Pastarosiomis dienomis į Robertą Petraitį viena po kitos skriejo aukščiausių šalies vadovų kritikos strėlės. Galiausiai penktadienį sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys viešai paskelbė, pasiūlęs jam trauktis. Tačiau pats NVSC direktorius tikina neišgirdęs nė vieno konkretaus ir pagrįsto priekaišto.

Kodėl tuomet įstaigos vadovybę ėmė malti politikų girnos? R.Petraičio įsitikinimu, NVSC specialistai tapo per daug matomi viešojoje erdvėje.

R.Petraitis taip pat teigė, kad jo pavaduotojo Giedriaus Nariūno pasitraukimas niekaip nesusijęs su viešojoje erdvėje trypiama įstaigos reputacija, skandalu, kuris kilo po to, kai buvo pranešta apie 804, o vėliau – ir daugiau nei tūkstantį „neapskaitytų mirčių“. Esą tai planuotas G.Nariūno karjeros posūkis.

NVSC direktorius patikino, kad Sveikatos apsaugos ministerijai nuolat teikė siūlymus, kaip būtų galima suefektyvinti pandemijos valdymą. Tačiau jo idėjos ir prašymai likdavę neišgirsti.

 

– Premjerė Ingrida Šimonytė šią savaitę sakė, kad NVSC vadovybė ne tik nesugeba palengvinti sudėtingo savo darbuotojų darbo, tačiau net ir jam kliudo. Kaip vertinate tokius jos žodžius?

– Tokie kaltinimai yra labai nekonkretūs ir nepagrįsti. Nuo pat pandemijos pradžios buvo priimami sprendimai, susiję su darbo organizavimo tobulinimu ir procesų skaitmenizavimu.

Susitikime su premjere dar gruodį didelių priekaištų savo veiklai neišgirdau. Tik tai, kad reikėjo apie problemas kalbėti viešai. Jos supratimu, dalykai, apie kuriuos buvo kalbama ministerijoje už uždarų durų, turėjo būti viešinami ir aiškinami žmonėms. Ūkiškai sakant, ji pasigedo, kad mes tuos baltinius būtume ėmę viešai skalbti.

Nemanau, kad būtų buvę geriau tai viešinti, nes tarpusavio kaltinimai labai mažina visuomenės pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis. O tai svarbu ekstremalios situacijos sąlygomis, kai visiems būtina susitelkti.

– Kokios tos problemos, kurių viešinimo pasigedo premjerė?

– Iki pandemijos visų užkrečiamųjų ligų epidemiologinę priežiūrą vykdėme naudojantis morališkai ir techniškai pasenusia informacine sistema, kurios valdytojas buvo Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC).

Žinoma, sistema buvo labai sena ir nepritaikyta tokiai situacijai. Todėl nuo balandžio buvo pradėta kurti kita. Bet tai sistema tik karantino sąlygų laikymosi užtikrinimui, o ne epidemiologinių duomenų valdymui.

Nežiūrint į tai, kad epidemiologinė situacija po pirmos bangos buvo pagerėjusi, jau tuomet prašiau didinti įstaigos išteklius, kad būtų pasiruošta antrosios bangos valdymui. Taip pat intensyviai prašėme ministerijos perduoti mums tą sistemą iš ULAC, kad galėtume ją modernizuoti.

Jau metų pradžioje tam buvo numatytos lėšos. Tik rugpjūtį mes buvome paskirti sistemos valdytojais, bet faktiškai jos iki šios dienos neperėmėme.

Nors mums buvo pavesta perimti sistemą, ULAC atsisakė bendradarbiauti ir toliau neteisėtai ją valdė. Dėl šių priežasčių kreipėmės į Nacionalinį kibernetinio saugumo centrą ir į Valstybinę duomenų inspekciją.

ULAC aiškinosi, kad jie nepasirengę perduoti, bet tai paprastas procesas. Juk reikia tik perduoti dokumentus, slaptažodžius ir perrašyti sutartis.

Manau, kad ULAC paprasčiausiai siekia išlaikyti turimas funkcijas. Įstaiga, kuri nevaldo informacijos, yra nebereikalinga. Tą viešai yra sakęs ir pats ULAC direktorius Saulius Čaplinskas, kuris skundėsi, kad iš jo paimamas „pagrindinis darbo instrumentas“, kaip jis pats įvardijo.

Vis tik ministerija pati turėjo aktyviai spręsti susidariusią problemą, kai jai pavaldi įstaiga – ULAC, atsisakė vykdyti ministro nurodymą perduoti informacinę sistemą.

Todėl mums teko kreiptis į teismą. Dabar bylinėjamės su ULAC, o tai labai ilgas procesas.

– Buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga buvo paskyręs jums drausminę nuobaudą už laiku neatliekamus darbus. Jautėte, kad jis buvo nepatenkintas jūsų darbu?

– Galiu pasakyti, kad su ta tarnybine nuobauda iki šiol nesutinku, esu dėl jos kreipęsis į teismą. Kaltinimai nepagrįsti ir nekonkretūs.

Pavyzdžiui, nurodyta, kad neperėmiau Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų kontrolės sistemos, ko padaryti, kaip jau paaiškinau, negalėjau. Esu apkaltintas dalykais, kurių padaryti nebuvo įmanoma. Dėl nuobaudos pagrįstumo dar spręs teismas.

A.Verygai esant ministru, kasmečių vertinimų metu ne kartą buvau vertintas „labai gerai“.

Ekstremaliose situacijose priekaištų būta tikrai daug, kartais – aštrių diskusijų. Bet tai darbinė tvarka, žmonės kartais įsikarščiuoja. Bet kalbos apie sisteminius įstaigos trūkumus, pažeidimus nebuvo.

– NVSC pavadinimas pastarąsias porą savaičių linksniuojamas ne pačiame maloniausiame kontekste. Kaip tai paveikė jūsų įstaigos darbą?

– Dabar turime visą puokštę papildomų problemų. Atsirado nepasitikėjimas valstybinėmis institucijomis, pandemijos valdymu. Jau dabar matome, kas nebepasitikima pagrindine priemone – tai yra atvejų atsekimas ir sąlytį turėjusių asmenų izoliacija.

Žmonės nelinkę kontaktuoti su NVSC, bendradarbiauti, teikti jai reikalingą informaciją. Darbuotojams kliūva įvairių replikų.

Tyrėjai skambina, o žmonės jiems sako: „Tai kam jūs čia tuos duomenis renkate, vis tiek nieko nedarote, viską falsifikuojate“. Ta stipri negatyvo banga paveikė NVSC tyrėjus, juos demotyvuoja, kad žmonės iš jų išsityčioja, o galiausiai atsisako padėti.

Šimtai žmonių dirba sunkų darbą, sistemina duomenis, stengiasi nutraukti užsikrėtimo grandines, o jiems dar tenka sugerti neigiamas emocijas.

Visai pamirštama, kokį svarbų darbą atlikome. Budėjimas ištisas paras – sausumos sienos, oro uostai, vandens uostai. Mūsų įvesta keleivių kortelių sistema pasiteisino ir ją kitos šalys perėmė. Žmonės saugūs sėdėjo namuose, o NVSC darbuotojai pasiaukodami gelbėjo lietuvius.

Europos užkrečiamųjų ligų centras mūsų darbą vertina labai gerai. Jie yra nustatę, kad geras rezultatas, jeigu epidemiologiškai ištiriama bent 70 proc. atvejų, o mes sugebame ištirti daugiau kaip 80 proc. užsikrėtimo atvejų.

– Bet juk ne kartą viešai suabejota, ar NVSC epidemiologinių tyrimų neatlieka pavėluotai, bando atsekti kontaktus, kai jau nebėra prasmės to daryti. Ir kuriozinių situacijų netrūko, kai NVSC specialistai susisiekia su žmogumi, o jis jau savaitę izoliacijoje leidžia.

– Iš tikrųjų saviizoliacija efektyvi tik ją pradedant kuo greičiau po sąlyčio su infekuotuoju. Bet įsivaizduokite visą grandinę.

Pajutęs ligos simptomus žmogus turi patekti į mobilų punktą, kad jam paimtų tepinėlį. Žmogus tyrimo laukia dieną, dvi. Yra ir tokių vietovių, kur reikia laukti keturias dienas. Tyrimo rezultatus žmogus gauna tik dar po dienos, dviejų. Galiausiai dar laboratorijos turi viską į e.sveikatą suvesti.

Tik tada duomenis gauna NVSC ir pradeda tyrimą. Procesas užsitęsia kitur, o mes liekame paskutine grandimi, kurią kaltina už vėlavimą. Tą grandinę turi sutvarkyti ministerija – ne mes.

Nei mobilūs punktai, nei laboratorijos nėra mums pavaldūs. Apie tai ir su A.Dulkiu buvo kalbėta, bet jis tik liepė sutrumpinti atvejų ištyrimo grandinę iki 24 valandų, o saviizoliacijos – iki 48 valandų.

Vokietijoje, pavyzdžiui, visą procesą nuo pradžių iki pabaigos kontroliuoja viena institucija. O mes turime krūvą segmentų, už kuriuos atsakingi skirtingi valdytojai: savivaldybės, laboratorijos, ministerija, NVSC, Statistikos departamentas. Visa didžiulė grandinė įstaigų ir jos turi savo informacines sistemas, kurios nesujungtos valstybės lygmeniu.

