„Tai buvo iššūkis, nors infekcinių ligų gydytojai yra praėję mokymus. Dar prieš prasidedant koronaviruso pandemijai, gruodžio mėnesį, buvo repetuojama, kaip personalas turi pasiruošti, jei žmogus serga labai užkrečiama liga“, – koronaviruso pandemijos pradžią prisimena „Sanatos klinikų“ Infekcinių ligų centro vadovė prof. Ligita Jančoriene.

Susidūrę su šia neįprasta situacija, iššūkių turėjome visi: tiek medikai, tiek visuomenė. Nors viruso pandemija „supurtė“ ir privertė gyventi kitaip, profesorė L.Jančorienė bei Pulmonologijos ir alergologijos centro gydytoja pulmonologė Edita Strumilienė įžvelgia ir kitą koronaviruso pusę: išmokome susivienyti, susitelkti ir nenuleidome rankų, todėl pasiekėme gerų rezultatų.

„Mes dabar tikrai esame gerai pasiruošę, nes medikai išmoko dirbti komandiškai, įgauti reikiami įgūdžiai“, – nuotoliniame pokalbyje „COVID-19: pusės metų istorija“ teigė profesorė.

– Prie naujų sąlygų prisitaikyti turėjo visi: ir medikai, ir jų pacientai. Koks tas pusmetis buvo medikams? Ko išmoko gydydami šia liga sergančius pacientus?

Prof. Ligita Jančorienė: Tai mums nebuvo visiškai nauja, bet pati infekcija nauja: informacija tik kaupiasi, trūksta įrodymų. Pagrindinė problema buvo suvaldyti naujai atsiradusius pacientų srautus, prie jų reikėjo prisitaikyti. Nauja infekcija, sunkiai prieinama diagnostika. Mums pasisekė, kad atsidūrėme naujame pastate ir galėjome naudotis didesne infrastruktūra. Galiausiai su procesais susitvarkėme.

Kitas svarbus uždavinys, kurį mums teko įveikti: atpažinti koroną. Teko konsultuotis su kolegomis ir spręsti gydymo klausimus, jie padėjo susidoroti su nauja užduotimi.

Gyd. Edita Strumilienė: Pulmonologams pasisekė dėl to, kad infekcija buvo pakankamai suvaldyta ir mums neteko labai didelis srautas.

Dėl šios priežasties mes dabar galime užsiimti kitais darbais, kitomis ligomis, kad kiti ligoniai nenukentėtų.

Prof. Ligita Jančorienė: Mes dėkingi infekcinių ligų gydytojams, kad įvairių specialybių gydytojai įsitraukė į koronaviruso atvejų klinikinio ištyrimo ir gydymo klausimus. Kartu dalinomės tuo, ką perskaitėme per naktį ir visi įgavome patirties.

– Kokie koronaviruso plitimo keliai?

L.Jančorienė: Infekcija priskiriama prie oro lašeliniu keliu plintančių infekcijų. Užkrėsti kitus asmenis galima kosint, čiaudint, tai pat liga platinama per daiktus.

Svarbu paminėti, kad kaukės tikrai reikalinga ne tik tam, kad žmogus neužsikrėstų, bet ir dėl to, kad sergantysis neplatintų ligos.

– Kokie pagrindiniai koronaviruso simptomai?

L.Jančorienė: Liga turi keletą etapų. Ji prasideda įprastai: kūno temperatūros pakilimu, kvėpavimo ligų simptomais, tad nuo gripo ją atskirti pakankamai sunku.

Skonio ir uoslės praradimas – pagrindinis skiriamasis koronaviruso bruožas. Vėliau gali atsirasti apatinių kvėpavimo takų pažeidimai.

Pati liga, iš pradžių, būna sąlygota viruso poveikio, o vėliau labai svarbiu tampa organizmo atsakas.

