Mirtis K.Vitkų ištiko sanatorijoje Birštone, kur jis buvo po neseniai atliktos operacijos.
Pirminiais duomenimis, mirtį nulėmė plaučių arterijos tromboembolija.
„Mūsų širdys verkia iš sielvarto praradus tave, mylimas Tėveli, broli, seneli, dėde. Tu išėjai, bet mūsų mintyse ir širdyse gyvensi amžinai. Ilsėkis ramybėje“, – rašoma šeimos pranešime.
Apie K.Vitkaus mirtį pranešė ir jo kolegos.
„Buvai kolega ir šefu, juo ir liksi. Ilsėkis ramybėje“, – „Facebook“ žinia pasidalijo jo kolega, plastikos chirurgas Renaldas Vaičiūnas.
Iki pat paskutinių dienų jis buvo aktyvus – dirbo, dėstė universitete.
Prof. Kęstutis Vitkus buvo vienas garsiausių šalies mikrochirurgų, o per savo karjera atliko tūkstančius operacijų. Jis laikomas plastinės chirurgijos pradininku Lietuvoje.
Prof. K Vitkus gimė 1952 m. Skuode. Jo tėvas taip pat buvo garsus gydytojas, mikrochirurgas Mečislovas Vitkus. 1976 m. K. Vitkus baigė medicinos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, o profesoriaus laipsnį įgijo 1990 metais.
Baigęs studijas dirbo Respublikinėje Vilniaus klinikinėje ligoninėje, vadovavo jos Mikrochirurgijos skyriui, vėliau dirbo plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoju Santaros klinikose, 2013 – 2019 metais vadovavo šių klinikų Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos centrui, kurį laiką buvo Lietuvos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos draugijos prezidentas.
K. Vitkus nuo 1985-ųjų atliko estetinės chirurgijos operacijas, 2004-aisiais įsteigė savo privačią kliniką.
K. Vitkus su tėvu Mečislovu Vitkumi atliko pirmąją Lietuvoje ir tuometėje Sovietų Sąjungoje mikrochirurgijos operaciją – sėkmingai replantavo nupjautus rankos pirštus.
Jis pirmasis persodino kaulo, antkaulio fascijos, nervų ir sąnario lopus su kraujagyslėmis.
K. Vitkus mikrochirurgijos metodus įdiegė ortopedijoje, traumatologijoje, onkologijoje ir plastinėje chirurgijoje. Paskelbė daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių.
Šeimos kolumbariumas
Prieš trejus metus K.Vitkus neteko žmonos – drabužių ir interjero dizainerės Daivos Reimerytės-Vitkienės (1952–2018).
Tuomet vyras portalo lrytas.lt žurnalistus pasitiko Keistų dvare Molėtų rajone, ant upelio, jungiančio Malkėsto ir Siesarčio ežerus, kranto.
Dvaras iškilo Daivos senelių iš motinos pusės žemėje, buvo pastatytas jos iniciatyva.
„Ji pradėjo nuo Antakalnio Vilniuje – sukūrė dizainą nuosavoms klinikoms, tada – dvarą, koplyčią netoli dvaro. Viską sugalvojo, viską padarė Daiva, o aš jos finansiškai neribojau“, – tuomet pasakojo K.Vitkus.
Plačiau apie tai paskaityti galite čia.
Net ir po mirties K.Vitkaus žmona nuo dvaro nutolo tik per du kilometrus. Urną su jos palaikais priglaudė koplyčia, esanti jos senelių iš motinos pusės sodybos vietoje, ant kalnelio. Koplyčios idėjos autorė – taip pat Daiva. Marmurinė koplyčia naktį šviečia, ant jos viršaus – Vitkų bičiulio R.Kvinto kurtas angelas, teikiantis amžiną ramybę.
„Čia bus mūsų šeimos kolumbariumas“, – tuomet sakė K.Vitkus. Koplyčioje palaidota ir urna su Vitkų sūnaus Jono Benedikto Vitkaus (1979–2007) palaikais. Jonui atminti šeima ant kalnelio pasodino 28 ąžuolus – tiek, kiek nugyveno metų.
Dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose
Gydytojui teko dirbti tą lemtingą sausio 13-osios naktį, kai nuo Sovietų agresijos nukentėjo lietuvių laisvės gynėjai. Tos nakties patirtį yra aprašęs ir pats K.Vitkus.
