Slaugė visą bendrabutį
Visą gyvenimą medicinos seserimi dirbusi 80-metė vaškietė Eugenija Magelinskienė prisimena jaunystėje pergyventą anuomet labai grėsminga atrodžiusią epidemiją.
„1958–1959 metų žiemą siautė ispaniškasis gripas, žmonės sirgo sunkiai, karščiavo, kosėjo, neturėjo jėgų iš lovos pakilti. Panevėžyje uždarė mokyklas, iš viso bendrabučio nesusirgom tik dvi mergaitės“, – pasakoja moteris.
Ji, tremtinio vaikas, kelias klases baigusi Sibire, tuomet mokėsi rusų mokykloje, kuri anuomet buvo įsikūrusi Elektros gatvėje, dabartiniame Apygardos teismo pastate. Tėvai gyveno Voverynės kaime, Panevėžio rajone, tad moksleivė visą savaitę nakvodavo bendrabutyje.
Mokinių bendrabutis buvo netoliese, Ukmergės gatvėje.
„Visi bendrabutyje gulėjo pasliki, alino aukšta temperatūra, teko slaugyti, kompresus dėti, gydomąsias arbatas virti, valgio atnešti“, – prisimena pašnekovė.
Nė neįsivaizduoja, kaip tada neužsikrėtė. Prisimena tik, kad dėl savęs nebijojo, bet stengėsi prisilaikyti higienos: dažnai plovė rankas, stengėsi nestovėti tiesiai prieš kosintį ligonį, net kambario grindis su muiluotu vandeniu šveitė.
Nemanė, kad gyvenimas baigiasi
Dabartinė pandemija vaškietei irgi nesukėlė streso.
„Kai kas sakė, oi, gyvenimas baigiasi, aš – ne. Žinojau, kad reikia saugotis, laikytis karantino taisyklių, iš namų be reikalo kojos nekelti“, – sako E.Magelinskienė.
Nerimavo tik dėl sūnaus, jis dirba tolimųjų reisų vairuotoju, važinėja į Suomiją.
Per karantiną jo darbai nesustojo, kroviniai kaip ir anksčiau keliavo įprastu maršrutu.
Sūnus pasakojo, kad karantino metu pokyčiai jo darbe buvę nedideli, tik tiek, kad tiesiogiai nebesusitikdavo su klientais.
Krovinį palikdavo prie įstaigų ar namų durų ir pasitraukdavo. Žmonės išeidavo, paimdavo atvežtus daiktus, pasirašydavo dokumentus ir tik tuomet, kai grįždavo į vidų, lietuvis juos pasiimdavo.
Grįžęs namo vyras pasakojo, kad Lietuvoje karantinas buvo daug griežtesnis nei Suomijoje.
Gavo pylos, kam priėmė ne komjaunuolę
Anot vaškietės, užkrečiamų ligų visais laikais buvo, bet nebuvo tiek medicininių priemonių, kaip dabar, gydytojams su epidemijomis tekdavo kovoti primityviais būdais, o ir medikų darbo sąlygos buvo sunkesnės.
„Viską rašė ranka, jokių vienkartinių švirkštų, Vaškų ligoninėje nebuvo net rentgeno aparato, be jo tekdavo ligas nustatyti“, – savo darbo pradžią prisimena ji.
Į Vaškų ligoninę E.Magelinskie-nė koją įkėlė dar be medicininio mokslo diplomo, buvo priimta į registratūrą. Dėl to pylos gavo ligoninės vadovas Jonas Zikaras, esą buvę vietinių komjaunuolių, kam reikėję įdarbinti tremtinių vaiką? Šio gydytojo sūnus vėliau tapo garsiu neurochirurgu, dabar jis jau pensininkas.
Daktaro paskatinta naujokė įstojo į neakivaizdines med. seserų studijas Klaipėdos medicinos mokykloje, vėliau perėjo į Kauno Prano Mažylio aukštesniąją medicinos mokyklą.
