Europos klinikinės mikrobiologijos ir infekcinių ligų kongresas šiais metais įtraukė P.Kavaliausko pavardę į prestižinį „30 Under 30“ sąrašą. Šiame sąraše skelbiami didžiausi pasaulio jaunieji talentai, dirbantys su infekcinių ligų tyrimais.
„Šis įvertinimas yra ne už vieną darbą, o už bendrą indėlį į infekcinių ligų sritį kaip mokslą. Tai man reiškia, kad kaip mokslininkas judu tinkama linkme ir tai pastebi kiti. Bet tai nėra tik asmeninis mano laimėjimas, nes vienas lauke nebūčiau karys. Geras ir pažangus esu tiek, kiek geri dirbantieji šalia manęs, kurie man padeda, iš kurių aš mokausi ir kurie mane ugdo kaip mokslininką“, – „Lietuvos rytui“ teigė 27 metų lietuvis.
Pastaruosius ketverius metus jis daugiausia dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose – Kornelio medicinos universitete, kuris yra tame pačiame pastate su Niujorko prebiterionių ligonine.
Transliacinės medicinos programos mokslininkas P.Kavaliauskas Infekcinių ligų skyriuje dirba ir su pasaulį sukausčiusios COVID-19 infekcijos tyrimais. Be to, jis bendradarbiauja su dar keliomis mokslo įstaigomis JAV bei Lietuvos sveikatos mokslų universitetu.
„Mano visi darbai apima infekcines ligas – su komanda tiriame atsparumą antimikrobinėms medžiagoms ir kuriame naujas terapijas. Bendradarbiauju su keliomis mokslininkų grupėmis, tiriančiomis COVID-19“, – sakė P.Kavaliauskas.
– Kas mokslininkams dabar žinoma apie COVID-19 infekciją? Kuo išskirtinis šis virusas, kad kone visiškai paralyžiavo pasaulį? – „Lietuvos rytas“ paklausė P.Kavaliausko.
– Skirtingos mokslininkų grupės nuolat publikuoja milžinišką kiekį duomenų ir mūsų supratimas apie COVID-19 keičiasi kone kiekvieną dieną – ne radikaliai, bet keičiasi.
Dabar tiksliai žinome, kad šis virusas yra zoonotinės kilmės. Kitaip tariant, dalydamasis jautriame šeimininke, šiuo atveju – greičiausiai šikšnosparnyje, jis peršoko rūšių tropizmą ir užkrėtė žmones.
Molekuliniai ir visos genomo sekos tyrimai parodė, kad viruso, kuris sukelia COVID-19 infekciją, panašumas genetiniame lygmenyje su šiknosparnių virusu yra iki 96 proc.
Kiti tyrimai parodė, kad COVID-19 infekciją sukeliantis virusas gali užkrėsti kates, šarvuočius, audines ir šunis.
Tai išties baisus virusas. Visiems, kurie abejoja šio viruso pavojingumu ar net lygina jį su paprasta sloga, pasakoju apie tai, ką visai neseniai matėme Niujorke. Didmiestis buvo visiškai sukaustytas, o ligoninių kiemuose stovėjo šaldikliai, prikišti beprasmiškai mirusių žmonių kūnų.
Baisu, ką matome, atlikdami mirusių žmonių autopsiją. Pakanka įvertinti, kaip greitai virusas išplito po pasaulį, kad suprastume, koks jis pavojingas.
Lietuvos ligoninės jau irgi perpildytos, o medikai maldauja žmonių susiimti ir būti atsakingiems.
Tai aiškiai rodo, kad tai nėra sloga, o baisi infekcinė liga, kurios reikia ypatingai saugotis.
– Vieniems žmonėms COVID-19 infekcija yra mirtina, kiti nejaučia visiškai jokių simptomų. Kodėl taip yra?
– Atsakymo, kodėl žmonės serga skirtingai, vis dar ieško daug mokslininkų.
Dabar žinome, kad tai, kaip infekcija pasireiškia žmogui, labiausiai priklauso ne nuo viruso specifinių ypatybių, o nuo paties žmogaus: jo imuninės sistemos, gauto infekcinės medžiagos kiekio ir skirtingų genetinių polimorfizmų, kuriuos žmogaus genomos nešiojasi. Kitaip tariant – skirtingų genetinių mutacijų, kurias žmonės savyje turi.
