Anksčiau sveikata nesiskundusiam, žalingų įpročių neturinčiam šiauliečiui COVID-19 smogė taip, kad vyras atsidūrė reanimacijoje, o šiaip jau blogų prognozių dalinti nelinkę gydytojai jų akyse gęstančio paciento artimiesiems neslėpė – reikia šauktis Dievo malonės.
Iš mirties nagų Arūną N. išplėšti pajėgusių gydytojų teigimu, šiam vyrui pavyko ištraukti laimingą bilietą.
Po ligoninėje praleisto pusantro mėnesio į namus sugrįžęs šiaulietis turi iš naujo mokytis vaikščioti ir vis dar negali iš rankų paleisti deguonies aparato.
Vyras sako tik dabar suprantąs, koks trapus yra gyvenimas ir kaip juo kasdien reikia džiaugtis.
Dėkingumo sunkią minutę jį palaikiusiems žmonėms, o ypač jį iš mirties namų išplėšusiems gydytojams neslepiantis Arūnas N. „Lietuvos rytui“ sutiko papasakoti apie tai, ką jam teko patirti.
– Kas Jums buvo žinoma apie COVID-19 prieš susergant?
– Žinojau, kad siaučia toks virusas, kad jis yra pavojingas. Bet, kol pats nesusirgau, kol nepamačiau, kas darosi reanimacijoje, į tai gal žiūrėjau kiek kitaip. Tačiau, kai pats su tuo susiduri, pradedi galvoti kitaip.
Aš visą laiką saugojausi. Dėvėjau kaukes, dezinfektantus vežiojausi ir automobilyje. Darbe man tenka daug bendrauti: ir su vadovais, ir su pavaldiniais, ir su klientais. Kur ir kaip užsikrėčiau, negaliu pasakyti.
– Kokius ligos simptomus pajutote?
– Pradėjo laužyti kaulus, pakilo temperatūra iki 37 laipsnių ir kelių dalių. Atrodė, kaip eilinis peršalimas. Kelias dienas pagėriau arbatų. Niekas nepasikeitė, todėl trečią dieną paskambinau šeimos gydytojai. Ji mane priimti atsisakė – pasiuntė pasidaryti koronaviruso testo. Po dviejų dienų sulaukiau eilės testui, o dar po dviejų dienų gavau atsakymą. Atsakymas buvo neigiamas.
– Tai Jus nuramino?
– Kadangi atsakymas neigiamas, tai pagalvojau, kad susirgau gripu. Man išrašė antibiotikų. Juos gėriau savaitę. Sveikata nepagerėjo. Tada gydytoja pasiuntė mane persišviesti plaučius. Jau tada jutau, kad darosi sunkiau kvėpuoti. Vis dar galvojau, kad tai – gripo pasekmė. Turėjau dar pakuotę antibiotikų. Maniau, išgersiu juos ir pasveiksiu.
– Kaip atsidūrėte ligoninėje?
– Plaučius man peršvietė spalio 30-ąją. O toliau viskas ėjo tik blogyn. Lapkričio 2-osios vakare ėmiau dusti. Išsigandau, kad nebesulauksiu ryto, ir išsikviečiau greitąją.
Ligoninėje man padarė visus tyrimus. Kitos dienos popietę buvo gautas atsakymas, kad esu užsikrėtęs COVID-19. Galėjau pasiguosti, bent tuo, kad sirgdamas nekėliau kojos iš namų, o į polikliniką persišviesti plaučių važiavau kaip ir priklauso – su kauke, todėl bent jau neužkrėčiau kitų žmonių.
Paaiškėjus, kad sergu COVID-19, mane perkėlė į infekcinių ligų skyrių.
– Kas sekė toliau?
– Infekcinių ligų skyriuje praleidau dvi savaites. Galiu padėkoti šio skyriaus vedėjui Aidui Kaušui, kuris manimi rūpinosi, ir visam šio skyriaus personalui.