Vaškų ligoninėje darbas buvęs nelengvas, čia suveždavo onkologinius ligonius iš viso Pasvalio rajono.
Iš pradžių dirbo du gydytojai, vėliau liko tik J.Zikaras, jį moteris prisimena su didžiausia pagarba: buvęs labai atsidavęs savo profesijai, tikras smetoniškas daktaras, niekad neatsisakydavo padėti, apie ligonius eidavo ir prikeltas vidurnaktį iš miego. Kai jis mirė nuo infarkto, 1971 metais ligoninę visai uždarė.
„Ligoninė veikė klebonijos pastate, čia viskas buvo sena, jokios įrangos, valdžia nenorėjo nieko remontuoti, geriau nusprendė uždaryti“, – apgailestauja E.Mage-linskienė.
Avarijos aukos mirė viena po kitos
Iki pat pensijos moteris važinėjo į darbą Pasvalio ligoninės traumatologijos skyriuje.
„Per pandemiją kai kas kėlė nereikalingą paniką. Juk visais laikais žmonės sirgo ir mirė, gydytojai ne ką lengviau dirbo“, – mintimis dalijasi ji.
Prisimena, kad kartais būdavę tokių įtemptų dienų, kai po skyrių tekdavę lakstyti basomis – avalynę nusispirdavo, kad greičiau būtų.
Įstrigo atmintyje atvejis, kai į traumatologijos skyrių atgabeno net 4 avarijoje prie Joniškio sumaitotus žmones, o penktoji eismo įvykio auka žuvo vietoje.
Skyrius buvo perpildytas, personalas ir taip vos spėjo suktis, o čia iš karto net keli labai sunkūs ligoniai.
Deja, nė vienas neišgyveno. Pirmas mirė keliamas liftu į skyrių. Kitą parą du mirė palatose, o po dienos užgeso ir ketvirtojo gyvybė.
Liepė budėti, kad pro langą neiššoktų
„O, kad mums tokias priemones kaip dabar! Švirkštai būdavo stikliniai, adatas naudodavom, kol nulūždavo ar tiek atbukdavo, kad visai į odą nebelįsdavo. Panaudojus merki į chlorkalkes, išplauni, paskui 45 minutes virini“, – pasakoja E.Magelinskienė.
Sterilizacinė būdavo koridoriaus gale, užkaičia seselės švirkštus metaliniame inde ir bėga pas ligonius, pamiršta. Vanduo išgaruoja, švirkštų stiklas susprogsta, o adatos užkalkėja ir visai atšimpa.
„Kai žmogų skausmai kamuoja, jei suleidus vaistus iš karto nueisi šalin, jie mažai ką padės. Būdavo, pastoviu kelias minutes šalia, pakalbinu, ligonis bėdas išsako ir jam iš karto atlėgsta. Mus taip ir mokė, kad žmogų gydo ne tik vaistai, bet ir geras žodis bei išklausymas“, – prisimena, kaip anuomet dirbo.
Ji prisimena dar vieną netoli Pasvalio įvykusią avariją. Tą kartą iš Vokietijos namo į Taliną važiavo estų šeima, tėvai ir dvi dukros.
Važiavo naktį, buvo išvargę, vyras prie vairo užmigo ir susidūrė su priešpriešiais važiavusiu autobusu. Žmona ir 17-metė dukra žuvo vietoje, o jis ir 13-metė mergaitė atsidūrė Pasvalio ligoninėje.
Tas vyriškis buvo Talino mokslinės laboratorijos direktorius, o jo žmona jūreivystės mokyklos docentė.
„Mergaitė atsigavusi vis klausinėjo, kur mama ir sesuo, teko pameluoti, kad šiame skyriuje nėra vietų, paguldytos kitur“, – prisimena vaškietė.
Kai atsipeikėjo avarijos kaltininkas, gydytojai liepė jo vieno naktį nepalikti, nes žmogus iš didelio streso gali iššokti pro langą.
