Gyvybes šienaujantis koronavirusas jau pusantrų metų yra sustingdęs įprastą gyvenimo ritmą visame pasaulyje. Saugodamiesi užkrato žmonės priversti dirbti iš namų, moksleiviai ilgai negalėjo grįžti į ugdymo įstaigas, teko atsisakyti gausybės pramogų, o neretas atgaivos ėmė ieškoti alkoholyje.
„Tyrimai rodo, kad per kai kuriuos pandemijos etapus visuomenės psichologinė sveikata išties itin suprastėjo, bet didžiausią nerimą kelia vaikų ir paauglių psichologinė būklė.
Pandemijos ir dėl jos atsiradusių suvaržymų pasekmės jų psichologinei būklei gali būti juntamos dar ne vienus metus“, – teigė Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentas, psichologas 41 metų Paulius Skruibis.
– Kokios reikšmės pandemija turėjo žmonių psichologinei sveikatai? – „Lietuvos rytas“ paklausė P.Skruibio.
– Tyrimai rodo, kad visuomenės savijauta per karantinus blogėjo, bet skirtingais laikotarpiais ji irgi skiriasi.
Itin stiprus pablogėjimas buvo juntamas 2020 metų balandį – iškart po to, kai paskelbtas pirmasis karantinas. Tada žmonės patyrė šoką. Paskui situacija pradėjo keistis.
Šiemet vasarį atlikta apklausa parodė, kad itin griežtas karantinas, kai buvo daug suvaržymų, ne visus žmones veikė vienodai – labiausiai suprastėjo moterų ir vidutinio amžiaus asmenų psichologinė sveikata.
Negalima kalbėti apie pandemiją apskritai, nes žmonių savijauta nuolat keičiasi.
Dar turime atskirus tyrimus apie vaikų ir paauglių psichologinę būseną per pandemiją.
Ta situacija kelia daug nerimo. Prieš pandemiją buvo tik 13 proc. vaikų ir paauglių, turinčių emocinių ar elgesio sunkumų, o šį pavasarį tokių buvo jau apie 50 proc.
Tarp suaugusiųjų tokio dramatiško pokyčio nėra.
– Kaip paaiškintumėte tokius vaikų ir paauglių psichologinės sveikatos pokyčius?
– Jauno bręstančio žmogaus pagrindinės užduotys gyvenime yra bendrauti, megzti ryšius, atrasti save būnant su kitais. Šios sritys per pandemiją labiausiai suvaržytos, nes buvo reikalaujama turėti kuo mažiau gyvų kontaktų, neiti į mokyklą ar universitetą, nesusitikti su draugais.
Kai negali daryti to, kas pagal raidą yra labai svarbu, tai turi pasekmių.
Žinoma, psichologinė būklė labai priklauso ir nuo to, ar namie turi savo erdvę, ar santykiai šeimoje yra geri. Tokiu atveju suvaržymus lengviau pakelti.
Bet jeigu neturi atskiros erdvės nei mokslams, nei asmeniniam gyvenimui, jei santykiai šeimoje įtempti, konfliktiški, tada ir jautiesi daug prasčiau.
Dabar irgi daug kalbama apie ugdymo įstaigas, nes jose daugėja užsikrėtimų COVID-19.
Į tai būtina atsižvelgti, bet nevalia pamiršti, kad uždarant ugdymo įstaigas atsiranda stipriai neigiamų pasekmių vaikų ir paauglių psichikos sveikatai.
– Kodėl per antrąjį karantiną smarkiai blogėjo moterų psichologinė sveikata?
– Tai irgi labiausiai siečiau su ugdymo įstaigų uždarymu.
Panašiai buvo ne tiktai Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Per griežčiausią karantiną – sausio, vasario mėnesiais – moterims dažniausiai teko neproporcingai didelė našta derinant savo darbus su vaikų priežiūra ir ugdymu.
Tai atsiliepė ne tiktai moterų – apskritai vidutinio amžiaus žmonių, kurie augina vaikus ar paauglius, – emocinei sveikatai.
Beje, vyriausio amžiaus žmonės šoką patyrė tik pirmame pandemijos etape, o vėliau jie išsiskyrė arba geresne emocine sveikata, arba jų savijauta niekuo nesiskyrė nuo kitų amžiaus grupių žmonių.
Prasidedant pandemijai nerimavome, kad vyriausi žmonės bus psichologiškai labiausiai paveikti, nes COVID-19 jiems pavojingiausias, jie buvo labiausiai izoliuoti.
Tačiau jų psichologinė sveikata iš esmės neblogėjo.
– Jeigu pamirštumėte atliktus tyrimus, o remtumėtės tik praktika, ar kaip psichologas jaučiate visuomenės nuotaikų prastėjimą?
– Tai labiausiai jaučiu iš padidėjusio srauto žmonių, kurie kreipiasi pagalbos į psichologus ir psichoterapeutus.