Nepasitvirtinus vieniems vaistams, jie buvo pakeisti kitais, kai šie nedavė reikiamo rezultato, jie buvo pakeisti dar kitais. Mane gydęs A.Kaušas išbandė keturių rūšių antibiotikus. Po paskutinių paskirtų vaistų mano būklė vienai dienai pagerėjo, o kitą dieną vėl pablogėjo. Įvertinęs situaciją A.Kaušas man pranešė, kad skubiai teks keltis į reanimaciją.
Mano išvežimui buvo pasiruošta per penkias minutes. Taip lapkričio 18-ąją aš patekau į reanimaciją ir ten praleidau daugiau nei dvi savaites.
– Ką patyrėte būdamas reanimacijos skyriuje?
– Apie reanimaciją aš labai daug nepapasakosiu. Dažnai buvau be sąmonės. Viskas vyko labai greitai. Personalas jau buvo pasiruošęs mano priėmimui.
Prisimenu, kad skyriaus vedėja Rasa Bracaitė pradėjo daryti procedūras ir tada nugrimzdau į komą. Kai prabudau prijungtas prie aparatų, šalia vėl stovėjo ši gydytoja.
Nors gydytoja kalbėjo medicininiais terminais, supratau, kad man buvo labai blogai. Ji sakė, kad kažką daryti buvo pakviesta ir medikų brigada iš Vilniaus.
Kiek laiko praleidau būdamas dirbtinai sukeltoje komoje, aš nežinau.
Pažadintas iš komos negalėjau šnekėti. Tam, trukdė į gerklę sukišti ir balso stygas prispaudę vamzdeliai.
Su gydytoja bendraudavome taip – ji man ką nors sakydavo, o aš atsakymą parašydavau ant man duoto lapo.
Nežinojau, kiek laiko čia praleidau ir kuri dabar diena. Kalendoriaus ten nebuvo, ant sienos kabėjo tik laikrodis, todėl į jį žvelgdamas galėjau žinoti, ar dabar yra rytas, ar vakaras.
– Kaip viskas klostėsi pažadinus Jus iš dirbtinai sukeltos komos?
– Man rūpėjo sužinoti, kokia mano būklė, ar turiu šansų išsikapstyti. Kad mano sveikatos būklė buvo labai bloga, gydytojai pasakė tik vėliau, o tuomet jie mane motyvavo, sakydami, kad namuose laukia šeima, reikia kapstytis, sakė, jei rodikliai pagerės – trauksime lauk šlangutes ir gydysime toliau.
Sveikatai pradėjus gerėti aš skyriaus vedėjos klausiau, ar dažnai pasitaiko, kad tokie kaip aš ligoniai pakiltų iš patalo. Gydytoja sakė, kad man viskas bus gerai, nuteikė, kad aš išsikapstysiu, ir tik vėliau, prieš man paliekant reanimacijos skyrių, pasakė, kad tokios būklės, kokios buvau aš, ligonius išgelbėti pavykdavo retai.
Gydytoja sakė: „Grįši, galėsi papasakoti, kokia situacija reanimacijoje“. Visi galvoja, kad čia viskas labai paprasta. O darbo ten išties kiaurą parą, visi laksto sušilę, visos vietos užimtos. Bent aš laisvos vietos nemačiau.
– Kada supratote, kad išties pasveiksite?
– Gruodžio 1 dieną man iš gerklės ištraukė vamzdelius. Jau galėjau kalbėti. Paklausiau, kokia dabar diena ir nustebau, kad jau – gruodis.
Man davė papildomai deguonies. Leido vaistus, stebėjo mano būklę. Sakė, kad reikia išsikosėti, sakė palaikysią mane dar čia kelias dienas. Aš pradėjau valgyti pats, nors drebančiomis rankomis tai daryti buvo sunku, vargais negalais įstengdavau jau ir atsisėsti.
Nors mane reanimacijos skyriuje planavo laikyti iki gruodžio 5 dienos, į infekcinių ligų skyrių aš buvau perkeltas jau gruodžio trečiąją, nes mano lovos prireikė skubiai iš Mažeikių atvežtam sunkios būklės ligoniui.
– Ar teko matyti reanimacijos skyriuje mirusių žmonių?
