome forma dar apie 60 dienų pasireiškia karščiavimas, galvos skausmas, dusulys, pilvo, raumenų, sąnarių skausmai.
Šie simptomai apriboja vaiko funkcionalumą. Tai sindromas, kurį gydant gali prireikti ir pulmonologų, ir kraujo ar širdies specialistų, ir reumatologų pagalbos.
– Tyrimai rodo, jog jaunesnių nei 10 metų vaikų imlumas infekcijai mažesnis nei vyresnių, bet jūsų pateikta statistika rodo, kad iki spalio pabaigos nuo pandemijos pradžios Lietuvos ligoninėse gydyta apie 1200 vaikų ir net 56 proc. jų priklausė 0–6 metų amžiaus grupei. Ar ši statistika paneigia, kad itin maži vaikai COVID-19 serga nesunkiai?
– Maži vaikai, ypač kūdikiai, dėl savo fiziologinių anatominių ypatumų net susirgę bet kuria kita virusine infekcija yra jautresni, tad atsiranda nemaža komplikacijų tikimybė.
– Kaip dažnai į jūsų kliniką dėl COVID-19 komplikacijų patenkantiems vaikams reikalinga deguonies terapija?
– Galima sakyti, kad visiems, nes pas mus patenka patys sunkiausi. Literatūros duomenimis, trečdaliui vaikų, kurie patenka į ligonines, reikalinga deguonies terapija.
– Rugsėjį Telšiuose mirė kūdikis, nors gydymo įstaiga iš pradžių neįtarė jam COVID-19 ligos. Ar kūdikiams pasireiškia kokie nors neįprasti šios infekcijos simptomai?
– Šis virusas, kaip ir šimtai kitų virusų, diagnozuojamas taip pat – tyrimais nustačius, kad tai – virusinė liga. Bet kurio viruso gydymas iš esmės nesiskiria: gydomos virusinės infekcijos sukeltos komplikacijos.
Tačiau COVID-19 komplikacijoms galima profilaktiškai užkirsti kelią, nes jau galime skiepyti vaikus nuo penkerių metų.
– Bet skiepijimo tempai kol kas nėra labai džiuginantys. Kodėl vaikų vakcinacija tokia vangi?
– Sprendimą dėl vaikų skiepijimo priima tėvai ir nieko nepadarysi, kad mūsų tėvų mąstymas yra toks. Apmaudu tik tai, kad per tokią krizę, kurią sukėlė pasaulinė pandemija, kai kurie žmonės šia situacija pasinaudoja negeriems tikslams ir skelbia antivakcinines idėjas.
Kartais tai net žmonės, turintys medicininį išsilavinimą, bet nedirbantys vaikų sveikatos priežiūros srityje.
Kita vertus, pripažįstu, kad institucijos kol kas nepateikė suprantamos ir išsamios informacijos. Net oficialiame „Korona STOP“ puslapyje aibė neatsakytų klausimų apie vaikų vakcinaciją.
Su jaunaisiais kolegomis parengėme atsakymus į daugelį tokių klausimų, nes tėvams tų klausimų kyla, o kai reikia priimti sprendimą ir nežinai, ką daryti, nieko ir nedarai.
– Ar yra rizikos skiepijant vaikus nuo COVID-19?
– Gali pasireikšti šalutinių reakcijų. Vienos retesnės, kitos – dažnesnės. Viena labiausiai gąsdinančių – galimas širdies raumens uždegimas, vadinamasis miokarditas, kuris gali ištikti berniukus paauglius ir jaunus vyrus iki 24 metų. Ypač po informacinės RNR vakcinos antrosios dozės.
Bet nevakcinuotiems vaikams iki 16 metų net po besimptomės COVID-19 formos miokarditas pasireiškia 37 kartus dažniau! Tad turime logiškai pasverti rizikos ir naudos santykį.
Maždaug kas dešimtam vaikui, kuris dėl COVID-19 pakliūva į ligoninę, išsivysto miokarditas ar daugiasisteminio uždegiminio atsako sindromas.
Vaikų vakcinacija turi ir kitą svarbų poveikį – prisideda prie visuomenės imuniteto stiprinimo, nes sumažina viruso cirkuliaciją.