Anksčiau, pats negalėdamas priimti, galėjau siųsti žmogų pas vieną ar kitą kolegą, dabar tai sudėtinga. Daugelis privačiai dirbančių kolegų turi kelių mėnesių ar net pusmečio laukiančių pacientų eilę.
Prastesnes nuotaikas jaučiu ir iš pacientų pasakojimų. Yra žmonių, kuriems karantino suvaržymai net labai patinka.
Vis dėlto dominuoja nuotaikos, kad dėl pandemijos atsirado įtampa santykiuose, nemiga, padidėjo alkoholio vartojimas.
– Ar jus ir jūsų kolegas, sakančius, kad reikia spręsti bėdas, susijusias su visuomenės psichologinės sveikatos blogėjimu, girdi kas nors iš atsakingų valstybės institucijų?
– Sveikatos apsaugos ministerija yra parengusi planą, kaip mažinti pandemijos pasekmes ir kaip padėti žmonėms, kurie susiduria su psichologiniais sunkumais.
Galima diskutuoti, ar pakankamai geras šis planas, tačiau gerai vien tai, kad toks planas yra.
Tyrimai rodo, kad žmonės labiausiai paveikiami tada, kai suvaržymai yra didžiausi. O blogėjanti pandeminė situacija Lietuvoje rodo, kad vėl gali atsirasti didesnių ar mažesnių suvaržymų.
Svarstydamas apie tai nesu tikras, kuri išeitis geresnė, – didinti psichologinės pagalbos paslaugas ar kaip nors pasiekti, kad 75 metų ir vyresni žmonės pasiskiepytų. Nes būtent tai leistų visuomenei negrįžti į tašką, kuriame buvome metų pradžioje. Kalbu ne tik apie pandeminę, bet ir apie psichologinę situaciją.
Nežinau, ar visi tai supranta, bet būtent dėl to, kad 75-erių ir vyresnių pasiskiepijusių žmonių procentas yra mažesnis negu kitose amžiaus grupėse, ir įvedami suvaržymai. Daugiausia būtent tokio amžiaus žmonių patenka į ligoninę, reanimaciją, jų daugiausia miršta.
– Kaip įvertinti ilgalaikes psichologinės sveikatos sutrikimų pasekmes?
– Jei tas pablogėjimas yra laikinas, pavyzdžiui, kai pernai kovą ir balandį žmonės patyrė šoką, bet paskui pakankamai greitai atsigavo, tai nėra itin baisu.
Pirmiausia turėtume rūpintis, kad kokie nors ribojimai nesitęstų itin ilgai, nes būtent jie turi didžiausių pasekmių.
Per pirmąjį karantiną vaikai ir paaugliai irgi nesijautė ypač blogai. Bet per antrąjį karantiną ugdymo įstaigos buvo ilgai uždarytos, todėl gali atsirasti ilgalaikių neigiamų psichologinių sutrikimų pasekmių.
Pavyzdžiui, dalis vaikų ir paauglių tampa apatiški – nebenori mokytis, bendrauti. Kiti to nepatiria.
Todėl atsiranda atskirtis: dalis vaikų ir paauglių po pandemijos toliau mokysis, studijuos, dirbs, kurs santykius, o kiti daugiau ar mažiau iš šio proceso iškris ir dėl to jų gyvenimo kokybė bus prastesnė.
Yra tyrimų, kurie rodo, kad paauglystėje patiriamos psichologinės problemos, pavyzdžiui, toks sutrikimas kaip depresija, gali turėti neigiamos įtakos vėlesnei gyvenimo kokybei.
Tai nereiškia, kad depresija susirgęs paauglys yra pasmerktas, bet jei jis laiku negauna reikiamos pagalbos, neišsikapsto iš to, jo gyvenimas tampa blogesnis.
Šias pasekmes pamatysime ne dabar, o po kokio dešimtmečio.
Kai kalbame apie psichologinę sveikatą, žmonės labai dažnai supranta, kad kalbama apie jausmus. Neva žmogus dabar prastai jaučiasi, bet truputį pakentės ir jausis geriau. Bet viskas yra gerokai rimčiau.
– Kaip tai spręsti?
– Pirmiausia priimant bet kokius sprendimus dėl pandemijos valdymo reikia pamąstyti ir apie žmones, kuriuos tie sprendimai labiausiai paveiks, ir kokios reikšmės tai turės jų psichologinei sveikatai.
Kitas dalykas, jeigu suvaržymai neišvengiami, reikia stengtis tą neigiamą poveikį amortizuoti – bandyti padėti žmonėms, kurie yra labiausiai paveikti. Dabar psichologinė pagalba vaikams, paaugliams ir jų tėvams yra gerokai per maža.
– Bet ugdymo įstaigose virusas sparčiai plinta, tad kaip siūlytumėte elgtis, kad mokyklų nereikėtų uždaryti?
– Jei pasiskiepys dauguma 75 metų ir vyresnių žmonių, šią problemą būsime beveik išsprendę.
Kai atsirado vakcinavimo galimybė, užsikrėtimo atvejų skaičius nebėra baisiausias dalykas. Baisiausias dalykas yra tai, kad žmonės, kurie sunkiai suserga, kuriems reikia reanimacijos, galiausiai miršta.
