Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medikams dabar svarbiausias uždavinys – apsaugoti mažąjį pacientą nuo infekcijos ir komplikacijų.
Santaros klinikų gydytoja kardiologė Rita Sudikienė vylėsi, kad ateityje bus mažiau nerimo dėl berniuko savijautos.
Po Kalėdų atlikti tyrimai parodė, kad nėra ūmaus atmetimo požymių, taip pat aktyvios infekcijos ženklų.
„Ultragarso tyrimai rodė, kad būklė po atliktos transplantacijos yra nebloga, nors dar yra praėję nedaug laiko nuo sudėtingos operacijos“, – pasakojo R.Sudikienė.
Transplantacija – rimtas išbandymas pacientams, nes dėl galimos atmetimo reakcijos jų imuninė sistema būna slopinama specialiais vaistais. Tai reiškia, kad tokie ligoniai yra imlūs bet kuriai infekcijai.
Tai žinodami medikai stengiasi padaryti viską, kad berniukui, kurio kūtinėje plaka donoro širdis, intraveninį gydymą būtų galima pakeisti geriamaisiais medikamentais.
Pakoregavus vaistus reikėtų taip pat svarstyti galimybę kuo greičiau trimetį vaiką išsiųsti iš ligoninės į namus. Tai padėtų sumažinti kontaktų skaičių ir galimybę susitikti su koronavirusu.
Nors įprastai po širdies persodinimo mažieji pacientai ligoninėje ilgiau stebimi medikų, gydytoja R.Sudikienė priminė, kad šiuo metu gydymo įstaigose padėtis yra sudėtinga dėl koronaviruso infekcijos.
Sveikstantį sūnų ligoninėje prižiūrinti motina įsitikinusi, kad sunkiausios dienos – jau praeityje. Dėl šalyje galiojančios donoro ir recipiento slaptumo tvarkos ji negali atskleisti savo tikrojo vardo, tačiau nori pasidalyti savo šeimos istorija, kad galėtų išreikšti dėkingumą donoro šeimai ir Santaros klinikų medikams.
Pasirinkusi Saulės vardą moteris dėkojo visiems, kurie pritaria donorystės idėjai.
„Puikiai suprantu donorystės esmę. Žinau, ką reiškia matyti silpstantį savo vaiką, laukti sunkiai suvokiamos operacijos ir įsisąmoninti, kad donoras – toks pat vaikas kaip ir mano sūnus. Gedintys jo tėvai pagalvojo apie mano vaiką – nepažįstamą, nežinomą, nematytą, tai mane be galo sujaudino“, – tikino Saulė.
Išgelbėti galėjo tik transplantacija
Pirmieji įtarimai, kad kažkas negerai, jai kilo, kai sūnui buvo aštuoni mėnesiai. Profilaktinės patikros metu šeimos gydytoja patarė Saulei dėl sūnaus pasikonsultuoti su širdies ligų specialistais.
Jie nustatė kūdikiui ypač retą ligą, kurios kitaip išgydyti neįmanoma, tik transplantuojant širdį.
Kardiologė R.Sudikienė pasakojo, kad Saulės sūnui nustatyta restrikcinė kardiomiopatija – ypač greitai progresuojanti liga.
Tai širdies raumens pažeidimas, kai raumuo sustandėja, itin pasunkėja širdies prisipildymas krauju.
Ši liga pažeidžia ne tiktai širdį, bet ir kitus organus – plaučių kraujotaką, kepenis, inkstus. Vienintelė viltis – persodinti donoro širdį. Ligai progresuojant ir nesulaukus donoro mažametį pacientą galėtų išgelbėti vienu metu atliekama širdies ir plaučių transplantacija.
Tokias prognozes išgirdusiai Saulei žemė slydo iš po kojų. „Praėjus pirmai siaubo bangai teko susiimti ir ieškoti žinių – kas laukia, kaip viskas vyksta. Gydytojai kantriai ir nuosekliai viską aiškino, skyrė man laiko tiek, kad neliktų neatsakytų klausimų. O jų – neišsemiama gausa“, – kalbėjo Saulė.
Jos šeimoje auga ne tik trimetis, bet ir vienuolikmetis sūnus.
Judrūs vaikai taip siausdavo, kad tekdavo juos raminti. Jei vyresnėlį drausmindavo, kad jo broliui per sunku, negalima jo širdelės taip varginti, likdavo nepatenkinti abu.
Mažamečio būklė vis blogėjo, vizitai pas gydytojus tapo vis dažnesni. Išsamūs sveikatos rodiklių tyrimai ir skiriamos tabletės tapo kasdienybe. Pagaliau išaušo diena, kai motinai reikėjo apsispręsti, nes po vieno įprasto sveikatos patikrinimo beveik prieš metus gydytojų konsiliumas nusprendė registruoti mažametį pacientą į laukiančių transplantacijos sąrašą.