– Teko. Mačiau kaip kelis žmones išvežė maišuose. Nežinau, ar sapnavau, ar iš tiesų mirė šalia manęs gulėjęs ligonis. Kartais dėl narkozių ten sunkiai orientuodavaisi realybėje – atsibundi ir nežinai, ar tu čia leisgyvis guli, ar tik sapnuoji.
– Kaip buvimą reanimacijos palatoje apibūdintumėte to nepatyrusiam žmogui?
– Ten gulėti yra sudėtinga. Esi prikaustytas prie lovos. Pajudėti negali, tave tik aptvarko. Pakeičia patalynę, sauskelnes ir vėl guli iki kito ryto. Ir guli kiek reikia – penkias dienas, savaitę ar dar ilgiau.
Burna pilna vamzdelių. Ją kartais pravalo medicinos sesutė. Jei gali parodyti, ko tau norisi, tai galvą pakelia ar vandens su švirkštu į burną įšvirkščia.
O visą parą paslikam išgulėti yra išties sunku. Ir dar kvėpuojant per aparatą.
– Kokios mintys lankė Jus gulint reanimacijos skyriuje?
– Kai esi sąmoningas ten turi laiko pagalvoti apie viską. Aš ligoninėje prabuvau apie pusantro mėnesio. Tai turėjau pakankamai laiko permąstyti savo gyvenimą.
Supratau, kad viskas yra laikina ir nenuspėjama. Atrodo vieną dieną viskas sekasi gerai, o po savaitės jau gali nebeįstengti savimi pasirūpinti ar tavęs iš viso gali nebelikti.
– Ar anksčiau skundėtės sveikata?
– Ne. Pas gydytojus nevaikščiojau, nerūkiau, pasportuodavau. Jokių sveikatos problemų neturėjau. Nedarbingumo lapelį vieną kartą buvau gavęs tik dėl kojos traumos.
– Ar po reanimacijos skyriaus dar ilgai prabuvote ligoninėje?
– Į infekcinių ligų skyrių iš reanimacijos palatos buvau perkeltas gruodžio 3 dieną. Čia dar prabuvau savaitę.
Skyriaus vedėjas A.Kaušas pasirūpino, kad būčiau perkeltas į arčiau tualeto esančią palatą, nes dėl atrofuotis spėjusių raumenų man vėl teko iš naujo mokytis vaikščioti. Man buvo tiekiamas deguonis.
Padarius kraujo tyrimus paaiškėjo, kad uždegimo nebėra. Gydytojas pasakė, kad gavus deguonies aparatą aš būčiau išleistas namo.
– Kaip pavyko gauti deguonies aparatą?
– Jį gauti buvo sunku. Deguonies aparatų poreikis labai didelis. Prekyboje jų nėra, o išsinuomoti – čia jau kaip pavyks.
Skambinau visur, kur tik įmanoma. Vienur dėl deguonies aparato siūlė kreiptis pavasarį, kitur sakė, kad reikia stoti į eilę – gal pavyks gauti po poros savaičių.
Man netyčia pasisekė – kažkam toks aparatas atsilaisvino Panevėžyje. Gavęs jį galėjau iš ligoninės grįžti į namus.
– Kiek laiko Jums dar teks naudotis šiuo deguonies aparatu?
– Niekas negali pasakyti. Vienam juo naudotis reikia mėnesį, kitam gali pakakti ir poros savaičių, o trečiam gal prireiks juo naudotis ir pusmetį.
Gydytojai sakė, kad mano plaučiams reikia atsistatyti. Sakė, kad kol plaučiai pripras prie krūvio, papildomo deguonies man reikės bent mėnesį. Iš tiesų man kvėpuoti dar yra sunku.
Tiek laiko praleidus lovoje atrofavosi ir raumenys. Todėl vėl teko mokytis vaikščioti. Kad greičiau atsistočiau ant kojų, į infekcinių ligų skyrių buvo pakviesta reabilitologė, kuri man labai padėjo.
Sugrįžęs į namus stengiausi kuo daugiau judėti. Ketvirtą dieną jau galėjau paeiti neprilaikomas, tačiau kojos dar iki šiol atrodo kaip guminės.
