– Kokia savijauta ir kaip sužinojote, kad sergate COVID-19?
– Jaučiuosi labai gerai. Mano susirgimas – besimptomis. Testą prieš 13 dienų dariausi ne dėl COVID-19 požymių, bet reikėjo išvykti į Lenkiją. Buvau pasiruošęs ir maniau, kad testo rezultatas bus neigiamas, bet gavosi atvirkščiai – teigiamas.
Tai dabar turiu būti saviizoliacijoje. Niekas gyvenime nepasikeitė, tik tiek, kad negalima su nieko kontaktuoti – galiu kitus užkrėsti.
– Ar buvo kokie požymiai, kad sergate?
– Nebuvo jokių požymių. Iki šios dienos nejaučiu jokių simptomų, nors izoliacija jau į pabaigą.
– Kunigo nuo pareigų neatleidžia net ir COVID-19. Šv. Mišios turi būti aukojamos. Kas aukojo jas už jus?
– Jei suserga dvasininkas, šv. Mišių neaukoja ir nekontaktuoja su parapijiečiais. Pasirenkami keli variantai – sumažinamas pamaldų skaičius, o jeigu yra poreikis, tikintieji nukreipiami į kitas parapijas – šiuo atveju – į Kupiškį. Didžiojo šeštadienio ir Velykų Mišioms turėjau susirasti dvasininką, kuris atlaikys pamaldas.
Kadangi vienuoliai neturi savo parapijų, tai pasikviečiau kapuciną vienuolį tėvą Vincentą. Jis ir atlaikė pamaldas ir Antašavos, ir Palėvenės parapijose, nes klebonas turi ne tik save saugoti, bet ir saugoti savo parapijiečius, kad neužkrėstų.
– Karantinas jums buvo lengvas ar sudėtingas laikotarpis? Juk 10 dienų niekur negalite išeiti? Tai kaip jautėtės karantino metu?
– Jaučiausi labai gerai. Valgyti atneša. Pasiėmiau vieną Bistrampolio dvaro kambarį ir apsigyvenau. Žiūrėjau įvairias žinias, skaičiau istorijos vadovėlius ir telefonais bei kitomis ryšio priemonėmis bendravau su visu pasauliu. Gal niekad taip nebendravau su savo giminaičiais ir juos sveikinęs su Velykomis, kaip šiais metais.
Turėjau labai daug laiko. Paskambinau net ir tiems, kuriems jau kokie penki ar šeši metai neskambinau – neturėjau laiko, nes per Velykas labai daug darbo. Tik bėda, kad esu nepaskiepytas – kunigai nepriklauso prioritetinei skiepijamųjų kategorijai.