Gydytojai Saulei paaiškino, kad vaistai nepadeda jos sūnui, todėl būtina ruoštis širdies persodinimui. Nors moteris žinojo, kad tai vienintelis būdas ištraukti sūnų iš pragaištingos ligos, jai buvo sunku pasirašyti medicinos dokumentus. Jautėsi lyg rašytų lemtingą nuosprendį.
Moteris neapgaudinėjo savęs, nes suprato, kad transplantacijos galimybė ypač maža – vaikų donorų būna nedaug, jų pasitaiko vos vienas per metus arba nė vieno. Nerimą kėlė mintis, kad tokios operacijos sūnus gali ir nesulaukti.
Kai moteris sulaukė Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojos R.Sudikienės telefono skambučio, ją vėl apėmė prieštaringi jausmai: „Gyvenome tokį metą, kai visi telefonai nuolat buvo tikrinami, ar įkrauti, ar veikia, kad tik nebūtų praleista skambučio. O kai paskambino ir pasakė, kad yra donoras, buvo klaikiai baisu.“
Moteris stengėsi užgniaužti jaudulį, atidžiai klausytis telefonu gydytojos, kad tik nepraleistų nė vieno žodžio, ką būtina atsivežti.
Po šio pokalbio Saulė nusišluostė ašaras, susidėjo daiktus ir išvažiavo pasiimti sūnaus, kuris tuo metu buvo pas senelius.
Ji stengėsi tvardytis, nes buvo įsitikinusi – vaikams nereikia matyti, kad jų mama verkia.
Išskirtinė operacija
Transplantaciją atlikęs kardiochirurgas Virgilijus Tarutis pasakojo, kad širdies persodinimas vaikams yra 10 kartų retesnis negu suaugusiesiems.
„Ši transplantacija buvo reikalinga dėl negrįžtamai pažeisto širdies raumens. Turint galvoje vaikiškus kūno matmenis, neabejotinai operacija yra išskirtinė. Šįkart nebuvo sudėtingų anatominių kraujagyslių ir širdies pakitimų, donoro ir paciento fizinis panašumas ir imunologinis suderinamumas buvo tinkamas, todėl transplantacija chirurginės technikos požiūriu buvo įprasta“, – teigė kardiochirurgas.
Praėjus kelioms paroms po sudėtingos operacijos paklaustas apie mažamečio būklę gydytojas anesteziologas-reanimatologas Virginijus Jakutis džiaugėsi, kad pacientas kvėpuoja pats.
„Tai didelis laimėjimas, dar tik ketvirta para po transplantacijos, o jau nereikia dirbtinės plaučių ventiliacijos ir jokių negerų požymių nepastebime.
Dabar mums svarbu, kad būtų išvengta infekcijų ir nekiltų persodintos širdies atmetimo reakcijos“, – tikino V.Jakutis.
Visi donorystės etapai vyko sklandžiai – tiek donoro organo paėmimas, tiek transplantacija.
Neretai kalbėdami apie ankstyvąjį periodą po širdies persodinimo gydytojai taupo kiekvieną žodį. Jie jaučiasi kur kas ramesni, kai pacientas išleidžiamas iš reanimacijos skyriaus ar iš ligoninės į namus.
Itin atsargius gydytojų komentarus apie berniuko sveikimo procesą vis dėlto išduoda optimistiniai jų žodžiai, kad mažasis pacientas sveiksta: naujoji širdis padeda atsigauti kitų organų veiklai.
„Tiesiog akyse regime tuos geruosius sveikimo ženklus“, – tikino gydytoja R.Sudikienė.
Nėra panašių istorijų
Pandemija nesustabdė Santaros klinikose atliekamų širdies persodinimo operacijų, o medikai ypač stengiasi apsaugoti pacientus nuo infekcijų. Trimečiui atlikta širdies transplantacija buvo ypatinga ir tuo, kad tai jau 20-oji transplantacija, atlikta vaikui.
Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos – vienintelė gydymo įstaiga Lietuvoje ir Baltijos šalyse, kurioje atliekamos širdies transplantacijos vaikams.
Širdies ligomis sergančius ir transplantacijos sulaukusius vaikus gydanti kardiologė R.Sudikienė tikino, kad kiekvieno vaiko sveikimo procesas yra toks savitas, kad nerastų dviejų panašių istorijų.
Kiekvienas vaikas auga, sveiksta ir bręsta tik jam būdinga tvarka. Gydytojai turi pažinti šį procesą, kad galėtų tinkamai koreguoti vaistų dozes.
„Tai savotiškas gydymo menas, kurį kuriame kartu su mažuoju pacientu ir jo šeima. Tėvų susikaupimas, pasitikėjimas, teigiamas požiūris padeda siekti išsvajoto tikslo – vaiko sveikatos“, – sakė R.Sudikienė.
