Sunkūs sapnai, košmarai, nerimas, depresija, raumenų silpnumas, neatsakyti klausimai, susiję su atminties spragomis – tai gali apsunkinti sveikstančiojo grįžimą į kasdienybę. Todėl apie tai svarbu kalbėti pandemijos metu.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų II-ojo reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus gydytoja docentė Ieva Norkienė teigė, kad COVID-19 infekcijos sukeltas kvėpavimo nepakankamumas ir ilgas gydymasis reanimacijos skyriuje palieka sunkų pėdsaką ištrūkusiam iš mirties gniaužtų ligoniui.
Kas nutinka po to, kai žmogus įveikia kritinę būklę, ir kaip tęsiasi jo gyvenimas – tai tema, kuriai pasaulio mokslininkai skiria vis daugiau dėmesio.
Sunkus ligonis gali ne vieną savaitę, o kelis mėnesius praleisti reanimacijoje, vėliau – stacionariame skyriuje, tada vyksta į reabilitaciją, o grįžęs namo supranta, kad be kitų pagalbos vis tiek neišsivers.
Jei koronavirusas būna tiek nualinęs plaučius, kad būtina atlikti transplantaciją, grįžimas iš ligoninės į namus, nežada nieko gero.
Apsigynusi disertaciją apie tai, kaip dėl širdies operacijos ir ilgo gydymo intensyvios terapijos skyriuje nukenčia pažintinė veikla, docentė I.Norkienė neabejojo, kad sunki koronaviruso infekcija taip pat gali išprovokuoti tam tikrų fizinių ir psichoemocinių negalavimų.
Prieš pandemiją dirbusi vienoje Londono ligoninių, priklausančių klinikų tinklui „Barts Health“, vilnietė gydytoja su kolegomis atliko mokslinius tyrimus. Į apklausą buvo kviečiami daugiau nei dvi ar tris savaites intensyvios terapijos skyriuje praleidę pacientai kartu su savo artimaisiais.
Apie būtinybę stebėti tokius ligonius ir suteikti jiems būtiną pagalbą dėl galimo potrauminio sindromo yra priėmęs sprendimą ir Jungtinės Karalystės Nacionalinis sveikatos ir slaugos kompetencijos institutas (National Institute for Health and Care Excellence – NICE).
– Ką jaučia žmonės, patekę į reanimaciją? Dėl kokių priežasčių kyla potrauminio streso sindromas?
– Tobulėjant medicinai, gerėja ligonių išgyvenamumas. Bet mokslininkai pastebėjo, kad yra patiriama daug šalutinių poveikių, susijusių su ilgu gydymu reanimacijoje. Pavyzdžiui, pasveikę žmonės neretai skundžiasi raumenų silpnumu, turi įvairių neuropatijų, netgi sąmonės sutrikimų. Juos kur kas dažniau vargina nerimas, depresija, panikos atakos. Tai priežastys, dėl kurių patiriama daug streso.
Daugelis žmonių neįsivaizduoja, kaip atrodo intensyvioji terapija, jie galvoja, kad tai yra palata, kurioje tiesiog daug monitorių ir medicinos įrangos. Tačiau šiuolaikinės intensyvios terapijos skyrius primena kosminį laivą.
Čia kiaurą parą dega šviesa, sklinda triukšmas, ligoniai neturi asmeninės erdvės, priversti gulėti tam tikroje padėtyje. Jie jaučia skausmą, o vaistai, skirti palengvinti kančias ar užmigdyti, sukelia įvairių šalutinių poveikių.
– Kiek tai būdinga sunkiems ligoniais, kurie gydomi nuo COVID-19 infekcijos?
– Ankstesnių virusinių pandemijų metu buvo pastebėta, kad kas antras ar kas trečias ilgai gydytas reanimacijos skyriuje ligonis patiria potrauminį stresą. Koronaviruso infekcija kelia kur kas didesnį nerimą, nes dar prieš patekdami į medikų rankas žmonės būna apimti baimės užsikrėsti.
Atsidūrę ligoninėje jie jaučiasi izoliuoti, nerimauja dėl namie likusių artimųjų sveikatos. Ligoninėje jie mato tik darbuotojus, dėvinčius apsaugos priemonės, jaučia nerimą, kad būklė tuoj pradės blogėti.
Viena kinų mokslininkų atlikta studija parodė, kad kas antras dėl COVID-19 infekcijos atsidūręs ligonis kenčia nuo potrauminio streso.
– Kodėl kai kurie ligoniai maldauja – „tik neintubuokite manęs“?