Visą laiką tikėjausi, kad mums bus perduota Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valdymo sistema ir vienu metu bus sutvarkytos visos 104 ligos. Dabar penkios sistemos vien tik COVID tvarko. O kur dar 103 Lietuvoje registruojamos ligos? Šiandien COVID, o rytoj gal kita epidemija. Tuomet dar 10 naujų sistemų pirksime?

Jau per tymų protrūkį 2019 metais buvo aišku, kad sistemą reikia modernizuoti. Tada matėsi, kad nuo 400-ojo atvejo mes, galima sakyti, jau lūžtame.

Žinoma, pasitaikė ir žmogiškų klaidų: Kažkas ir iki 2027-ųjų ar 1900 metų buvo izoliuotas. Buvo tokių atvejų, bet mechanizmai įdiegti, kad tokios klaidos nebepasitaikytų.

– Antradienį buvo paskelbta, kad iš pareigų traukiasi jūsų pavaduotojas G.Nariūnas. Anksčiau sakėte, kad jis savo sprendimo priežasčių dar nepaaiškino. Ar jos jau žinomos?

– Kalbėjausi su juo. Giedriaus teigimu, tai yra planuotas karjeros posūkis. Jis mato daugiau veiklos galimybių ne valstybės tarnyboje. Su esama NVSC situacija šis sprendimas nesusijęs.

– Pastaruoju metu pats tapote daugiau matomas viešumoje, nes anksčiau su žiniasklaida bendravo kiti NVSC atstovai. Kritika privertė pakeisti komunikacijos taktiką?

– Buvo sutartas toks informacijos skleidimo formatas. Spaudos konferencijų metu pateikinėjome visus aktualius statistinius duomenis. Epidemiologinės situacijos vertinimą pateikė epidemiologai, o politinę informaciją – ministras. Nelabai aišku, ką ten būtų turėjęs veikti dar vienas žmogus.

Aš pats dalyvavau ministerijos ir Vyriausybės posėdžiuose. Tačiau šiuo metu, kai įstaiga patiria tokį spaudimą, girdisi kaltinimai tiek įstaigos veiklai, tiek man asmeniškai ir visiems darbuotojams. Pareikštos abejonės įstaigos funkcijomis.

Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad atsiranda kaltinimų dėl įstaigos veiklos. Mes išsakėme savo poziciją. Tuomet jau kitą dieną apskritai suabejojama įstaigos veikla. Sakoma, kad ją galbūt apskritai reikėtų uždaryti. Mes 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę dirbame, o įvardijama, kad įnešame tik „mažą, kuklų indėlį į pandemijos valdymą“.

Informaciją žiniasklaidai teikėme operatyviai ir labai detaliai, jeigu reikėdavo, ją greitai patikslindavome.

Skaudžiausia, kad kritikuojama įstaiga, visa jos veikla. Todėl tą spaudimą jaučiu ne tik aš, bet ir visi NVSC darbuotojai. Jeigu man bus pateikta konkreti kritika, tuomet aš reaguosiu.

– Kalbėjote, kad darbuotojai labai išgyvena dėl kritikos įstaigai. Bet ar jie esamos situacijos nesusieja su jumis? Tebejaučiate turįs pavaldinių palaikymą?

– Manau, kad jei nepalaikytų, jie negalėtų dirbti su tokiu atsidavimu, kokį mačiau. Kai reikėjo, žmonės dirbo ilgus viršvalandžius ir niekas nesiskundė. Tai, žinoma, negerai, bet parodo, kad žmonės matė tikslą, dėl kurio jie dirba.

Yra krūva tarnybų, kurios naudojasi NVSC atliktu darbu ir mūsų pandemijos valdyme tai jau tapo normalus dalykas. Čia atliekamas sunkus mažai matomas darbas. Tai yra pagrindas visos pandemijos valdymui.

Politikų sprendimai neretai buvo priimami greitai ir mums nuolatos reikėjo prie to prisitaikyti. Teko lenktyniauti ir su laiku, ir nuovargiu, paaukoti daug energijos. Tai tikrai rodo įstaigos brandumą.

Užuot mėtęsi aptakiais kaltinimais, politikai verčiau primintų žmonėms, kaip svarbu toliau laikytis karantino priemonių. Be visuomenės sąmoningumo su pandemija nesusitvarkys jokia įstaiga. Baisu, kad žmonės, prisiklausę visų tų kalbų, nepamestų atsakomybės jausmo.