Paprastai paliatyvioji pagalba apibūdinama kaip asmenų, kurie serga nepagydomomis arba sparčiai progresuojančiomis ligomis, gyvybinių funkcijų palaikymas. Tačiau Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto lektorius, Baltijos paliatyviosios slaugos asociacijos įkūrėjas Marius Čiurlionis sako, kad paliatyvioji medicina yra kur kas sudėtingesnė.
Jo teigimu, pirmiausia tai – holistinis požiūris į žmogų, kai siekiama pasirūpinti ne tik fiziologiniais procesais, bet ir paciento, o kartu jo šeimos narių psichologine būkle bei dvasiniu pasauliu atsidūrus mirties akivaizdoje.
Pagalbą teikia ir dvasininkai
Ligoninės, kuriose buvo prižiūrimi mirštantys žmonės, pradėjo veikti dar viduramžiais, tačiau šiuolaikinės paliatyviosios pagalbos pradžia siejama su 1967 m., kai britė Sisely Saunders Londone nusprendė įkurti Šv. Kristoforo hospisą. Lietuvoje sunkiai sergantiems asmenims paliatyvioji priežiūra tapo prieinama atkūrus šalies nepriklausomybę.
„Pagalba, kuri tuo metu dar nebuvo apibrėžiama kaip paliatyvioji, teikiama maždaug nuo 1990-ųjų. Tuo metu gydytojų ir slaugytojų iniciatyva atsirado pirmosios jos užuomazgos. Įdomu, kad Paliatyviosios medicinos draugija Lietuvoje buvo įkurta pirmaisiais nepriklausomybės metais, tačiau teisės aktas, reglamentuojantis šios pagalbos teikimą, priimtas tik 2007 m.“, – pasakoja M. Čiurlionis.
Pašnekovo, kuriam teko stažuotis Londone įsikūrusiame S. Saunders institute, teigimu, paliatyviąją pagalbą pacientui užtikrina tarpdisciplininė komanda. Įprastai ją sudaro gydytojas, psichologas, slaugytojas, socialinis darbuotojas ir dvasininkas. Nors dvasininkas nėra oficialus komandos narys, jis dažnai įtraukiamas į pagalbos procesą.
„Norėdamas tapti paliatyviosios pagalbos specialistu, asmuo turi būti vienos iš minėtų profesijų atstovas ir išklausyti specialų 36 val. kursą, kuriame nagrinėjama, kaip padėti pacientui, dirbti komandoje, bendrauti su šeimos nariais. Tačiau šio kurso apimtis turėtų augti. Pavyzdžiui, užsienyje specialistai ugdomi net specialiose magistrantūros studijų programose, todėl tikrai turime kur tobulėti“, – pripažįsta M. Čiurlionis.
Hospise atsiduriama likus mėnesiui iki mirties
Lietuvoje paliatyviosios pagalbos teikimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuriame nurodyta, kokias diagnozes asmuo turi atitikti pagal tarptautinę ligų klasifikaciją. Paliatyvioji priežiūra gali būti teikiama tiek vaikams, tiek suaugusiems, ji gali būti arba stacionari, arba ambulatorinė. Stacionari pagalba teikiama ligoninėse ir turėtų būti prieinama kiekvienoje savivaldybėje, tačiau M. Čiurlionis įsitikinęs, kad Lietuvoje būtina plėsti ambulatorinių paslaugų tinklą.
„Įprastai pacientai, kuriems rekalinga paliatyvioji pagalba, gydomi vietos slaugos ligoninėse, kuriose jiems skiriamos kelios lovos. Vilniuje ir Klaipėdoje veikia du hospisai, į kuriuos patenkama likus maždaug mėnesiui iki mirties, kartais šis terminas gali siekti iki šešių mėnesių. Tačiau daugelis pacientų atsisveikinti su šiuo pasauliu norėtų apsupti artimųjų, sau artimoje aplinkoje. Deja, Lietuvoje du trečdaliai pacientų pagalbą gauna stacionare ir tik trečdaliui ji teikiama ambulatoriškai. Pasaulinė praktika rodo, kad situacija turėtų būti priešinga“, – teigia ekspertas.