E.Strumilienė: Kosulys galbūt nesiskiria nuo kitų virusinių kvėpavimo takų uždegimų, bet mes pastebėjome, kad pacientams nors ir nėra uždegimo, bet pasireiškia dusulys.

Dusulys gana greit progresuoja iki kvėpavimo nepakankamumo. Tai dar vienas išskirtinis koronaviruso požymis.

– Ar virusas pažeidžia ne tik plaučius? Koks tolimesnis jo veikimo kelias?

L.Jančorienė: Ne virusas, bet pats procesas apima kardiovaskulinės sistemos pažeidimą, gali paūmėti lėtinės ligos.

Liga ženkliai sunkesnė tiems, kas turi kraujagyslių ligų, hipertenziją, lėtinių plaučių ligų, cukrinio diabeto paūmėjimą, pažeistą imunitetą.

– Kiek laiko užtrunka liga?

L.Jančorienė: Pasakyti sunku, mes paskaičiavome, kiek laiko trunka hospitalizacija. Ji trunka apie dvi savaites.

Tai nereiškia, kad žmogus išrašomas pilnai pasveikęs. Virusas išlieka pakankamai ligai, nors ir nėra klinikinių simptomų.

Labai sunkių atvejų apie yra apie 10 proc., jiems ilgesnį laiką taikomi sudėtingi gydymo metodai, tokie asmenys serga ženkliai ilgiau. Pilnas paveikimas reikalauja mėnesio ir dar ilgiau.

E.Strumilienė: Praėjus dviems mėnesiams po ligos nustatymo, pacientai dar turi daug nusiskundimų, nors nosiaryklėje viruso nebėra.

Yra daug įvairių simptomų, kurie tęsiasi ilgą laiką: išlieka skonio sutrikimas, nuovargio sindromas, bendras silpnumas, jėgų stoka, plaukų slinkimas, įvairus migruojantis skausmas, pvz., žandikaulio. Tai išskirtiniai požymiai, kurie gali tęsti ilgai. Žinoma, jie būdingi ne visiems pacientams.

– Kaip keitėsi, jeigu keitėsi, gydymo būdai, strategijos? Žinoma, kad Santaros klinikos dalyvavo „Solidarity“ tyrime, sergančiuosius gydo kraujo plazma ir taiko kitas naujoves.

L.Jančorienė: Nežiūrint to, kad praėjo pusė metų, tačiau kol kas nėra nei vieno patvirtino gydymo metodo. Yra tik atskiros studijos.

Pas mus protrūkis prasidėjo vėliau, todėl mes galėjome pasiskaityti šaltinių ir pasiremti kitų klinikų patirtimi.

Mūsų pacientai gavo eksperimentinį gydymą, kuris tuo metu teikė vilties. Svarbi ir standartinė, bazinė terapija, Pvz., dažniausiai pacientai atvyksta su dusuliu, jiems reikalingas deguonies skyrimas, tad teko atnaujinti pastatą, nes ne visos lovos turėjo deguonies prieigą.

Jų poreikis pasirodė labai didelis. Taip pat pasirodė pakankamai daug įrodymų, kad sergant koronavirusu pažeidžiama mikrokraujotaka, todėl reikalingi krešumą reguliuojantys vaistai.

Būdingi buvo ir elektrolitų sutrikimai – tai irgi priskiriama prie bazinės terapijos. Gydant koronavirusą taip pat reikalingi įprastiniai vaistai nuo temperatūros, antibakteriniai vaistai.

Kovodami su virusu, ieškojome informacijos: bandėme taikyti net ir ŽIV infekcijos preparatus.

Dar vienas prepatas, skirtas kaip antivirusinis vaistas, yra remdesiviras. Nuo kovo vidurio PSO iniciavo tarptautinį koronaviruso infekcijai skirtą tyrimą „Solidarity“.

Jis buvo skirtas taikyti naujausiaus įmanomus metodus stacionariai gydomiems pacientams. Lietuva į šį projektą įtraukta gegužės pabaigoje. Tai nekomercinis tyrimas, galimybė pritaikyti žymiai platesnį gydymą.