Vienos tokių pagrindinių genetinių mutacijų, kurios sąlygoja didesnį mirtingumą prie COVID-19 infekcijos, yra interliaukiną šeštą (IL-6) koduojančių genų sekose ir signalinio kelio elementuose. IL-6 yra ypatingai stiprus mediatorius, kuris lemia staigų plaučių nepakankamumą, nuo kurio didžioji dalis pacientų ir miršta.
Kitas svarbus dalykas – susirgimai, kuriuos turi užsikrėtęs COVID-19. Tokie kaip diabetas ar nutukimas. Viena mūsų laboratorijų Niujorke dabar būtent ir aiškinasi, kaip riebaliniame audinyje esančios imuninės ląstelės reguliuoja virusinę infekciją, kaip jos sukelia didesnį mirtingumą tarp itin nutukusių pacientų lyginant su mažesnį riebalinį indeksą turinčiais žmonėmis.
Moksliškai dažnai paaiškinama ir tai, kodėl nuo COVID-19 infekcijos miršta ne rizikos grupėms priklausantys jauni žmonės. Mes nežinome, kokias tyliąsias mutacijas turėjo to žmogaus genomos, kad jaunas žmogus mirė nuo šios baisios infekcijos.
Be to, jei žmogus užsikrės dideliu viruso kiekiu, tikėtina, kad infekcija bus sunkesnė nei žmogaus, kuris gavo mažesnį viruso kiekį – nuo gautos dozės priklauso imuninės sistemos atsakas.
– Nuo ko priklauso į organizmą patekusios infekcinės medžiagos kiekis?
– Įsivaizduokite žmogų, kuris serga aktyvia COVID-19 infekcija ir turi vidutinio sunkumo simptomus. Tas pacientas savo nosiaryklėje – viršutiniuose kvėpavimo takuose, ten, kur COVID-19 testo metu kišamas tamponas, – turi baseiną viruso. Jei toks žmogus nusičiaudėja, arti stovintys žmonės gauna debesį į veidą ir įkvepia didelį viruso kiekį.
Jei žmonės stovės per du metrus, tas įkvėptas kiekis bus mažesnis ir atitinkamai mažės nuo didėjančio atstumo.
Nemažai žmonių kelia klausimą, kodėl iš mūsų reikalaujama nešioti kaukes, jei galime įkvėpti mažą kiekį viruso ir persirgti labai lengvai.
Čia yra dvi bėdos. Pirmas dalykas – neaišku, koks bus imuninis atsakas į koronavirusą, nes koronavirusų imunologija yra gana komplikuota.
Be to, norint sukelti imuninį atsaką ir aktyvią infekciją, reikia gauti atitinkamą viruso kiekį. Nuo vienos virusinės dalelės nebūtinai susirgsime, kaip ir nebūtinai gausime pakankamą imuninį atsaką ir imunologinę protekciją.
Tam, kad virusas arba bet koks mikroorganizmas sukeltų infekciją, reikia turėti tokį kiekį viruso, kad jis peržengtų ribą, kai organizmo gynybinės sistemos, ypač – įgimtos imuninės sistemos dalys, – nesusitvarkytų su tuo virusu ir jis galėtų daugintis.
Kalbant apie šį virusą, mes nežinome tikslios infekcinės dozės, tad jei bandytume susirgti lengva forma gal kuriam laikui ir įgytume imunitetą. Kita vertus, mes jį įgytume žaisdami rusišką ruletę.
Galiausiai turime nepamiršti, kad tai – infekcinė liga, kuri neapsiriboja vienu sergančiu žmogumi, o paliečia populiaciją. Tad kokie cinikai turime būti, jei galvojame, kad vaikščioti su aktyvia infekcine liga gatvėje yra normalu?
Yra daug neatsakytų klausimų ir kalbant apie tai, kiek laiko COVID-19 jau sirgęs žmogus gali jaustis saugus, nes neaišku, koks antikūnų kiekis yra pakankamas, kiek tų antikūnų susidaro, kai žmogus serga sunkesne ar lengvesne forma.