Kad neužsikimštų ligoninės, turime riboti kitas sveikatos paslaugas, svarstyti apie mokyklų uždarymą, nes jose plinta virusas.
Tiesiausias kelias tai išspręsti – įkalbėti vyriausius žmones pasiskiepyti.
Be to, yra ir aplinkinių kelių. Kalbant apie mokyklas yra mažų dalykų, kuriuos būtų galima padaryti.
Nesuprantu, kodėl iki šiol kiekvienoje klasėje nėra CO² monitoriaus, kuris rodo, kiek patalpoje yra anglies dvideginio?
Jeigu anglies dvideginio yra daugiau negu norma, vadinasi, ir viruso koncentracija, jei kas nors netyčia yra užsikrėtęs, bus gana didelė.
Toks prietaisas kainuoja keliasdešimt eurų. Aš jį naudoju savo kabinete. Kai matau, kad CO² rodiklis ties viršutine normos dalimi, 10 minučių padarau skersvėjį, išvėdinu patalpą, rodyklė krinta, uždarau langus ir laukiu kito paciento.
Suprantu, kad klasėse sunkiau organizuoti vėdinimą, bet tai įmanoma.
Ir šiaip galima pradaryti langus, bet pastebiu, kaip šis prietaisas keičia įpročius, kai realiai matai, kiek yra anglies dvideginio, ir tuo remdamasis vėdini patalpą.
Keista, kad negalime tokių prietaisų nupirkti mokykloms. Virusas nuo to nedingtų, bet nėra nė vienos priemonės, kuri jį visiškai sustabdytų.
Skiepai labiausiai pristabdo, bet ne 100 procentų. Kaip ir kaukės – padeda, bet ne absoliučiai. Vėdinimas remiantis CO² monitoriaus rodmenimis irgi sumažintų tikimybę užsikrėsti.
Pavyzdžiui, JAV ligų kontrolės centras surašė, ką reikia daryti, kad ugdymo įstaigose virusas mažiau plistų: dėvėti ne medžiagines, o medicinines kaukes, testuotis, remtis CO² monitoriaus rodmenimis ir vėdinti patalpas, naudoti hepafiltrus, valdyti srautus. Palyginti su šiomis rekomendacijomis, naudojame labai mažai priemonių virusui stabdyti.
– Pastarosiomis savaitėmis visuomenę sukrėtė mokytojos ir gydytojo savižudybės. Nors šių įvykių gal ir negalima tiesiogiai sieti su pandemija, sutikite, kad ji galėjo turėti reikšmės priimant lemtingus sprendimus.
– Sunku pasakyti. Išskyrus du momentus – ekonominę krizę 2008–2009 metais ir metus po aktoriaus Vytauto Šapranausko savižudybės 2013-aisiais, nuo 2000-ųjų Lietuvoje savižudybių mažėja. Per pandemiją šis skaičius ir toliau krito, tad sunku savižudybes tiesiogiai sieti su pandemijos poveikiu.
Ne tik Lietuvoje – ir kitose šalyse savižudybių skaičius bent jau kol kas per pandemiją nedidėja. Bet į tai žiūrime atsargiai, nes nuogąstaujame, kad pandemijos poveikį pajusime vėliau.
– Ką patartumėte prastai besijaučiantiems žmonėms, kurie griebiasi alkoholio ar kuriuos kankina tamsios mintys?
– Jeigu kyla minčių apie savižudybę, raginčiau ieškoti pagalbos – gyvai ar nuotoliniu būdu.
O kol nėra labai blogai, yra paprastų dalykų, kuriuos, mano manymu, per mažai įvertiname. Pavyzdžiui, viena pandemijos pasekmių – suprastėjęs miegas, kuris turi didelės reikšmės psichologinei sveikatai.
Suprantama, kad įsitempę, nerimaujantys žmonės miega prasčiau, bet yra būdų miego kokybei pagerinti. Gyvenime daug ko neįmanoma kontroliuoti, bet tikrai įmanoma eiti miegoti ir keltis tuo pat metu, kad organizmas pajustų ritmą.
Įmanoma išeiti pasivaikščioti pirmoje dienos pusėje – ne tik pabūti gryname ore, pajudėti, bet ir gauti dienos šviesos.
Tyrimai rodo, kad po tokių rytinių pasivaikščiojimų, kai akys gauna natūralios dienos šviesos, vakare lengviau užmigti.
Nuotoliniu būdu dirbantys žmonės dažnai niekur neišeina iš namų: atsikėlė, sėdo prie kompiuterio, o vakare pakilo nuo darbo stalo, todėl nenuostabu, kad miegas prastėja.
Kad ir kokie karantino suvaržymai būtų, valandai ar net pusvalandžiui išeiti į lauką, į dienos šviesą, nueiti miegoti ir atsikelti tuo pat metu tikrai įmanoma. Tai gali turėti teigiamos įtakos psichologinei sveikatai.