Į jį įtraukėme 50 pacientų. Apie 23 proc. tyrime dalyvavusių asmenų gavo remdesivirą, kuris pasiekė Leituvą „Solidarity“ tyrimo kontekste.

Mūsų nuomone, tai sutrumpino ligos eigą, sumažino komplikacijų riziką. Šis tyrimas sėkmingai tęsiamas, gydymo galimybės platėja. Esame išbandę ne vieną metodą, kuris galėtų būti efektyvus.

– Taigi mūsų šalies pacientai nuo gegužės mėnesio gali tikėtis sklandaus gijimo. Paminėjote 23 proc. pacientų, kurie gydyti remdesiviru.

L.Jančorienė: Taip. Nauji pacientai galės pretenduoti ir atsitiktiniu būdu bus atrenkami į tris naujus gydymo metodus arba gaus standartinį gydymui.

Šias dvi grupes bus galima lyginti ir daryti naujas prielaidas.

– Kada susiformuoja antikūniai? Ar pasveikusieji gali užskrėsti vėl ir vėl?

L.Jančorienė: Turėtume paminėti, kad gydymui taikome imunizuotus plazmos perpylimus. Šis metodas buvo taikomas sunkiai sergantiems stacionarios priežiūros pacientams ir prisidėjo prie sveikimo proceso.

Nors antikūniai susiformuoja, neaišku, kiek laiko jie išliks – praėjo per mažai laiko, kad darytume išvadas. Kiek tęsis apsauginis poveikis – per anksti kalbėti.

Žmogus po ligos, tikėtina, greit užsikrės, tačiau klausimas nėra plačiai aptartas, nėra pakankamai duomenų.

– Kas stebi pasveikusiuosius nuo koronaviruso?

L.Jančorienė: Kadangi duomenys kaupiasi palaipsniui, matydami pirmuosius pacientus, kurie pateko į reanimaciją, svarstėme, kokios įtakos liga turės plaučiams.

Yra kitų klinikų, kurios tokius pacientus stebi, pvz., tolimesnius tyrimus atlieka pulmonologai.

– Kiek laiko pulmunologai, perėmę pacientus, su jais „draugauja“?

E.Strumilienė: Sunku pasakyti, kiek laiko draugausime. Tuos, kurie turi nusiskundimų, patikriname, nusprendžiame, ar yra poreikis stebėti toliau.

Jeigu pacientai turi pakitimų, žiūrime, ar galime kuo nors padėti. Tad pacientai, kurie sirgo rimta forma, tikrai turi galimybę atvykti pas mus.

– Kokia pasveikusiųjų, bet turinčių tolimesnių simptomų, gyvenimo kokybė? Kaip tokie žmonės gali toliau funkcionuoti?

E.Strumilienė: Pasveikusieji neguli ligoninėje. Jie prižiūrimi šeimos gydytojo, pas jį gali kreiptis dėl tolimesnių tyrimų.

Reikia ne tik pulmonologų: daug kas skundžiasi šsiderinusiu kraujospūdžiu, atsiranda polineuropatijos. Reikia tiek įvairių specialistų, tiek reabilitacijų. Ši stebėsena skiriama ne šiaip sau – yra pasaulinės rekomendacijos, todėl jų laikomės.

L.Jančorienė: Pas pulmonolgus ateina pacientai jau be viruso – jie ateina dėl galimių pasekmių. Informacija apie šią ligą ir tolimesnes pasekmes tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje dar tik kaupiama.

E.Strumilienė: Kol kas ši liga labai sunkiai aprašoma: ligoninėse vis dar ribojamos paslaugos, todėl gali būti sudėtinga kaupti stebėsenos duomenis.

Radiologiniai pakitimai nustatomi daugiau nei pusei pacientų. Tačiau remdamiesi vienu tyrimu negalime daryti apibendrinačių duomenų.