Pagalbos procesas nenutrūksta net pacientui mirus
Kalbėdamas apie ligas, kurių kamuojamiems asmenims dažniausiai reikalinga paliatyvioji pagalba, ekspertas atkreipia dėmesį, kad ji neretai painiojama su paprasta slauga, kuri yra susijusi su geriatrinėmis, t. y. dėl senyvo amžiaus atsirandančiomis, sveikatos problemomis. Nors paliatyviosios pagalbos reikalingi pacientai dažniausiai priklauso vyresnio amžiaus žmonių grupei, jie gerokai jaunesni nei slaugomi asmenys, skiriasi ir jų simptomatika.
„Pagalbos labai dažnai reikia onkologiniams pacientams: jiems reikalinga skausmo terapija, juos kamuoja nuolatinis pykinimas, didžiulis nerimas. Taip pat išskirčiau tam tikras neurologines ir su širdies ir kraujagyslių aparatu susijusias ligas, dėl kurių atsiranda tokios pagalbos poreikis“, – tikina ekspertas ir priduria, kad pacientams dažniausiai reikia gydytojų ir slaugytojų pagalbos, o psichologo konsultacijos būtinos jų šeimos nariams.
„Dažniausiai šeimos nariai nenustoja tikėti, kad pacientas atsigaus ir vėl bus sveikas, kartu su jais praleis visą likusį gyvenimą. Dažnai artimieji taip ir nepasiekia susitaikymo stadijos, todėl gyvena viltimis. Žinoma, psichologo konsultacijos yra teikiamos ir patiems pacientams, tačiau jie būna išvarginti ligos simptomų, todėl bendravimas yra labai ribotas, nebent jis pradedamas ligos pradžioje.
Noriu atkreipti dėmesį, kad psichologo konsultacijos nenutrūksta pacientui iškeliavus iš šio pasaulio, artimąjį praradusi šeima toliau konsultuojama, todėl paliatyvioji pagalba yra tęstinis procesas, kuris pacientui mirus nesibaigia“, – paaiškina M. Čiurlionis.
Sudėtingą medicinos sritį renkasi jauni specialistai
Nors darbas su nepagydomomis ligomis sergančiais pacientais reikalauja labai stipraus psichologinio pasirengimo, M. Čiurlionis sako, kad šią medicinos šaką dažnai renkasi būtent jauni specialistai. Jo teigimu, tai lemia tiek spartaus tobulėjimo galimybės, tiek noras padėti žmonėms, kuriems to labiausiai reikia.
„Manau, kad ne vienas gydytojas ar slaugytojas karjeros pradžioje nori save išmėginti „karo fronte“, pavyzdžiui, intensyviojoje terapijoje.
Paliatyvioji medicina yra intervencinė – dirbama su dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatais, skausmo pompomis, infuzomatais ir kita medicinine įranga, kuriai naudoti reikalinga aukšta kvalifikacija. Kiekvienam Hipokrato priesaiką davusiam medikui svarbiausia padėti žmogui, o mirštančiam žmogui reikia daugiausia pagalbos“, – įžvalgomis dalijasi ilgametę patirtį turintis ekspertas.
Būtina didinti pagalbos prieinamumą
Vis dėlto jis pripažįsta, kad šiandien paliatyvioji pagalba prieinama tikrai ne visiems. Per metus Lietuvoje ją turėtų gauti maždaug 10 000 asmenų, tačiau sulaukia tik apie 3000. Tai reiškia ne tik sunkiai pakeliamą naštą pacientams ir jų artimiesiems, bet ir užkirstą kelią teikti ankstyvąją pagalbą.
„Ankstyvoji pagalba turėtų būti teikiama nuo to momento, kai žmogus išgirsta nepagydomos ligos diagnozę. Lietuvoje šis procesas yra pavėluotas, todėl nepavyksta pasiekti tarptautinių ekspertų rekomenduojamų pagalbos teikimo apimčių.
Manau, kad tai susiję ne tik su specialistų trūkumu, bet ir su paslaugų prieinamumo regionuose problema, per mažu finansavimu, sveikatos politika, taip pat ir visuomenėje egzistuojančiomis stigmomis. Paliatyviosios pagalbos reikalingi pacientai dažnai laikomi pasmerktais, o daliai gydymo įstaigų trūksta informacijos, kaip jiems padėti, arba specialistų, galinčių su jais dirbti“, – konstatuoja M. Čiurlionis.
Eksperto teigimu, pagalbos apimčių didinimas leistų pakeisti esamą situaciją, tačiau svarbiausia, daugeliui ligonių suteiktų galimybę palikti šį pasaulį ramiai – namuose, apsuptiems brangiausių žmonių.