Skandinavai, ypač danai, laikosi principo, kad vakcinacija yra namas, kuris apsaugo nuo viruso.
Tas namas turėtų būti statomas nuo pamatų – vyresnio amžiaus žmonių vakcinacijos, toliau statomos sienos, kai vakcinuojami suaugusieji ir paaugliai, galiausiai dedamas stogas ir skiepijami vaikai.
Skandinavai tokiu principu ir rėmėsi: vakcinavo senelius, paskui tėvus, galiausiai – vaikus ir visos šios socialinės grupės dabar yra palyginti saugios. O mes namą lipdome neaišku kaip: truputį pamatų, truputį sienų, truputį stogo. Tai nėra darnus procesas.
– Ar dabartinė situacija Vaikų klinikoje panaši kaip ir daugelyje suaugusiųjų ligų gydymo įstaigų, kai dėl COVID-19 ribojamas kitų paslaugų prieinamumas?
– Kauno klinikose – ne, bet apskritai Lietuvoje – taip. COVID-19 šalutinis poveikis vaikams pasireiškia ir per paslaugų ribojimą.
Paprastas pavyzdys: Kauno apskrityje buvo vienuolika ligoninių, kuriose vaikams buvo teikiamos stacionarinės paslaugos. Dėl pandemijos liko tik 7, nes skyriai buvo atiduoti gydyti COVID-19 sergančius suaugusiuosius.
– Esate sakęs, kad delta atmaina – jaunų žmonių ir vaikų liga. O kaip dėl pasaulį dabar itin gąsdinančios omikron atmainos?
– Dar labai trūksta žinių, nes Lietuvoje kol kas fiksuojame tik pavienius šios atmainos atvejus. Iš literatūros atrodo, kad omikron – šiek tiek lengvesnė, bet pamatysime, kaip bus.
Kalbant apie delta atmainą, galima daryti ir prielaidą, jog vaikams ir paaugliams ji labiau smogė dėl to, kad dauguma suaugusiųjų jau buvo pasiskiepiję, tad virusas metėsi į tuos, kurie yra nepaskiepyti.
– Suaugusiųjų gydytojai pasakoja, jog kai kurie žmonės taip neigia COVID-19, kad net būdami itin sunkios būklės atsisako gydytis. Ar gydant vaikus pasitaiko atvejų, kai tėvai priešinasi medikų rekomendacijoms arba reikalauja įrašyti kitą diagnozę?
– Tokių nebuvo. Bet susiduriame su tėvais, kurie apskritai atsisako skiepyti vaikus. Tada kyla problemų, kai, pavyzdžiui, įvykus traumai arba nudegimui prireikia skubios pagalbos, o medikai turi atlikti stabligės profilaktiką.
Jei vaikas susirgtų stablige, mirtis beveik neišvengiama. Bet pasitaiko atvejų, kad tėvai prieštarauja vakcinacijai.
Tokiais atvejais mes vis tiek atstovaujame vaiko interesams ir suteikiame stabligės profilaktiką vakcina.
Ne vien man, bet ir daugumai specialistų apskritai kelia nerimą bendros vakcinacijos mažėjantys skaičiai. Nes dėl to gali prasidėti kitų itin pavojingų ligų protrūkiai – tymų, kokliušo, difterijos.
Užteks tik vieno infekcijos šaltinio ir galime turėti dar vieną problemą prie dabartinės pandemijos, nes vis daugiau žmonių apskritai nesiskiepija.
Artėja ir gripo sezonas. Tokios pandemijos valdymo priemonės kaip kaukės arba kitos apsaugos priemonės mažina ne tik koronaviruso, bet ir gripo plitimą. Tačiau galime neabejoti, kad gripas irgi niekur nedings.
Serga beveik 18 tūkstančių žmonių
Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys yra sakęs, kad griežtos pandemijos valdymo priemonės būtų pradedamos taikyti tuo atveju, jeigu šalies gydymo įstaigose būtų užimta 240 reanimacijos lovų.
Vyriausybė taip pat yra nusprendusi, kad reikalavimai neturintiesiems galimybių paso būtų atlaisvinami, kai per kalendorinę savaitę ligoninėse nebūtų gydoma daugiau nei 300 koronavirusu sergančių pacientų.