Tačiau tikiu, kad tai, kas baisiausia – jau praeityje. Dėkoju visiems gydytojams, ir medicinos seselėms, kurie manimi rūpinosi, o ypač mane gydžiusiems A.Kaušui ir R.Bracaitei. Jie padarė viską, kad sugrįžčiau į šeimą, nes aš išties buvau svečiuose pas mirtį.
Liko laukti stebuklo arba šauktis Dievo pagalbos
Po patirto košmaro jau atsigaunanti Arūno N. žmona Jolita N. sakė negalvojusi, kad COVID-19 taip skaudžiai smogs jų šeimai.
„Žinojome apie siaučiantį koronavirusą, pasiekdavo žinios apie susirgusius pažįstamus. Vieni persirgdavo lengviau, kiti sunkiau. Patys tikrai saugojomės, todėl manėme, kad ši neganda mus aplenks. Bet taip nenutiko“, – sakė Jolita N.
Pasak šiaulietės, vyro negalavimas iš pradžių buvo panašus į apsinuodijimą – svaigo galva, apėmė silpnumas. Kadangi temperatūra nekrito, vyras pasidarė COVID-19 testą, bet gavus neigiamą atsakymą pasidarė ramiau.
„Deja, toliau viskas tik blogėjo. Kai vyras neuždusęs nebegalėjo nueiti iki tualeto, nusprendėme, kad delsti nebegalima. Arūną paguldžius į infekcinių ligų skyrių apie vyro būklę mane informuodavo gydytojas. Sakė apie jam skiriamus vaistus, bet matėsi, kad situacija negerėja.
O po to gavau žinutę, kad Arūnas perkeliamas į reanimacijos skyrių. Iš ten mane pasiekė labai blogos žinios – vyro plaučiai labai pažeisti, o situacija – labai, labai bloga.
Aš klausiau, kiek šansų mes turime, prašiau juos įvardinti procentais. Gavau atsakymą, kad daktarai jokių šansų duoti negali, kad belieka laukti stebuklo arba melsti Dievo pagalbos“, – patirtą košmarą prisiminė Jolita N.
Galės švęsti du gimtadienius
Šiaulietė sakė išties prašiusi Dievo pagalbos, užsakinėjusi šv. Mišias įvairiose bažnyčiose.
„Kreipiausi į visus Arūno pažįstamus, prašydama jų pasimelsti už mano vyrą ar palaikyti jį savo mintimis. Tuomet ir mano mintys sukosi tik apie jį.
Ir stebuklas įvyko. Pažadinus Arūną iš dirbtinės komos jo sveikata ėmė stiprėti ir gydytojai prasitarė jau matą šviesą tunelio gale. Iš pradžių jie sakė, kad tuo džiaugčiausi atsargiai, bet kuo toliau, tuo labiau tas džiaugsmas stiprėjo.
Vėliau gydytojai man pasakė, kad Arūnas gruodžio 1-ąją galės minėti savo antrąjį gimtadienį, nes tądien jis sugrįžo iš Ano pasaulio.
Gydytojai neslėpė nebetikėję, kad Arūno gyvybę pavyks išgelbėti, tačiau rankų nenuleido. Ačiū Jiems už tai. Ačiū ir tiems, kurie Arūną palaikė savo mintimis ar malda“, – sakė Jolita N.
Tai, kas vyksta, panašu į puotą maro metu
Jolita N. sakė, kad dar turi praeiti nemažai laiko, kol jos vyras atsigaus po ligos, tačiau tokie rūpesčiai, palyginti su tuo, ką teko patirti, jau yra smulkmena.
„Išties labai noriu padėkoti Arūną išgelbėjusiai gydytojai R.Bracaitei ir visai jos komandai, taip pat ir A.Kaušui bei jo skyriaus medicinos personalui. Gydytojai yra užversti darbu, tačiau sugeba rasti laisvą minutę, kad ligonio artimiesiems ne tik praneštų apie jo būklę, bet ir palaikytų mus bei suteiktų vilties.