Dėl to apsisaugoti nuo viruso padeda tik du dalykai. Pirmiausia – prevencija: kaukės, visiška higiena, atstumo laikymasis. Norint sulaikyti viruso plitimą, tai yra itin svarbu. Jei kas abejoja, užtenka pažiūrėti į dabartinę Kinijos situaciją. Taip pat – į Japonijos. Šios šalys susitvarkė su viruso plitimu.
Antras apsaugos būdas – vakcina, kurios visi nekantriai laukiame.
– Ar šis virusas pavojingas vaikams?
– Nėra nusistovėjusios nuomonės apie vaikų vaidmenį platinant COVID-19 infekciją. Tiksliai žinoma tik tiek, kad vaikai gali sirgti. O jei jie gali sirgti, mums reikia saugotis, nepriklausomai nuo to, ar vaikas sirgs lengvai, ar sunkiai.
Keliama versija, kodėl vaikai gali sirgti lengviau. Manoma, kad vaikai apatiniuose kvėpavimo takuose turi mažiau pneumonijai sukelti reikalingų receptorių. Dėl to virusas labiau lokalizuojasi nosiaryklėje ir vaikai dažniausiai serga lengva forma, kai tik šiek tiek varva nosis. Bet reikia nepamiršti, kad vaikai tokiu atveju yra infekcijos platintojai.
Tačiau pasaulyje buvo ne vienas atvejis, kai vaikai sirgo ir itin sunkia infekcijos forma. Tad nereikėtų numoti ranka į riziką, kad vaikas užsikrės.
– Ar šis virusas mutuoja?
– Bet koks virusas, bet kokia bakterija, bet koks mikroorganizmas, kuris aktyviai dauginasi, nuolat keičiasi ir mutuoja. Koronavirusai, esantys populiacijoje, koronavirusai, esantys šeimininkuose, replikuodamiesi gauna genetines mutacijas, kurios arba išlieka, arba išnyksta dėl natūralios atrankos.
Tai reiškia, kad jei koronavirusas mutuoja ta linkme, kuri užtikrina geresnį jo dauginimąsi, geresnį išlikimą audiniuose, mutacija išliks. Jei mutacija lemia didesnį koronaviruso jautrumą imuninės sistemos elementams, ta mutacija pranyks, nes negali išgyventi natūralaus spaudimo.
Koronavirusai turi vieną didžiausią genomų iš visų RNR virusų, o tai reiškia, kad turi daugiau potencialių vietų, kuriose gali atsirasti mutacijos.
Japonų mokslininkai dar liepos mėnesį paskelbė straipsnį apie COVID-19 infekcijos mutacijas, kaip kontrolinį virusą imdami tą, kuris atsirado Uhane (Kinija). Tuomet buvo praėjęs vos pusmetis nuo pandemijos pradžios, o tyrimai parodė, kad pagal genetinių mutacijų kiekį virusas išsiskirsto į tris klasterius.
Tai reiškia, kad vien per beveik pusmetį nuo infekcijos pradžios susidarė trys skirtingos viruso atmainos, genetiškai skirtingos nuo pirmą kartą Uhane užfiksuoto viruso, vadinamo tėvu. Tai aiškiai parodo, kad virusas keičiasi.
Šis virusas nuolat keičiasi, mutuoja į daugiau ar mažiau užkrečiamą ir man užkliūva, kad yra ekspertų, kurie drąsiai sako, kad nėra jokių duomenų apie mutacijas. Tokie pareiškimai man kelia nerimą, turint galvoje, kad pasaulio literatūra teigia priešingai.
– Ką reiškia viruso mutacija?
– Mutacijos šiuo atveju pavojingos dėl kelių dalykų. Pirmiausia kyla klausimas, ar dėl mutacijos vakcinos sudarytas imuninis atsakas galės apsaugoti nuo naujojo viruso varianto? Dabar mažiausiai norime situacijos, kurią turime su gripu, kai dėl ypatingai didelio mutacijų dažnio kasmet reikia naujo tipo vakcinų.