Iš 7,4 tūkst. asmenų, iki šiol mirusių nuo COVID-19, visiškai paskiepyti buvo 652. Tiesiogiai ir netiesiogiai su COVID-19 siejama apie 14 tūkst. mirčių.
Iki šiol mažiausiai viena vakcinos doze paskiepyta apie 1,92 mln. žmonių. Visiškai paskiepytų – 1,18 mln. gyventojų, dar maždaug 651 tūkst. visiškai paskiepytųjų yra gavę ir sustiprinančiąją vakcinos dozę.
Lietuvoje mažiausiai vieną skiepo dozę yra gavę 68,6 proc. gyventojų.
Vyriausių šalies gyventojų, kuriems per 80 metų, paskiepyta 71,5 procento. Iš viso Lietuvoje iki šiol gauta apie 6,15 mln. vakcinų dozių, skiepyti sunaudota 4,13 mln. dozių. Šiuo metu koronavirusu serga beveik 18 tūkst. žmonių.
Ligos pasekmės – itin gąsdinančios
Daugiasisteminio uždegiminio atsako sindromas užsienio literatūroje daugiausia įvardijamas trumpiniais MIS-C arba PMIS-TS.
Iki šiol nėra žinomas tikslus šio sindromo mechanizmas, tačiau manoma, kad tai – uždelstas imuninis atsakas į koronavirusą, kuris sukelia stiprų uždegimą daugelyje audinių bei organų ir juos pažeidžia.
Liga gali pasireikšti nuolatiniu karščiavimu, bėrimu, akių paraudimu (konjunktyvitu), tachikardija, pilvo skausmu, vėmimu, viduriavimu, krūtinės skausmu, kosuliu ir kitais simptomais.
Rečiau ligos eiga gali būti itin sunki ir pacientui sukelti širdies kraujagyslių išsiplėtimą (aneurizmas) arba net šoką – būklę, kai dėl žemo kraujospūdžio organai ir audiniai yra nepakankamai aprūpinami deguonimi. Ši būklė pavojinga gyvybei, todėl visada gydoma intensyviosios terapijos skyriuje.
Pokovidinis sindromas yra būklė, kai praėjus ūmiai COVID-19 infekcijai išlieka arba atsiranda naujų simptomų, kurie tęsiasi nuo kelių savaičių ar mėnesių iki metų ir ilgiau.
Anksčiau manyta, kad pagrindiniai šio sindromo simptomai yra nuovargis, raumenų ir sąnarių skausmas, galvos skausmas, nemiga, kvėpavimo problemos ir širdies plakimai.
Dabar suskaičiuojama daugiau kaip 100 įvairių simptomų, įskaitant virškinimo sistemos sutrikimus, pykinimą, galvos svaigimą, traukulius, haliucinacijas, nerimą, depresiją.
Jungtinės Karalystės statistikos duomenimis, 13–15 proc. COVID-19 sirgusių vaikų simptomus jaučia ilgiau nei penkias savaites. Italų atliktas tyrimas atskleidžia, kad daugiau kaip pusė persirgusių vaikų simptomus jaučia ilgiau nei 17 savaičių ir net 43 proc. jų tai trikdo kasdienę veiklą.
Anot Jungtinės Karalystės ir JAV mokslininkų tyrimo, užsitęsusius simptomus vaikai jautė apie 8,2 mėn.
Net 87 proc. vaikų pasireiškė nuovargis ir silpnumas; 79 proc. – galvos skausmas; 76 proc. – pilvo skausmas; 61 proc. – raumenų ir sąnarių skausmas.
Tyrime taip pat atkreipiamas dėmesys ir į neuropsichiatrinius nusiskundimus, nes net 61 proc. vaikų buvo sunku susikoncentruoti, 46 proc. sunku įsiminti informaciją, 33 proc. – apdoroti informaciją ir 32 proc. – rasti tinkamus žodžius kalbant.
Nepaaiškinamas vaiko irzlumas – irgi dažnai minimas simptomas, kuris gali būti siejamas su besitęsiančiu uždegimu smegenyse arba natūralia reakcija į prastą savijautą.
94,9 proc. vaikų pasireiškė keturi ir daugiau simptomų vienu metu.
