Visgi, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 12% Europos gyventojų serga psichikos ligomis. Sergantys psichikos ligomis susiduria su įvairiomis problemomis: atstūmimu, blogesne gyvenimo kokybe, menkesnėmis įsidarbinimo galimybėmis bei prastesne fizine sveikata. Nepaisant to, psichinės sveikatos tema Lietuvoje vis dar apsupta mitais bei stereotipais.
Įsitikinimai, jog psichikos ligomis sergantys žmonės yra pavojingi, nenuspėjami, apsileidę ar kalti dėl savo susirgimo, formuoja stigmą. Tokia stigma visuomenėje paplitusi ir skatina diskriminaciją bei atskirtį tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame lygmenyse.
Psichikos ligomis sergantys žmonės suvokia visuomenėje vyraujančias neigiamas nuomones ir stengiasi išvengti „psichikos ligonio“ etiketės. Sergantieji bijo būti atstumti, nesuprasti, tad slepia susirgimą nuo kolegų, šeimos narių, vengia bendravimo. Asmenys jaučiasi pasimetę ir vieniši, nesikreipia į gydytojus, o dėl to pasunkėja ligos eiga. Juk sulaužytos galūnės ar cukrinio diabeto nebandytume nuslėpti nuo artimųjų, tad kodėl kalbėjimas apie psichikos sutrikimus vis dar toks tabu?
Stigma paveikia žmogaus savęs suvokimą. Jei visi aplinkiniai mano, jog psichikos liga sergantis asmuo negeba dirbti ar tinkamai bendrauti, sergantysis šias savybes priskiria sau. Dėl to, toks žmogus mažiau įsitraukia į bendruomenę ir patiria didesnę socialinę atskirtį.
Su psichikos ligomis susijusi stigma taip pat skatina diskriminaciją instituciniame lygmenyje: mokymo, medicinos, teisingumo bei socialinių paslaugų įstaigose. Kuomet visuomenė yra priešiškai nusiteikusi psichikos ligonių atžvilgiu, nesuteikiamos gyvenimo kokybę gerinančios priemonės, pritariama stigmatizuojamos grupės atskirčiai.
Lietuvoje vis dar palaikomas prievartinis gydymas stacionaruose, nepaisant to, jog toks gydymas neveiksmingas. Kitas sunkiai reformoms pasiduodantis reliktas – biomedicininis gydymo modelis. Psichikos ligoms gydyti naudojami medikamentai sukelia daug pašalinių reiškinių, kurie gali neigiamai paveikti mokymosi, darbo rezultatus bei integraciją į visuomenę. Efektyvesnis ir Vakaruose plačiai taikomas – biopsichosocialinis gydymo modelis. Šis gydymo būdas atsižvelgia tiek į biologinius, tiek į socialinius ligos aspektus ir skatiną platesnę psichikos ligonių integraciją, neatskiriant jų nuo visuomenės.
Psichikos ligos mažiau „matomos“ nei fizinės, tad valstybė psichikos sveikatos sritims skiria mažesnį finansavimą. Dėl to mažiau lėšų tenka naujų gydymo metodų diegimui, išlieka prastos gydymo prognozės, toliau mažai investuojama į šią sritį, o psichikos sveikatos problemų turintys žmonės išlieka sveikatos politikos nuošalyje.
Darbo vietos užtikrinimas – dar viena sritis, kur sergantieji psichikos ligomis susiduria su sunkumais. Darbas teigiamai veikia psichikos sveikatą ir didelė dalis sergančiųjų reiškia norą dirbti. Tačiau galimybė įsidarbinti tiesiogiai priklauso nuo psichikos liga sergančio žmogaus diagnozės, kadangi tinkamumas darbui Lietuvoje vertinamas remiantis ligų sąrašais. Tokia tvarka „baudžia“ sergančiuosius. Žmonės vengia kreiptis pagalbos, siekdami išvengti psichikos ligos diagnozės. Dėl tokios tvarkos nukenčia produktyvumas bei kyla pavojus sergančiojo gerovei.
Taigi, stigma psichikos ligomis sergančius žmones veikia dviem lygiais: žmogus izoliuojamas ir sumenkinamas asmeninėje aplinkoje bei kuriami instituciniai barjerai, kuriais siekiama atskirti tokius žmones nuo visuomenėje vykstančių procesų. Negydomi psichinės sveikatos sutrikimai žalingi tiek visuomenei, tiek individui, tad sergantieji turėtų būti skatinami kreiptis pagalbos bei kontroliuoti savo ligą, o ne ją slėpti. To galima būtų pasiekti keičiant visuomenės požiūrį.
Instituciniame lygmenyje svarbūs pokyčiai, kurie įtrauktų psichikos sutrikimų turinčius asmenis į darbo rinką, edukacines bei visuomenines sritis. Diskriminaciją įsidarbinant galima mažinti remiantis kitų šalių praktikomis. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje apie sveikatą darbdavys gali sužinoti tik kai besidarbinantis žmogus sėkmingai praeina atranką.
Visuomenėje vyrauja įsitikinimai, jog „psichikos liga sergantys žmonės dažniau smurtauja“ ar „psichikos liga sergantys žmonės prasti darbuotojai“. Tokie stereotipai itin žalingi ir didina sergančiųjų socialinę bei ekonominę atskirtį, todėl svarbu skleisti teisingą informaciją apie psichikos ligas. Taip pat reikėtų skatinti kuo daugiau žmonių papasakoti savo istorijas ir tokiu būdu griauti tingaus, pasmerkto psichine liga sergančio žmogaus mitą.
Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. Autorius yra tarptautinio projekto „Debate Your Issue“ dalyvis. Projekto tikslas – kovoti su augančiu euroskepticizmu, nesidomėjimu naujienomis bei mažėjančiu įsitraukimu į politiką jaunimo tarpe. „Debate Your Issue“ organizatorius Lietuvoje – Asociacija „Jaunimo debatai“. Projekto informacinis partneris – lrytas.lt.