Tie, kurie burnoja ant gydytojų, esą jie neskiria dėmesio savo pacientams, turėtų suprasti, kad be dėmesio palikti ne gydytojų pacientai, o patys gydytojai.
Nesuprantu žmonių, kurie per televiziją matydami, kas darosi ligoninėse, ne sėdi namuose, o stumdosi eilėse prekybos centruose. Tai man panašu į puotą maro metu. Negi išties mes tesugebame mokytis tik iš savo, o ne iš svetimų klaidų?!
O tuos, kurie dar iki šiol tvirtina, kad koronaviruso nėra, aš siųsčiau gydytis pas kitokios specializacijos gydytojus“, – sakė Jolita N.
COVID-19 aukų pagal amžių nesirenka
Respublikinės Šiaulių ligoninės (RŠL) Suaugusiųjų infekcinių ligų skyriaus vedėjas Aidas Kaušas perspėjo nemanyti, kad COVID-19 kelia pavojų tik senyvo amžiaus žmonėms.
„Nepaisant jauno amžiaus Arūnas pas mus pateko su stipriai pažeistais plaučiais. Jam buvo skirtas gydymas, išbandėme visus įmanomus būdus, tačiau, kaip mes sakome, ligonis „neužsikabino“, jo sveikatos būklė ėmė prastėti, todėl teko jį perkelti į reanimaciją.
Nors mes COVID-19 ligonius gydome jau daugiau nei pusmetį, klaustukų lieka. Mes įpratę remtis medicininiais tyrimais, medicininėmis išvadomis. O tų išvadų dar reikės palaukti. Tai – nauja liga.
COVD-19 yra labiau užkrečiama už gripo infekciją ir daug klastingesnė. Gydai ligonį penkias, septynias, dešimt dienų, atrodo, kad jis sveiksta, ir staiga paciento sveikatos būklė pablogėja.
COVID-19 būdingas plaučių pažeidžiamumas. Pastebėjome, kad šia liga sunkiau perserga cukrinį diabetą, plaučių patologiją, gretutinių ligų ar viršsvorį turintys žmonės.
Tačiau ji gali stipriai smogti ir sportuojantiems ar sveiką gyvenimo būdą propaguojantiems žmonėms. Tai – tikrai ne senų žmonių liga. Gelbėti nuo mirties tenka ir senus, ir jaunus žmones“, sakė A.Kaušas.
Paklaustas apie padėtį RŠL Suaugusiųjų infekcinių ligų skyriuje jo vadovas liūnai pajuokavo, kad dabar jau reikia kalbėti ne apie vieną, o apie penkis įvairiose ligoninės vietose įkurdintus skyrius, kuriuose gydomi COVID-19 pacientai: „Šiuo metu turime apie šimtą pacientų. Dar per dvidešimt pacientų yra gydomi reanimacijoje.
Bendradarbiaujame su kitų rajonų ligoninėmis. Taip ir stumiamės. O padėtis pas mus, kaip ir kitose Lietuvos ligoninėse, yra išties įtempta“.
Griebėsi kraštutinės priemonės
RŠL Chirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėja Rasa Bracaitė sakė, kad kaip nebūtų liūdna, gelbstint ligonį kartais ne viskas priklauso nuo gydytojų pastangų ir lieka neaišku, kodėl vieniems pavyksta ištraukti laimingą bilietą ir sugrįžti į gyvenimą, o kitiems – ne.
„Arūnas pas mus pateko labai sunkios būklės. Kraujo įsotinimas deguonimi tesiekė 49-52 procentus (papildomo deguonies žmogui jau reikia, jei jo kraujo įsotinimas deguonimi nukrenta žemiau 90 procentų). Valandą jį dar bandėme prikelti su deguonimi, bet nepavyko, todėl ėmėmės intubacijos.
Nepaisant to kraujo įsotinimo deguonimi rodikliai tragiškai krito ir toliau, augo dvideginio kiekis kraujyje. Nebebuvo ką daryti. Skubiai iš Vilniaus iškviečiau EKMO komandą. Tai paskutinis žingsnis, kurį galime žengti gelbstint tokį ligonį.