Kol kas atrodo, kad naujosios vakcinos pajėgios uždengti dabar žinomas COVID-19 infekcijos mutacijas, nors mokslininkai ir farmacijos bendrovės įdėmiai stebi situaciją.
Antras dalykas, kodėl gąsdina mutacijos, yra tas, kad diagnostiniai testai atsiduria pavojuje. Mažiausiai norėtume mutacijų tose genetinėse sekose, kurias naudojame PGR analizei, nes šių testų jautrumas ženkliai sumažėtų. Dėl to galime praleisti atvejus, kai testai teigiami, o tai jau būtų tragedija.
Dėl mutacijų jautrumą gali prarasti ir antigenų testai. Jie paprasčiausiai taptų beverčiai.
Dar vienas dalykas – medikamentinis gydymas, kai mutacijos gali lemti atsparumą priešvirusiniams vaistams.
– JAV biotechnologijų įmonė „Moderna“ pranešė, kad rezultatai patvirtino aukštą jos sukurtos vakcinos veiksmingumą, siekiantį 94,1 procento. Bendrovių „Pfizer“ ir „BioNTech“ sukurtos vakcinos veiksmingumas siekia net 95 proc. Ar tokie skaičiai įmanomi? Ar naujoji vakcina bus saugi, turint galvoje, kad jos bandymams buvo itin mažai laiko?
– Sutikčiau, kad duomenys galėtų būti keistoki, jei būtų pateikiami tik farmacijos bendrovių. Tačiau šie duomenys publikuojami recenzuojamuose moksliniuose žurnaluose – prieš juos paskelbiant, jie peržiūrimi specialistų per padidinamąjį tikslą, todėl jais pasitikiu.
Viename labiausiai prestižinių mokslinių žurnalų neseniai išspausdinta apžvalga, kurioje patvirtinta, kad naujoji vakcina yra saugi, 94-95 proc. apsaugo nuo viruso ir gali sukelti menką šalutinį poveikį. Pavyzdžiui, eritremą – patinimą ar paraudimą, skausmą injekcijos vietoje. Gali atsirasti raumenų skausmas, pakilti temperatūra.
Yra žmonių, kurie teigia, kad ši vakcina sukurta per greitai, todėl nėra saugi. Bet reikia nepamiršti, kad vieno tipo vakcinos tyrimuose dalyvavo 40 tūkstančių žmonių. Panašus skaičius žmonių dalyvavo ir kito tipo vakcinos klinikiniuose tyrimuose. Jei vakcina turėtų kokį itin retą šalutinį poveikį, tarp tiek tiriamųjų jis jau būtų pastebėtas.
Vakcinos rezultatai yra stulbinantys, nes po pirmosios dozės pirminė apsauga matoma jau po 12 dienų. Po antrosios dozės apsauga pastebima po 5 dienų. Tai yra mokslo perversmas ir turėtume tuo džiaugtis, o ne bandyti kelti keistas mokslu nepagrįstas abejones.
– Lietuva pavasarį neblogai susitvarkė su pirmąja infekcijos banga, tačiau dabar pagal užsikrėtimų skaičių yra viena pirmaujančių pasaulyje. Kuo galima tai paaiškinti?
– Manau, kad susitvarkę su viena grėsme, per daug atsipalaidavome. Žmonės pamiršo virusą, pradėjo eiti į restoranus, barus, naktinius klubus, kur susirenka daug žmonių ir pasigauti oro lašeliniu būdu plintančias infekcijas yra itin lengva.
Kai Niujorke nuslūgo pirmoji tragiška banga, nusinešusi itin daug žmonių gyvybių, pirmiausia atsidarė lauko kavinės, kur staliukai buvo statomi itin dideliu atstumu. Susirgimų padaugėjo nežymiai.
Kai po nedaug žmonių pradėta leisti į restoranų vidų, infekcijų skaičius irgi padidėjo nesmarkiai.
Kai prasidėjo šaltasis sezonas ir natūraliai atsirado daugiau viršutinio kvėpavimo takų infekcijomis sergančių žmonių, kai daugiau laiko praleidžiame patalpose, situacija blogėja.
