Šią liūdną žinią Eltai patvirtinęs žurnalistas Vidas Mačiulis sakė, kad Jurgis Brėdikis mirė po sunkios ligos.
Žinią apie J.Brėdikio mirtį BNS sekmadienį patvirtino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius Rimantas Benetis.
„Deja, bet šiandien šeštą valandą jis išėjo“, – sakė R.Benetis.
Jurgis Brėdikis gimė 1929 m. balandžio 30 d. Prahoje, Čekoslovakijoje.
Tarpukario diplomato Juozo Brėdikio (1885–1950) sūnus. 1946 m. baigė Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą. 1946-1952 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1951 m. – Lietuvos sunkumų kilnojimo vicečempionas. Vienas banglenčių sporto pradininkų Lietuvoje.
Nuo 1952 m. Kauno medicinos instituto (nuo 1998 m. KMU) dėstytojas. 1954-1957 m. Pirmojo Maskvos I. Sečenovo medicinos instituto aspirantas. 1963 m. medicinos mokslų daktaras. 1964-1990 m. KMI Hospitalinės chirurgijos katedros vedėjas; 1966 m. profesorius. 1985 -1990 m. vadovavo Sąjunginiam sudėtingų širdies ritmo sutrikimų chirurginio gydymo ir elektrostimuliacijos centrui Kaune. 1991-1993 m. kardiochirurginės klinikos vadovas. Nuo 2006 m. LMSU profesorius emeritas.
1993-1994 m. Adolfo Šleževičiaus Vyriausybėje – sveikatos apsaugos ministras. 1995-1998 m. ambasadorius Čekijoje ir Vengrijoje, 1995-1997m. – dar ir Turkijoje. 1986 m. Rusijos medicinos mokslų akademijos, 1994 m. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Lietuvos mokslų akademijos labdaros ir paramos fondo „Mokslas ir visuomenė“ valdybos pirmininkas. Europos kardiotorakalinės chirurgijos, Tarptautinės širdies elektrostimuliavimo ir elektrofiziologijos ir Tarptautinės chirurgijos draugijų narys. VDU Atkuriamojo Senato narys. 2009 m. asociacijos „Šviesuva“ įkūrimo vienas iniciatorių ir valdybos pirmininkas.
J.Brėdikis – širdies elektrostimuliacijos ir tachikardijos chirurginio gydymo pradininkas Lietuvoje. Tyrė ir taikė kardiochirurgijoje elektronikos metodus, lazerį, sukūrė naujų diagnostikos ir gydymo būdų. Kaune įkūrė širdies elektrostimuliacijos ir aritmijų chirurgijos mokyklą. Domėjosi Rytų tradicine medicina. 13 monografijų ir vadovėlių autorius. Daugiau kaip 60 išradimų autorius.
Išleido dvi grožinės literatūros knygas: „Ne dievai“, 2006 m., „Ties riba“, 2009 m., mokslo populiarinimo knygą „Kitokiu žvilgsniu“, 2015 m., atsiminimų knygą „Likimas leido“, 2013 m.
Jurgis Brėdikis, be kitų apdovanojimų, 1990 m. pelnė Lietuvos nacionalinio olimpinio komiteto apdovanojimą „Olimpinė žvaigždė“ (už nuopelnus Olimpinėse žaidynėse), 1994 m. Pasaulio sveikatos organizacijos „Pasaulinės dienos be tabako“ apdovanojimą (už kovą prieš rūkymą); 2005 m. Užsienio reikalų ministerijos apdovanojimą už partnerystę stojant į EU ir NATO; du kartus pelnė Kauno miesto apdovanojimą „Gerumo kristalas“; buvo Kauno miesto garbės pilietis; jam įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius.
Šalies vadovai pareiškė užuojautą
Prezidentas Gitanas Nausėda, premjerė Ingrida Šimonytė ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sekmadienį pareiškė užuojautą dėl J.Brėdikio mirties.
Pasak šalies vadovo, Lietuva neteko „šviesios asmenybės, kurios indėlis į širdies chirurgijos plėtrą Lietuvoje ir pasaulyje yra neįkainojamas“.
„Šio legendinio mediko moksliniai pasiekimai ir išradimai garsino šalies vardą ir padėjo išsaugoti šimtus tūkstančių gyvybių. Šis žmogus visą širdį atidavė širdies medicinai, mokslui, žmonėms ir Lietuvai, paliko tvarų pėdsaką ne tik medicinos, bet ir politiniame bei visuomeniniame Lietuvos gyvenime“, – rašoma G.Nausėdos užuojautoje.
I.Šimonytė sako, kad anapilin iškeliavo talentingas medikas, kuris savo gyvenimą paskyrė sveikatos apsaugai ir žmonių gyvybių gelbėjimui.