– Taip būna. Dažnai matau, kad pacientui labai blogai ir jį reikės prijungti prie plaučių ventiliacijos aparato, nes nėra kitos išeities, o jis prašo: „Aš viską padarysiu, gulėsiu ant pilvo, tik manęs nejunkite prie aparato.“ Tokia baimė susijusi su visuomenės nuomone – prijungimas prie ventiliacijos aparato yra kaip mirties nuosprendis. Iš dalies tai tiesa, nes tokie ligoniai būna per žingsnį nuo mirties. Kai smegenys kenčia nuo hipoksijos, žmogus būna susijaudinęs, todėl jam sunku adekvačiai įvertinti savo būklę.
Stengiamės nuraminti ligonį: „Miegosite, nieko nejausite, o kai plaučiai atsigaus, mes jus pažadinsime.“ Toks guodimas šiek tiek padeda.
– Ar būna taip, kad atjungus nuo aparato žmogus vis tiek dūsta?
– Koronavirusas sukelia sunkų plaučių pažeidimą, kuris yra ilgalaikis. Iš pradžių taikome deguonies terapiją, vėliau ligonį intubuojame, netgi atjungus plaučių ventiliacijos aparatą gali prireikti deguonies terapijos, nes dusulys niekur nedingo. Tai natūrali COVID-19 infekcijos eiga.
– Kodėl ligonius vargina atminties duobės, o daugelis prisimena košmarus?
– Kartais artimieji labai nori, kad ligonis būtų paguldytas į reanimaciją ir prašo medikų: „Tik jūs paimkite jį į reanimaciją“. Toks sprendimas yra priimamas, kai tai būtina. Tačiau šis skyrius turi ir tam tikrą specifiką, o čia gydomas ligonis neretai kenčia nuo miego sutrikimų, haliucinacijų, dėl sunkios būklės ir prijungtų gyvybės palaikymo mašinų netenka galimybės judėti, sutrinka jo orientacija laike ir erdvėje.
Nors yra taikomas medicininis raminimas ir nuskausminimas, dalis pacientų prisimena intensyvios terapijos skyriuje patirtus įspūdžius kaip vienus siaubingiausių gyvenime.
– Kaip jiems įmanoma padėti?
– Nuo 2010-ųjų intensyvios terapijos sindromo sąvoka buvo pripažinta įvairiose šalyse. Tai paskatino mokslininkus stebėti ligonius, kurie buvo ilgai gydomi intensyvios terapijos skyriuje ir taikyti jiems reabilitaciją, padedančią grįžti į kasdienybę. Tai ne tik fizinė reabilitacija, bet ir psichoemocinės būklės vertinimas bei pagalba.
Jungtinės Karalystės Nacionalinis sveikatos ir slaugos kompetencijos institutas paskelbė gaires, kuriose rekomenduoja ilgai intensyvios terapijos skyriuje gydytiems ligoniams, taikyti tęstinę reabilitaciją, kuri prasidėtų dar jiems esant ligoninėje ir tęstųsi kurį laiką išsirašius į namus.
Remiantis šiomis rekomendacijomis, Jungtinėje Karalystėje yra pradėtos steigti Stebėjimo po intensyvios terapijos klinikos. Vienoje iš Londono ligoninių, priklausančių „Barts Health“ ligonių tinklui, kurioje dirbu, taip pat įsteigėme tokią kliniką ir pradėjome kviesti į apklausas tuos žmones, kurie intensyvios terapijos skyriuje gydėsi daugiau nei dvi ar tris savaites.
Turiu pripažinti, kai kurie atsiminimai buvo tikrai siaubingi. Žmonės pasakodavo apie patirtas haliucinacijas, kaip stengėsi kalbėti, bet negalėjo ištarti nė vieno žodžio, kaip kentė įvairius skausmus.
Jie dažnai neprisimindavo, kaip pateko į ligoninę, kas jiems buvo atsitikę. Dalį apklaustųjų kamavo nežinia, pavyzdžiui, skųsdavosi, kad vis sapnuoja kažką nemalonaus, klausdavo, ar gydytojai jiems kažką darė. Tokiais atvejais būtina paaiškinti, kokios buvo atliekamos medicininės procedūros ir kokius pojūčius jos galėjo sukelti.
Jei stebime potrauminio streso reakcijas, pavyzdžiui, didelį nerimą ar polinkį į depresiją, nukreipiame pacientus pas psichoterapeutus, psichologus, su kuriais bendradarbiaujame. Neretai yra skiriama psichoterapija, taip pat medikamentinis gydymas.