„Aš – karo lauko chirurgiją studijavęs Vilniaus universitete. Mes, medikai, buvome rengiami dirbti karo sąlygomis.
Vėliau, jau dirbdamas chirurgu traumatologu, dažnai pasijusdavau lyg karo lauko zonoje. Niekada nežinodavai, kokį sužeistą žmogų tau atveš po avarijos, sužalotą gamykloje, nutrauktomis rankomis, kojomis. Arba kareivėlių iš Šiaurės miestelio – peršautų, susisprogdinusių. Bet iki tos lemtingos dienos, Sausio 13 dienos, galėjau sakyti, kad tekdavo dirbti „lyg karo lauke“.
Sausio 13–osios naktis pakeitė mano, ir kaip žmogaus, ir kaip chirurgo, gyvenimą. Tą naktį aš atsidūriau pragare. Aš atsidūriau tikrame karo lauke.
***
Kažkodėl labai aiškiai prisimenu sausio 12 dienos šaltį. Buvo be galo drėgna, šalta, kūną stingdanti nemaloni diena. Bet su mažais vaikais ir žmona Daiva ėjome ir prie parlamento, ir prie televizijos bokšto.
Tame geliančiame šaltyje tvyrojo dar labiau viską persmelkiantis nerimas. Vakare sušalę grįžome namo. Tik atsigulėme ir išgirdome duslius šūvius. Jei šaudo, vadinasi bus aukų. Chirurgo pareiga – skubėti į ligoninę. Namie kilo maišatis – maži vaikai verkia, tempia už skverno – „tėti, nevažiuok“. Žmona ruošiasi važiuoti kartu. Apraminau namiškius, su tėvu, Mečislovu Vitkumi sėdome į seną moskvičių ir atlėkėm į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kurioje dirbome.
***
Raudonojo Kryžiaus ligoninė Sausio 13–osios naktį tapo kruvinųjų įvykių epicentru. Čia vežė beveik visus sužeistus prie televizijos bokšto.
Tuo metu į ligoninę buvo galima patekti pro trejus vartus – iš pirties pusės, iš Tilto gatvės ir iš dabartinės Žygimantų gatvės, kur įvažiavimo arka dabar užmūryta. Greitosios pagalbos mašinos su įjungtomis sirenomis važiavo pro visus trejus vartus. Iš jų neštuvuose nešė kruvinus žmones.
Tuo metu mažas priimamasis buvo ten, kur dabar reanimacija, po chirurginiu korpusu. Priimamajame tuoj nebebuvo kur padėti kojos. Ant suolų sėdėjo sutvarstyti žmonės, kurie dar galėjo sėdėti. Ant grindų vienas prie kito neštuvai. Tėvas, M. Vitkus, sėdo prie telefono koordinuoti veiksmų. Aš su chirurgu Renaldu Vaičiūnu ėmėme skirstyti sužeistuosius. Šiandien apie tai pasakoju paprastais žodžiais. Nes neturiu žodžių, kurie galėtų išreikšti tos nakties siaubą", - pasakojęs yra K.Vitkus.
Plačiau jo prisiminimus galite paskaityti čia.
Šalies vadovų užuojauta
Dėl profesoriaus K.Vitkaus mirties užuojautą išreiškė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
„Lietuva neteko ne tik profesionalaus mediko, bet ir kilnaus bei savo pašaukimui atsidavusio žmogaus. Profesorių Kęstutį Vitkų prisiminsiu kaip žmogų, kuris Sausio 13-osios naktį gelbėjo sužeistųjų prie Televizijos bokšto gyvybes, kaip žmogų, kuris buvo prisirišęs prie gimtinės ir ją be galo mylėjo. Linkiu stiprybės velionio artimiesiems ir kolegoms“, – rašoma šalies vadovo užuojautoje.
Savo ir parlamento vardu užuojautą išreiškė ir Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
„Netekome profesoriaus, savo srities profesionalo, kurio kompetencija ir atsidavimas darbui buvo vertinimas tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Kęstutis Vitkus paliko reikšmingą pėdsaką rekonstrukcinės ir plastinės mikrochirurgijos srityje. Jo ilgametis darbas bei pasiekimai visada išliks mūsų mokslo ir medicinos istorijoje“, – teigia parlamento vadovė.
Sunkią netekties valandą Seimo Pirmininkė Kęstučio Vitkaus artimiesiems ir kolegoms linki stiprybės ir ištvermės.