– Ar teko girdėti apie besimptomius atvejus? Kokių pakitimų galima tikėtis tokiais atvejais?

E.Strumilienė: Žinoma, kad ne visiems pacientams reikia stacionarinės pagalbos. Mes matome tik tuos, kurie turi simptomus.

Žmogui, kuris nejaučia simptimų, nėra tikslo atlikinėti tyrimų. Juk gydome žmogų, kuris turi nusiskundnimų.

– Jei atvejis – besimptomis, ar, laikui bėgant, sergančio žmogaus sveikatos būklė gali pasikeisti?

L.Jančorienė:Koronavirusas turi du etapus: kai tik pradeda veikti ir kai organizmas pradeda į virusą reaguoti.

Būklė pradeda blogėti, tačiau pirmame etape nėra išskirtinių priemonių. Tik tada, kai atsiranda pneumonija, imamės priemonių plano, skiriame gydymą.

– Ar reikėtų išsirtirti tiems, kurie iki koronaviruso pandemijos sunkiai sirgo plaučių uždegimu ir jų dar netyrė dėl koronaviruso?

L.Jančorienė: Sunku paskyti, nes turime ne vieną sunkios pneumonijos atvejį, kuris nesusijęs su koronavirusu.

Lietuvoje vykdomas populiacinis tyrimas – tai serologinis tyrimas. Atsitiktine tvarka tiriama visuomenė, bus skelbiama, koks porcentas galėjo būti sergančių žmonių. Abejojama, kad jis bus didelis.

– Kodėl koronaviruso atveju kyla tokia didelė žmonių nepasitikėjimo banga?

L.Jančorienė: Visais laikai būdavo tų žmonių, kurie liko opozicijoje. Jie turi mažiau informacijos, patys nepatyrė ligos.

Visgi mes matėme žmonių, kurie turėjo neigiamą nuomonę, bet patiems susirgus šia liga, nuomonė kategoriškai pasikeitė.

E.Strumilienė: Manau, kad reikia pakalbinti jau pasveikusius pacientus ir paprašyti papasakoti apie savo patirtį.

– Ar pastebėjote panašias elgesio tendencijas kitų infekcinių ligų atvejų?

L.Jančorienė: Su gripo infekcija labai dažnai susiduriame ir visada yra sluoksnis kuris, pavyzdžiui, negia gripo vakcinos naudą. Visgi manau, kad dalis visuomenės žiūri adekvačiai.

– Manoma, kad rudens banga gali būti baisesnė. Kaip „Santaros klinikos“ tam ruošiasi?

L.Jančorienė: Mes dabar tikrai esame gerai pasiruošę, nes komanda susidirbusi, įgauti reikiami įgūdžiai. Jei komandoje atsiranda naujų žmonių, jie labai greit mokosi, taip pat yra didelis konsultantų būrys.

Kaip minėjau, mes aktyviai įsijungėme į įvairius projektus, per juos gauname naujus prepartus. Gydymo metodai plečiasi, galbūt remdesiviras bus patvirtintas kaip oficialjs vaistas nuo koronaviruso.

Taip pat turime deguonis kiekvienai lovai. Aišku, lietuva nepatyrė didelio antplūdžio, tačiau mūsų rezultatai geri, mirštamumas nėra didelis, tad, manau, kad mes esame pasiruošę.

Aišku, kad yra žmogiškųjų išteklių stoka – tai didžiausias iššūkis. Jau teko kviesti kitų specialybių gydytojus, bet atėję žmonės – fantastiški, dauguma jų pasiliko.

Tai nepaprastai geri rezidentai, jie dirba nuoširdžiai ir žmonės susigyveno tarpusavyję. Mes įgijome patirties net ir žmogiškąją prasme.Taip pat atsirado ir nuotoliniai konsiliumai, atsirado ryšio priemonės, kurios mums padeda efektyviau bendradarbiauti.