(Ekstrakorporinė membraninė oksigenacija (EKMO) – tai efektyvi trumpalaikė kraujotakos palaikymo sistema. Jos metu veninis paciento kraujas oksigenuojamas bei pašalinamas anglies dioksidas ir toks kraujas grįžta į paciento kraujo apytaką. Ši priemonė užtikrina trumpalaikį visišką organizmo kraujotakos palaikymą ir aprūpinimą deguonimi).
EKMO komanda pas mus atvyko naktį, bet likimo ironija – dėl kraujagyslių patologijos jiems nepavyko įvesti kateterių.
Tada EKMO komanda mūsų atsiprašė ir išvyko, palinkėjusi Dievo palaimos Arūnui, o mums – kad šis ligonis išgyventų taikant klasikinius reanimavimo metodus“, – sakė R.Bracaitė.
Klinikiniai duomenys pranašavo mirtį
Pasak skyriaus vedėjos, nors pagal visus klinikinius duomenis išgelbėti gyvybės Arūnui jau nebebuvo galima, personalas nenuleido rankų.
„Mes dirbome, guldėme jį ant pilvo, ant nugaros, keitėme antibiotikus, siurbėme iš bronchų pūlius. Manau, padėjo ir Aukščiausiasis, nes įvyko stebuklas – ligonis pradėjo sveikti.
Arūnas ir pats dėjo daug pastangų, kad pasveiktų. Pagerėjus būklei sėdom, valgėm, darėm mankštas. Kai matai, kad ligonis kabinasi į gyvenimą, dirbti yra lengviau.
Mes visi darėme ką galėjome. Išties, jei neatiduodi viso savęs tam ligoniui, tai tikrai nieko nebus. Džiaugiuosi, kad Arūnas gali gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Tai – paskata ir mums, nes čia reanimacijos skyriuje turime tokį priežodį: „Išgelbėk nors vieną gyvybę ir tavo gyvenimas įgaus prasmę“, – sakė R.Bracaitė.
Lūžis turi įvykti žmonių sąmonėje
Ne vieno beviltišku ligoniu laikyto paciento gyvybę išgelbėjusi R.Bracaitė sakė, kad kuo daugiau dirba, tuo labiau supranta, kad ne vien gydytojų pastangos apsprendžia, kam pavyks ištraukti laimingą bilietą: „Yra dar kažkas, kas sprendžia iš Aukščiau“.
„Vieni COVID-19 lygina su amerikietiškais kalneliais, kiti – su rusiška rulete. Manau, kad abu šie palyginimai yra taiklūs.
Lengvesne ligos forma susirgę paviduriuoja, pakarščiuoja, jiems gali pakakti vaistų ar deguonies terapijos. Bet kitiems virusas sukelia taip vadinamą H tipo pneumoniją: plaučiai pabrinksta, ima luptis epitelis, bronchai pasidaro tokie raudoni, lyg būtų nuplikyti. Ir mes jau nieko nebegalime padaryti.
Iš pradžių viskas gali būti panašu į pneumoniją (kvėpavimo nepakankamumą). Bet šios ligos klinika prieštarauja ir atliktiems tyrimas, ir objektyviam jų įvertinimui. Žmogus dar kalba ir nejaučia didelio dusulio, o jo bronchai jau yra „nuplikyti“. Po to atsiranda dusulys ir tu jau nieko nebegali padaryti.
Tokių ligonių, kuriuos tenka traukti iš mirties nagų, turime kasdien. Visos mūsų reanimacijos skyriuje esančios 24 lovos yra užimtos. Kaskart lovai atsilaisvinus, mes net nebespėjame iki galo atlikti jos dezinfekcijos, nes į ją jau turi būti skubiai guldomas kitas sunkus ligonis. Nežinau, kaip mes atlaikysime tokį tempą.
Galiu pasakyti, kad esant tokiai situacijai žmonės, o ypač jaunimas elgiasi neatsakingai. Kai viskas pakrypsta bloga linkme, dažniausiai prasideda priekaištai gydytojams. Bet juk žudome ne mes. Kol visuomenė to nesupras, mes dar ilgai turėsime tokią situaciją“, – sakė R.Bracaitė.
