Neatlygintinai dirbęs vaikų, senelių namuose vaikinas dar praėjusių metų pavasarį pasaulį apsupus pandemijai mąstė apie galimybę padėti medikams. Ypač Santaros klinikose dirbančiam personalui. Savanorystės būdu padėkoti, atiduoti nerašytą skolą už globą, rūpestį, sveikatą. Tokį norą įgyvendinti padėjo Lietuvos Raudonasis Kryžius. Rezervo savanoriu gruodžio mėnesį Vilniaus skyriuje tapusiam Adomui draugija suteikė progą dirbti būtent Santariškėse. Iš anksto nebuvo žinoma, kiek ilgai reikės pagalbos. Vaikinas teigė – jis ir dauguma kitų savanorių sutiko darbuotis tiek, kiek reikės.
Ar bent tol, kol leis galimybės. Visgi savanorystės ligoninėje pradžios jis laukė su baime. Pirmasis budėjimas buvo paskirtas gruodžio 28 dieną. Pradžia tapo supurtančiu emociniu išbandymu. Grįžus namo norėjosi tik kristi miegoti, užmerkus akis ryškėjo pamatyti vaizdai, ligonių veidai. Viduje išsikerojo klausimas: ar pavyks ištverti? Akistata su medikų darbo kasdienybe išgąsdino.
Bet noro padėti nenumalšino. Antrasis budėjimas jau buvo lengvesnis. Adomas patikina – pamažu pavyko prisitaikyti, įprasti. Ir prie vaizdų, ir prie amunicijos. Vaikinas dirbo Žaliojoje zonoje. Prieš kiekvieną pamainą tekdavo užsimaskuoti respiratoriumi, kepurėle, rankas įsprausti į dvi poras pirštinių, apsisiausti chalatu. Net ir su tokia apranga po budėjimo tekdavo valytis prakaitą, džiovinti pabrinkusias rankas. Visgi tai palyginti niekai su Raudonojoje zonoje dirbančių medikų ar savanorių spec. kostiumais.
Tačiau juos Adomas matė iš toli – į COVID-19 sergančiųjų skyrių patenka personalas tik su išskirtiniu pasirengimu ir kompetencijomis. Darbo nė viename budėjime maža nebūdavo. Dalijantis medicinos darbuotojų darbo krūvį, tekdavo kursuoti skirtingomis kryptimis: į kraujo centrą, siuntų skyrių, darbuotis priimamajame.
Pagrindinės užduotys – kurjerio darbas tarp COVID-19 ir kitų skyrių, tyrimų ir dokumentų pristatymas, pacientams skirtų daiktų perdavimas, pacientų lydėjimas iš priimamojo į stebėjimo palatą ar gydytojų kabinetus, koordinavimas, nuraminimas.
Adomas darbavosi ir procedūriniame. Stebėdavo ligonius, padėdavo atsisėsti į vežimėlį ar iš jo atsistoti, atsigulti į lovą, palydėdavo į procedūras ar tualetą, išnešiodavo tyrimus, padėdavo pasirašyti dokumentus, suplanuoti kelionę į namus. Skubant su savais darbais vaikino žvilgsnis vis užkliūdavo už medikų veidų: paraudusių nuo nuovargio akių, respiratorių nuspaustų veidų.
Kartą jis specialioje persirengimo patalpoje sutiko medikę, kuri nuoširdžiai prisipažino nebeatsimenanti, kada paskutinį kartą laiku baigė pamainą. Ne vien fizinis, bet ir emocinis, psichologinis krūvis kartas nuo karto smogdavo iš visų jėgų. Kai kurie vaizdai sugnybdavo širdį, kurį laiką lengvai nepalikdavo jauno vaikino minčių. Adomas pripažįsta – po pirmos darbo dienos norėjosi verkti.
Tačiau vėliau atėjo suvokimas, jog ligoninės aplinka, persmelkta slogučio, skausmų, yra natūrali kasdienybė. Kvapai, vaizdai, garsai – darbo rutina. Tik susitaikymas su aplinka padėjo ištverti. Kai kurie ligoniai – pikti, nerimastingi, kenčiantys, bet sulaukę medikų pagalbos jie nušvisdavo, dėkodavo už pagalbą. Adomas džiaugiasi išmokęs svarbią pamoką – atskirti emocijas nuo darbo, mokėti naudotis šaltu protu. Patirtis Santaros klinikose priminė ir kasdienį, kartais primirštamą dėkingumą bei džiaugsmą būti sveikam, turėti nesergančius artimuosius, gebėti vaikščioti, pasiversti ant kito šono, susikalbėti su kitais.
Savanorystė VUL Santaros klinikose išsitęsė į 3 mėnesius, 110 valandų. Prisipildė tūkstančiais pagalbos sulaukusių pacientų. Pasakojame būtuoju laiku, nes priešpaskutinę kovo dieną Adomas atliko paskutinį budėjimą. Bent kol kas savanorių poreikis Santaros klinikose sumažėjo. Tačiau situacija keičiasi kasdien, personalas Santariškėse užsimena, jog pastiprinimo medikams tuoj ir vėl gali prireikti.
Vaikinas tam pasirengęs. Kaip Lietuvos Raudonojo Kryžiaus rezervo savanoris jis, vos gavęs kvietimą, vėl skubės padėti.
Šiandien Adomas tvirtina – padėdamas medikams ir žmonėms, jis padėjo ir sau. Sustiprino savo emocinę ir psichologinę pusiausvyrą, prasmingai panaudojo turėtą laisvą laiką. Sutiko šimtus naujų žmonių, išgirdo dešimtis istorijų. Ir jaučiasi nepaprastai dėkingas. Ligoninės ir GMP medikams. Visoms medicinos slaugytojoms, jų padėjėjoms. Ypač slaugytojai Jūratei. Santaros klinikų Priimamojo skyriui.
Komandai, su kuria sėkmingai susidirbo. Lietuvos Raudonajam Kryžiui. Pacientams ir jų artimiesiems. Už geranoriškumą, supratingumą, vienų kitiems siųstus palaikymo žodžius ir žmogišką AČIŪ. Vaikinas turi ir svarbų palinkėjimą kiekvienam. Ramybės, stiprybės ir nepamiršti pasirūpinti vyresniais bei jiems priminti, jog jie – mylimi.