„Medikų bendruomenė ir visa Lietuva neteko aktyvaus, plačios erudicijos visuomenininko. Dėl J.Brėdikio mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai, artimiesiems, bičiuliams ir visiems, kam teko pajusti šios asmenybės šviesą“, – teigiama premjerės užuojautoje.
Pasak V.Čmilytės-Nielsen, kardiochirurgas J.Brėdikis buvo žymus ne tik kaip medikas, bet ir kaip diplomatas.
„Mūsų atmintyje jis liks ir kaip pirmasis atkurtos Lietuvos ambasadorius Čekijoje bei Vengrijoje, buvęs sveikatos apsaugos ministras“, – sako Seimo pirmininkė.
Visą gyvenimą traukė ieškojimai
Žmogus, prijaukinęs širdį ir nuo mirties išgelbėjęs tūkstančius žmonių, akademikas J. Brėdikis 80 metų jubiliejaus išvakarėse Eltai sakė niekada nesigailėjęs, kad pasirinko širdies chirurgiją. Iki jo Lietuvoje bei daugelyje kitų šalių širdis buvo chirurgų neliečiamas organas.
Pateikiame J.Brėdikio interviu.
- Kai pradėjau dirbti, širdies chirurgijos dar iš viso nebuvo. Daug kas buvo neaišku, daug ko trūko, tad žinojau, kad manęs laukia ilgi ieškojimai. O jie, jei atvirai, mane visada traukė. Jei būčiau pasirinkęs kitą sritį, kurioje taip pat reikėtų kažką kurti, ieškoti, tikiu: būčiau taip pat nemažai pasiekęs.
- Žurnalistams esate sakęs, kad mirtis dirbant operacinėje visada būdavo greta, kaip rimta konkurentė. Ir kartais iš jos nagų plėšte išplėšdavote žmogaus gyvybę. O jei nepavykdavo to padaryti, kaip jausdavotės?
- Aišku, prastai. Labai išgyvendavau kiekvieną nesėkmę. Žodžiai „stebuklų nebūna“ neatrodė paguodžiantys. Nesutikdavau, kad žmogus turėjo mirti, ir niekas čia nekaltas. Vis mėgindavau sukurti dar kažką naujo, kad bent kito mirtininko likimas būtų pakeistas. Ir rasdavau, ką būtų galima daryti kitaip, kad laimėtų ne mirtis, o žmogus.
- Jūsų tėvelis buvo tarpukario Lietuvos diplomatas, dirbo Prahoje. Šiame mieste Jūs esate gimęs. Ar likimas kada nors Jus buvo į šį miestą nuvedęs jau kaip garsų mediką?
- Buvo. Mane likimas į Prahą, kurioje gyvenau pirmuosius trejus savo gyvenimo metus, sugrąžino net keletą kartų. Buvau pakviestas atlikti pirmąsias Čekijoje operacijas, kurių metu ligoniams buvo pašalinti širdies ritmo sutrikimo židiniai. Per operacijas Klinikinės medicinos institute panaudota mano paties sukurta originali kriotechnikos metodika, pacientus operavau savais instrumentais. Tai buvo 1988-1989 metais.
Paskui mane išrinko Bohemijos ir Moravijos kardiologų draugijos garbės nariu. Juo esu iki šiol. Dar po kelerių metų Čekijoje buvau apdovanotas Purkinje atminimo medaliu už mokslinius tyrinėjimus. O dar vėliau į Prahą sugrįžau jau kaip Lietuvos atstovybės Čekijoje vadovas.
Neslėpsiu, troškau tokio sugrįžimo, teisingiau - dar kartą nueiti tuo prasmingu keliu, kuriuo ėjo mano tėvas. Gimtinės trauka irgi savo suvaidino. Gana greitai gerai išmokau čekų kalbą, skaičiau ja pranešimus, neturėjau problemų bendraudamas su kolegomis ar kitų sričių, ne medicinos, atstovais.
- Diplomatu esate dirbęs ir Turkijoje bei Vengrijoje, o kokiose šalyse buvote garbingai sutinkamas kaip puikus širdies chirurgijos specialistas?
- Operavau ligonius Vokietijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, Baltarusijoje. Galiu dar pasakyti, kad pas mane, į Kauną, ligoniai važiavo iš visos anuometinės Tarybų Sąjungos. Ir pats daug kur važinėjau, paruošiau daugybę specialistų, kurie savo ligoninėse pradėjo vystyti elektrostimuliaciją, ėmėsi radikalius širdies ritmo sutrikimus šalinti chirurginiu būdu.
Manęs dažnai klausia, ar kada suskaičiavau, keliems šimtams ligonių esu gyvenime padėjęs, o aš atsakau taip: jei padauginsime jų skaičių iš mokinių, kurie tęsia mano pradėtą darbą, skaičiai būtų įspūdingi: tikrai nuo mirties išgelbėta dešimtys tūkstančių ligonių.
- Ar tiesa, kad vieną mokinį turėjote savo namuose?