Tas pat – ir Lietuvoje. Mes dažniausiai nepasveriame grėsmės. Uždaroje erdvėje infekcijai lengviau plisti. Dėl to svarbu vėdinti patalpas ir reguliariai valyti paviršius, nes mums kalbant, kvėpuojant, kosėjant, čiaudint oro lašeliai nusėda ant paviršių.
Nereikia persistengti su balikliais, specifinėmis cheminėmis medžiagomis. Šį virusą puikiai nuaktyvina 70 procentų etanolis, kitaip tariant – spiritas arba paprasčiausias muiluotas vanduo, nes muilas suskaldo vironą. Puikiai veikia ir chloro deguonies balikliai, bet jie labai toksiški.
– Sprendimus, kaip valdyti virusą, dabar dažniausiai priiminėja politikai. Jei juos priiminėtų su virusu dirbantys mokslininkai, ar tie sprendimai būtų kitokie?
– Kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai sugeba. Sprendimus kaip valdyti ypatingąją situaciją ir turi priiminėti šią situaciją valdantys žmonės, bet tie sprendimai turi būti paremti mokslininkų ir ekspertų nuomone, kurie turi supratimą, apie ką kalba.
Sėkmingesnį situacijos valdymą užtikrintų konsultacijos su epidemiologais ir infekcinių ligų specialistais, kurie tiesiogiai dirba su virusais, o ne tiesiog su mokslų daktarais.
– MRU tyrėjai atliko pandemijos metu priimtų valstybės sprendimų vertinimą ir nustatė nemažai žmogaus teisių pažeidimų, pradedant apribota rinkimų teise, baigiant draudimu lankyti šeimos narius globos, slaugos, gydymo, įkalinimo įstaigose dar iki oficialaus karantino įvedimo. Ar tie pažeidimai neproporcingi kovojant dėl žmonių gyvybių išsaugojimo?
– Negaliu komentuoti paties tyrimo, nes jo neskaičiau, o mano kompetencija neleidžia kelti kritinių sociologijos ar žmogaus elgsenos klausimų.
Dėl žmogaus teisių pažeidimų reikėtų skirti, kai pažeidimas yra esant normaliai situacijai ir tuomet, kai situacija yra išskirtinė.
Iš mokslinės pusės nematau žmogaus teisių pažeidimo draudimo lankyti globos, slaugos ar įkalinimo įstaigose esančių giminaičių. Kaip tik turėtume būti dėkingi, kad tokie sprendimai priimti, nes galėjome suvaldyti infekciją ten, kur itin daug nuolatinį artimą kontaktą turinčių žmonių.
Senelių namuose pilna infekcinei ligai imlių pacientų. Jei į tokią uždarą ir suspaustą populiaciją iš išorės įnešime infekciją, visi tie žmonės susirgs, nes jie tiesiog per arti vienas kito. Dėl to, į tokias vietas kaip globos, slaugos namai, gydymo įstaigos, kalėjimai patekimas per pandemiją privalo būti ribotas.
Tai daroma tam, kad būtų apsaugoti ten esantys žmonės nuo užsikrėtimo infekcine liga, kuri dažnai yra mirtina.
– Kaip jūs pats saugotės nuo viruso?
– Visada vaikštau su kauke, nuolat plaunu ar dezinfekuoju rankas ir laikausi socialinio atstumo – neinu arti žmonių, vengių didelių susibūrimų.
– Bet dėvėdamas kaukę jūs saugote kitus, ne save.
– Aš saugau kitus ir apsisaugau pats. Būdami be kaukės galime įkvėpti debesis, kuriuos kas nors galbūt iškosėjo. Tad kaukės padeda ir apsisaugoti.
Taip, lauke kaukės šlampa, bet su viena kauke negali vaikščioti visą dieną. Kaukes reikia keisti atsižvelgiant ne tik į naudojimo instrukcijas, bet ir į kitas aplinkybes – jei jos susiteršė ar sušlapo.
Tos kaukės visiems nepatogios, bet kaskart jas dėdamiesi turėtume prisiminti, kodėl tai darome: tam, kad apsaugotume savo artimuosius, savo tėvus, bet kurį praeivį maisto prekių parduotuvėje ir tam, kad apsaugotume save. Ir kaukė turėtų dengti ir burną, ir nosį.