– Kodėl yra kviečiami pacientai kartu su artimaisiais?
– Intensyvios terapijos sindromas apima visą šeimą. Artimieji taip pat nėra apsaugoti nuo sukrėtimų, nes atėję į reanimaciją lankyti kenčiančio ligonio nuogąstauja, kad gali jo netekti.
Būna ir taip, kad apsilankę klinikoje verkia ne tik buvę pacientai, bet ir jų artimieji. Čia jiems puiki proga pasidalinti skaudžiais išgyvenimais, kuriuos stengėsi užmiršti, bet negalėjo to padaryti.
– Ar būtų naudinga įsteigti Vilniuje kaip Londone stebėjimo kliniką pacientams, kurie įveikė koronavirusą, bet liko palūžę?
– Norėčiau, kad tokia pagalba būtų prieinama ir Lietuvoje. Tikėtina, kad persirgę COVID-19 infekcija žmonės susidurs ne tik su plaučių veiklos sutrikimais, jie turės ir tam tikrų liekamųjų reiškinių, susijusių su potrauminio streso sindromu. Bet tokiai pagalbai reikia ne tik žmogiškųjų išteklių, pinigų, bet ir gerų norų.
– Ar tai reiškia, kad intensyvus gydymas taip pat turi savo kainą?
– Daugelis žmonių mano, kad patekęs į intensyvios terapijos skyrių ligonis turi sustiprėti, bet kažkodėl išeina leisgyvis. Iš tikrųjų įmanoma išgelbėti gyvybę, bet reanimacijos skyrius nėra SPA, kur būtų suleidžiama jaunystės eliksyro.
Šiame skyriuje yra palaikomos įvairių organų funkcijos, gydomos ūminės ligos, sukėlusios sveikatos krizę. Tačiau negalime grąžinti jaunystės ar panaikinti lėtinių ligų, jos išlieka ir pasveikus.
– Ar vaistai, kurie atpalaiduoja ir užmigdo, gali paveikti gebėjimą orientuotis aplinkoje?
– Sąmonės sutrikimai, kurie ligoniui išsivysto intensyvios terapijos skyriuje, gali būti sąlygoti įvairių veiksnių – žinoma, jeigu jie nėra susiję su neurologine patologija, insultu ar kitokiu galvos kraujotakos sutrikimu ir neturi aiškaus klinikinio pagrindo.
Vaistai, kuriuos naudojame, yra tik vienas iš jų. Šiuolaikiniai medikamentai veikia trumpai, jie greitai pašalinami iš organizmo. Negalime suversti visos kaltės vien migdymui, nes smegenų veiklą įtakoja sunki liga. Turi reikšmės netgi tokios aplinkybės, ar prieš patekdamas į reanimaciją žmogus buvo priklausomas nuo migdomųjų, alkoholio.
Dažniausiai intensyvios terapijos delyras, vadinamas liaudiškai psichoze, būna nulemtas pačios ligos.
Didžioji dalis sąmonės sutrikimų išnyksta savaime, praėjus ūmiai būklei, kai susitvarko galvos smegenų kraujotaka.
Yra ir tokių pacientų, kurie sveiksta ilgai. Mano disertacijos tema buvo apie pažintinių funkcijų sutrikimus po širdies operacijų. Iš tikrųjų dalis žmonių, kurie po širdies operacijos dar ilgai gydomi reanimacijoje, kenčia nuo trumpalaikės ir ilgalaikės atminties spragų, nesugeba orientuotis laike ir erdvėje, kuriam laikui dingsta tam tikri įgūdžiai, daug ką jiems tenka mokytis iš pradžių.
Prisimenu vieną pacientą, kurį sutikau Londono ligoninėje. Jo žmona prasitarė, kad vyras niekur neina be jos. O jis paaiškino: „Įsivaizduokite, matau telefoną, bet nežinau, kaip juo paskambinti, prieinu prie kokio nors daikto, bet nežinau, kaip jis veikia“.
Tai žmogus, kuriam buvo sėkmingai atlikta širdies operacija, kuris normaliai bendrauja, gerai jaučiasi, bet nepasitiki savo jėgomis.
Yra ir liūdnoji mūsų darbo pusė. Neretai matome sunkų ligonį, mėginame paaiškinti artimiesiems, kad intensyvios terapijos priemonės, kurias turime, tik prailgins gyvybės palaikymą, bet žmonės linkę tikėti stebuklais medicinoje.