- Mūsų namuose - vieni gydytojai. Žmona - citologė, ji dirbo Kauno klinikų laboratorijos vedėja. Kai namie kasdien kalbama medicinos temomis, nieko stebėtino, kad ir vaikai pasirinko mediko profesiją. Sūnus Andrius buvo mano mokinys, tapo mano sekėju, plėtojo tą pačią kryptį, kaip ir aš. Dabar jis dirba JAV. Floridoje, toliau gilinasi į širdies aritmijų gydymo problemas. Duktė Aida - vaikų psichiatrė, dirba Lietuvoje.
- Prasitarėte esąs profesorius emeritas. Bet neatrodo, kad būtumėt susirengęs poilsiauti. Pokalbiui su ELTA atitrūkote nuo svečių, kurie į Jūsų jubiliejų atvyko net iš Japonijos, ir dabar Kauno klinikose domisi širdies chirurgų darbu. Mums kalbantis pasiuntinukai pristato Jums kolegų, draugų sveikinimus iš įvairiausių pasaulio miestų. Tai Jūsų profesinė veikla tęsiasi visu intensyvumu, kaip pačiais brandžiausiais širdies chirurgijos pradininko darbo metais?
- Iš tikrųjų labai smagu, kad turime ką parodyti Kauno klinikose Japonijos žemų temperatūrų medicinos draugijos prezidentui bei mokslinei sekretorei, atvažiavusiems manęs pasveikinti. Gera, kad daugybė puikių specialistų, kuriems padėjau siekti profesinių aukštumų, darbą tęsia pagaliau baigtoje klinikoje.
Mano iniciatyva prieš 25-erius metus (tuo metu jau dirbau diplomatu) buvo pradėtas statyti Kardiochirurgijos korpusas. Paskui dėl lėšų stokos darbai ilgam sustojo ir galop profesoriaus Rimanto Benečio bei kitų kolegų pastangomis čia sulaukta įkurtuvių.
Aš tebesu smarkiai užsiėmęs žmogus. Skaitau Rytų šalių tradicinės medicinos kursą, turiu daugybę visuomeninių pareigų. Neseniai įkūrėm Kaune asociaciją „Šviesuva“, aš - jos valdybos pirmininkas. Tokias pačias pareigas einu ir Mokslų akademijos fonde „Mokslas ir visuomenė“.
- Akademikas Jurgis Brėdikis - daugybės monografijų ir vadovėlių autorius, dar parašęs daugiau nei 1000 mokslinių ir kitokių straipsnių. Bet, pasirodo, jis - ir grožinės literatūros kūrėjas. Ketvirtadienį, jubiliejiniame renginyje, pristatoma jau trečia tokio pobūdžio Jūsų knyga „Ties riba“. Kas Jus patraukė į literatus, ar būtent tokios išraiškos prašosi per gyvenimą susikaupusios daugybė minčių ir idėjų, o gal dėl kitų priežasčių širdies chirurgas tampa rašytoju?
- Literatūra mane traukia nuo seno. Dar prieš pradėdamas rašyti mokslinius straipsnius, buvau parašęs nemažai apybraižų populiariausiems žurnalams - „Švyturiui“ ir kitiems. Viduje visą laiką kirbėjo noras rašyti. Jei kelis dešimtmečius nerašiau, tai tik dėlto, kad neturėjau kada.
Pastaraisiais metais skaitytojams pasiūliau „Gyvenimą klinikoje“, romaną „Ne dievai“. Trečias romanas „Ties riba“ parašytas jaučiant mediko pareigą atskleisti, kokią, švelniai tariant, riziką kelia žmogaus sveikatai didysis sportas. Kiek sužalotų, sveikatos netekusių žmonių, kiek staigių mirčių, o dar kai žinai, kad kai kurios sporto taisyklės leidžia žaloti žmogų, negali tylėti. Taigi yra apie ką rašyti. Romano veikėjai, žinoma, turi realybėje prototipus, bet nenorėdamas nieko užgauti, jų konkrečiai neįvardinsiu. Galiu pasakyti: vienas žalgirietis ir vienas sporto medicinos gydytojas.
- Kaip senam medicinos vilkui dabar atrodo šiandieninė Lietuvos sveikatos apsaugos politika?
- Nesinori į ją gilintis. Galiu tik pasakyti: lietuviai seniai nesilaiko to principo „joks paukštis savo lizdo neteršia“, o turėtų jį prisiminti. Dar galiu pridurti, kad nė vienoje pasaulio šalyje nėra tokios sveikatos apsaugos, kuri patenkintų visus žmones. Kad pas mus padėtis neprasta, jums paaiškins tas, kam pagalbos prireikė Ispanijoje ar kitoje nelabai egzotiškoje šalyje. Tad mūsų medicina tikrai nėra blogiausia Europoje. O vardinti šiandien jos trūkumus tiesiog nenoriu. Taip gražiai šviečia saulė...
