Rasa Jakubauskienė Praėjusių metų „Misija Sibiras ‘19“ dalyvis, Greitosios medicinos pagalbos (GMP) automobilio vairuotojas ir medicinos studentas iš Akademijos kilęs Augustas Kišonas (21) jaunas, bet labai atsakingas ir sąmoningas Lietuvos pilietis.

Jam rūpi šalies praeitis, dabartis ir ateitis. Jis myli savo darbą ir džiaugiasi, galėdamas padėti kitiems. Nors Augusto darbas ir jo keliami iššūkiai reikalauja daug jėgų ir pastangų, tačiau, jaunuolio teigimu, jį tai veda tik į priekį ir verčia stengtis dar labiau.

„O esant sudėtingoms darbo sąlygoms, gerą nuotaiką palaiko matymas, jog visuomenė deda daug pastangų, kad mums būtų gerai“, – atvirauja medikas.

– Augustai, kaip gyvenate šiuo gana įtemptu Jums laiku? Turiu minty, kad studijuojate, vyksta egzaminai, kartu dirbate greitosios vairuotoju (o medikams metas dabar ne pats ramiausias...).

– Tiesą sakant, gyvenu tikrai neblogai. Tikiuosi taip ir išliks, kadangi pati didžiausia baimė – užsikrėsti ir dingti karantinuotis ilgam laikui. Kad taip neatsitiktų, stengiamės kaip įmanoma labiau darbe apsaugoti save bei pacientus.

Kalbant apie mokslus, šiuo metu jie vyksta nuotoliniu būdu, kaip ir visur. Kebliausias dalykas – suderinti ir mokslus, ir darbą, todėl yra tekę (įvertinus, jog kvietime nereikia teikti skubios pagalbos) palikti kolegą vieną atlikti paciento apžiūrą, o pats tuo metu bėgau atgal į automobilį spręsti testą, nes tuo metu vyko praktiniai darbai universitete nuotoliniu būdu. Kai esi studentas, tenka nuolatos derinti šiuos dalykus.

– Gal galėtumėte įvardinti, kas Jums yra sudėtingiausia dirbant greitosios vairuotoju?

– Tikriausiai pats sunkiausias momentas dirbant greitojoje yra keltis į kvietimą vidury nakties, kai ką tik sumerkei akis ir pradėjai sapnuoti. Gavus kvietimą mūsų racija pradeda garsiai pypsėti ir tada supranti, kad reikia skubėti pas pacientą. Tiesą sakant, tas pypsėjimo garsas yra taip giliai įstrigęs į galvą, jog kažkur kitur išgirdus panašų, tu iškart suklusti ir jauti, kaip širdis pradeda dažniau plakti, nes manai, kad reikia lėkti į kvietimą. Prabudus pradedi pats savęs gailėtis, gaila savo kūno, smegenų, tačiau nuo pat pradžių išsiugdė instinktas nekreipti dėmesio į tai, kaip tau sunku, tiesiog greitai apsiauni batus ir į mašiną, nes kažkam reikia pagalbos.

Atsakomybės jausmas šiame darbe užgožia visus kitus ir visiškai nerūpi, ar esu pamiegojęs, ar linksmas, ar piktas. Tu tampi atsakingas už kitų žmonių sveikatą, todėl visi tavo sunkumai, poreikiai tikrai gali palaukti.

– Lyginant darbą prieš pandemiją ir jos metu – ar labai jis pasikeitė? Jei taip, tai kuo?

– Pandemijos metu sumažėjo kvietimų skaičius, kuriuose nereikia teikti skubios pagalbos. Žmonės suvokia riziką, jog greitosios medicinos pagalbos personalas turi artimiausią kontaktą su begale žmonių, iš kurių dalis „galimai infekuoti koronavirusu“. Laiką, kurį sutaupėme šioje vietoje, turėjome atiduoti „koronaviruso kvietimams“. Vienas įtariamo koronaviruso kvietimas trunka apie tris valandas. Taip yra dėl visų apsaugos priemonių, kurių imamės, kad ir mes, ir pacientai išliktume neužsikrėtę šiuo virusu, o tai reikalauja laiko.

Mes turime savo automobilį, kuriuo važiuojame į visus kvietimus, kurie nėra susiję su korona. Kad galėtume transportuoti pacientus, kuriems yra įtariama korona, mes turime sugrįžti į centrą, pasiimti kitą automobilį (skirtą specialiai įtariamiems koronos atvejams vežti), apsirengti visas apsaugos priemones: kombinezonus, pirštines, akinius, respiratorius, bachilus – visą apsauginę aprangą. Tada vykstame pas pacientą, jį pasiimame ir transportuojame į ligoninę. Pristatę ligonį dezinfekuojame visą greitosios automobilį, laukiame tam tikrą laiką, kol suveiks dezinfektorius ir vėl bus saugu naudotis automobiliu. Galų gale viską nusirengiame, grįžtame į centrą, pasiimame savo automobilį ir keliaujame į kitus kvietimus.