„Sėdėdavau prie jo per naktis, o jis pasakojo apie savo gyvenimą“, – sako buvusi seselė.
Vyro traumos buvo sunkios, todėl artimieji jo iš karto parsigabenti į Estiją negalėjo. Pirma patys palaidojo žuvusiąsias, o ligoninėje gulinčiajam atsiuntė laikraštį su reportažu iš laidotuvių. Nuotraukose buvo matyti jūreivių ant rankų nešami du karstai.
Pirmas darbo krikštas – išgelbėta gyvybė
Nuo liūdnų prisiminimų pašnekovė pereina prie linksmesnio įvykio – pirmojo jos medicininio darbo krikšto.
Tą naktį naujai iškepta seselė budėjo Vaškų ligoninėje, kai išgirdo smarkų beldimą į laukujes duris.
Prie pat jų stovėjo sunkvežimis, iš kabinos iššokęs jaunas vairuotojas mostelėjo ranka į kabiną, o pats nukūrė tolyn, pasislėpė ligoninės sode.
Seselė bėgte – atplėšia duris, o ten ant abiejų sėdynių guli gimdyvė. Per aimanas dar sugeba pasakyti, kad vyras pakeliui išlipo prie akušerės namų.
Kol iš miego pakirdusi akušerė apsirengs ir atbėgs į ligoninę, praeis kažkiek laiko, o gimdymas jau prasidėjęs, vaikelis pakeliui.
„Teoriškai žinojau, ką reikia daryti, o praktiškai gimdymą tik vieną kartą tebuvau mačiusi ir tai iš toliau“, – sako pašnekovė.
Prisimena, kad tąkart šaukusi gimdyvei kaip įmanoma labiau stengtis, kad kūdikis neuždustų.
Gimęs berniukas nerėkė, jo kvėpavimo takai buvo užsikimšę gleivėmis.
„Ligoninėj atsiurbimui yra visos sterilios priemonės, o aš ką, plikomis rankomis, tai puoliau gleives atsiurbti burna“, – prisimena, kaip pirmą kartą gyvenime išgelbėjo žmogaus gyvybę.
Tas vaikas atsigavo, užaugo į stiprų vyrą, o nuo to laiko jaunąją sesutę kaime ėmė vadinti akušeryte.
Karantinas paliko vasaroti
E.Magelinskienė jau seniai nebedirba, bet gyvenimas neleidžia užmiršti medicinos.
Pernai ji palaidojo savo vyrą. Netrumpą laiką sutuoktinis buvo ligotas, iš pradžių jam pašalino vieną inkstą, o paskui užkalkėjo ir antras, reguliariai būdavo reikalinga dializė.
Medikų pagalbos iš šalies nereikėjo – žmona visas procedūras padarydavo pati.
Po vyro mirties pas ją rudenį paviešėti atvyko ligota 86 metų sesuo iš Kauno. Ji buvo susilaužiusi ranką, o kadangi gyveno viena, nebepajėgė apsitarnauti.
Gipso nuimti irgi nereikėjo vykti pas daktarus, tą padarė šeimininkė.
Pavasariop sesuo ketino grįžti į didmiestį, bet sutrukdė karantinas, tad kaunietė kaime ir vasaroja.
„Vaistų leisti nebegaliu, reumatoidinis artritas, nebejaučiu pirštų galų, čia mūsų giminės liga, broliai irgi tuo serga“, – sako vaškietė.
Bet dėl to, ko nebepajėgia, nedejuoja. Juk senatvė, atgalinio proceso nėra, sveikata kaip jauno nebebus.
„Džiaugiuosi, kad dar paeinu savo kojomis, į daržą nueinu, stengiuosi judėti“, – šypsosi ji.
Didžiausias moters džiaugsmas, kad vaikai po užsienius neišsilakstė, vienos dukros šeima gyvena kartu, kitos namai skersai žvyrkelį, o sūnus vos už kelių kilometrų, Tetirvinų kaime.
