Visos pasaulio valstybės priverstos spręsti vieną iš sunkiausių uždavinių. Iš vienos pusės, savaime suprantama, kad norint sumažinti susirgimų, užsikrėtimų bei mirčių skaičių, reikia maksimaliai apriboti viruso plitimą, o tam reikalingos tokios priemonės kaip karantinas, valstybių sienų uždarymas, kontakte su užsikrėtusiais buvusių žmonių izoliacija, saviizoliacija, kaukių dėvėjimas, ribojimas žmonių susibūrimų, atstumų laikymasis ir pan.
Visa tai žlugdo valstybių ekonomiką, tuština finansinius resursus, sukelia daliai žmonių didesnę ar mažesnę psichologinę įtampą. Žiūrint iš kitos pusės, įvairių draudimų mažinimas gerina ekonominę situaciją, mažina visuomenėje įvairių draudimų įtakoje atsiradusias psichologines problemas, bet padidina tikimybę, kad populiacijoje augs užsikrėtimų, susirgimų bei mirčių skaičius.
Dilema – kaip surasti aukso vidurį. Įvairios pasaulio šalys pasirinko skirtingus būdus kovai su koronavirusu. Pavyzdžiui, jeigu Švedija pasirinko ganėtinai liberalų koronaviruso užkardymo kelią, tai Lietuva, žinoma, ne pačioje pradžioje, bet gerokai vėliau (kai kas sako, kad ir pavėluotai) pradėjo taikyti maksimalias viruso suvaldymo priemones. Kas buvo teisus, parodys ateitis.
Tikrai nenoriu gilintis į įvairias sąmokslo teorijas, kad virusas buvo sukurtas laboratorijose, todėl kai kas jau turi ir vakciną ir laukia naujų šimtų milijonų užsikrėtusių, kad galėtų tą vakciną parduoti už pasakiškus pinigus arba, kad tai yra eilinis virusas, o problema išpūsta dirbtinai, kad vėl apsaugos ir vakcinomis prekiaujančios kompanijos galėtų susižerti milijardus dolerių ir pan.
Suprantu, kad įvairūs tokie suvaržymai, kaip privalomas kaukių nešiojimas, atstumo tarp žmonių laikymasis, asmenų skaičiaus ribojimas viešuosiuose susibūrimuose ir panašiai, kai kam sukelia didžiules psichologines problemas, todėl pasaulyje jau prasidėjo įvairūs antikovidiniai, prieš bet kokius suvaržymus nukreipti judėjimai, deja, ką jau matėme ir Lietuvoje.
Socialiniuose tinkluose masė pasisakymų, kad kaukių dėvėjimas beprasmis, žeidžia mūsų orumą, dauguma žmonių kovidine infekcija perserga lengvai, o, jeigu numiršta senoliai, tai jie ir taip būtų numirę, ir koronavirusinė infekcija čia ne prie ko.
Tikrai sutinku, kad labiausiai koronaviruso yra pažeidžiami senyvo amžiaus žmonės, ypač sergantys įvairiomis sunkiomis lėtinėmis ligomis, turintys nusilpusią imuninę sistemą. Bet taip pat neginčijamas faktas, kad serga ir numiršta ir jauni. Juk pasaulyje užsikrėtusiųjų COVID-19 virusu jau virš 25 milijonų, o nuo jo mirusiųjų skaičius greit peržengs 1 milijoną.
Mirtingumas siekia 3,7 proc., kai gripo atvejais šis skaičius siekdavo tik 0,05 proc. COVID-19 – tikrai globalinė problema, nes šis virusas, skirtingai nuo kitų, ypatingai atsparus temperatūros poveikiui, nereaguoja į sezoninius klimato pasikeitimus, nesilpsta (arba ne tiek, kiek kiti virusai) peršokdamas iš vieno žmogaus į kitą, persirgus nesukuria stabilaus imuniteto – reikiamas apsauginis antikūnų titras žmogaus organizme išsilaiko tik 3-4 mėnesius. Todėl galimi pakartotini užsikrėtimai ir sirgimai.
Kada turėsime vakciną prieš COVID-19, tada galėsime kalbėti, kad nereikia nei kaukių, nei atstumų nei jokių kitų apsaugos priemonių. Šiuo metu tikrai noriu palaikyti A.Verygą, kuris kalba apie kaukių poreikį žmonių susibūrimo vietose, viešajame transporte, krautuvėse, kavinėse ir t. t., net jeigu tų kaukių veiksmingumas tik 40-60 %.
Net dalinė apsauga geriau negu jokios, nes visi gali nusipirkti naujausios kartos respiratorius, kurių apsauga virš 90 %. Aišku, atstumas tarp žmonių yra labai svarbu, bet noriu priminti, kad kosėjant ar čiaudėjant, smulkiausi sekreto lašeliai gali nulėkti net iki 7 m. Todėl ypač svarbu saugotis pagyvenusio amžiaus žmonėms.
O dabar labai trumpai apie prasidedančius mokslo metus. Apie reformas švietimo sistemoje nenuilstamai kalbama jau senai. Švietimo sistemą, kuri, deja, nežiūrint visų gražių kalbų, dabar yra leisgyvė tiek finansinių, tiek ir žmogiškųjų resursų prasme. Pasistenkime, kad koronavirusas jos galutinai nepribaigtų.
Visi labai protingi ministerijos nurodymai – klasių skaidymas, mokinių srautų reguliavimai, skirtingi įėjimai ir išėjimai, atstumų laikymasis ir panašiai – yra labai gražu, bet praktiškai sunkiai įgyvendinami.
Tikrai yra didžiulis pavojus, kad mokyklos taps koronaviruso šaltiniais, nežiūrint visų taikomų apsaugos priemonių. Dar blogiau, kad mokytojai taps eksperimentiniais triušiais, kurių sąskaita bus realizuojami šiuo metu tikrai niekam nereikalingi greitieji testai antikūnų prieš COVID-19 nustatymą žmogaus organizme, kurie parodo, ar žmogus yra persirgęs koronavirusine infekcija.
Turint omenyje, kad koronaviruso atveju susiformuoja tik trumpalaikis imunitetas 3-4 mėnesiams, žmogus gali sirgti pakartotinai. Todėl šiuo atveju šie testai yra beprasmiai. Mokiniai, kurie, matomai persirgs lengvai arba be klinikinių požymių, tampa pagrindiniu infekcijos šaltiniu, o mokytojai – pagrindiniu viruso taikiniu.
Norint realiai padėti mokytojams, būtina juos testuoti kaip ir visus medicinos darbuotojus ir išsiaiškinti, ar jie neužsikrėtę virusu, ar nesukelia pavojaus mokiniams ir aplinkiniams.
Iš sveikatos apsaugos ministerijos girdėjome, kad testų nustatyti koronavirusui gali neužtekti. Ką gi, tai jau eilinė sveikatos apsaugos ministerijos problema. Matomai, belieka vienintelė išeitis – nuotolinis mokymas.