Taip pat padaugėjus sergančiųjų ar įtariamųjų sergančių koronavirusu pacientų, tenka laukti ilgiau prie ligoninių, kol pacientas bus priimtas. Taip yra dėl didelio žmonių antplūdžio. Šie kvietimai apsunkina ne tik tos vienos brigados darbą, bet ir visų kitų, nes kai viena brigada iškrenta tokiam ilgam laiko tarpui, didesnis darbo krūvis tenka visoms likusioms brigadoms.

– Augustai, praėjusiais metais dalyvavote „Misija Sibiras ‘19“. Kodėl? Koks buvo Jūsų dalyvavimo tikslas?

– Dalyvavau, nes jaučiau pareigą. Aš taip pat bandžiau patekti į „Misiją Sibiras“ ir 2018 m., tačiau tą kartą man nepasisekė. Tuo momentu tikrai maniau, jog esu pasiruošęs, esu sau atsakęs į klausimus „kodėl, ką aš noriu pasiimti iš šio projekto bei ką projektui noriu duoti“, tačiau aš klydau. Tie praėję metai, galima sakyti, subrandino mano norą bei motyvaciją dalyvauti šiame projekte, todėl atsakius į išsikeltus klausimus po metų man pasisekė.

Pareigos jausmas atsirado tada, kai pradėjau daugiau skaityti bei domėtis tremtimi. Rašytojai, medikai, kunigai, ūkininkai, karininkai, politikai, visuomenininkai, švietėjai, valstybės tarnautojai – tai žmonės, ant kurių pečių buvo auginama Lietuva. Dėl jų darbo Lietuva gražėjo, gerėjo gyvenimas tėvynėje. Dėl didžių darbų ir savo siekių jie buvo ištremti – kentė badą, smurtą, atskyrimą nuo šeimos, nežmoniškas gyvenimo bei darbo sąlygas, o kitiems iš tremties grįžti nepavyko. Štai čia atsiranda pareigos jausmas, nes šie žmonės nusipelnė pagarbos, nusipelnė, kad juos prisimintų, todėl labai norėjosi aplankyti vietas, kuriose jie gyveno, kuriose dalis mirė, o tai padaryti leido šis projektas. Tai galėtų tapti ir pavyzdžiu kitiems žmonėms stengtis dėl Lietuvos – nes „Misija Sibiras“ yra įrodymas, kad geri darbai yra prisimenami, gerbiami, apie juos garsiai kalbama. Tų žmonių praeitis gali įkvėpti stengtis dėl savo tėvynės, suteikti motyvacijos.

Tuo įsitikinau ir pats, kai lankėme buvusius tremtinius, politinius kalinius. Išgirdus jų istorijas apie gyvenimą tremtyje, gyvenimo sąlygas bei milžiniškas pastangas išsaugoti lietuvybę tremtyje, tavo rūpesčiai pasidaro tokie menki, o tinginiavimas bei išsisukinėjimas nuo darbų verčia viduje susigėsti. Išgirdus tokias istorijas, pačiam atsiranda noras stengtis dėl Lietuvos.

– Ar patirtis, įgyta šioje misijoje, praverčia šiandien, dirbant pandemijos metu? Jei taip, gal galėtumėte konkrečiau įvardinti, kokios pamokos, išmoktos misijos metu, Jums padeda šiandien?

– Šie dalykai iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesuderinami – „Misija Sibiras“ ir GMP. Truputį pagalvojus, tai yra keletas pamokų iš ekspedicijos, kurios tikrai pritaikomos ir darbo kasdienybėje. Kalbu apie darbą komandoje, kai esi išsekęs, pavargęs bei vietoj to, kad pasnaustum naktį, tenka dirbti.

Kazachstane dienomis mes keliaudavome po kapines, išlikusias lagerių vietas, atminimo monumentus bei lankydavome lietuviškų šaknų turinčius tremtinių giminaičius. Daugeliui atrodo, jog po šių dienos darbų mes grįždavome į stovyklą, susėsdavome prie laužo ir sau smagiai šnekučiuodavomės bei ilsėdavomės po ilgos darbo dienos. Netiesa.

Nakties metu stovykloje virė ne ką mažesnis darbas nei dienomis – vakare grįžę į stovyklą mes gamindavome koplytstulpius, kad kitą dieną keliaudami po tremties vietas galėtume juos pastatyti. Tai buvo tikrai nemažas išbandymas, nes grįžęs po ilgos keliavimo dienos, norėtum ištiesti kojas ir pailsėti, tačiau dėl laiko stokos ekspedicijoje vietoje miego mes dirbdavome. Pamiegoti tekdavo apie tris ar keturias valandas ir kitą dieną vėl toks pat planas.

Panašiai yra ir greitojoje – jei darbo yra daug visą parą, tai vietoj to, kad vakare ištiestum kojas, tu vis tiek skubi pas pacientus. Darbas komandoje esant dideliam nuovargiui tampa daug sunkesnis – tu pats bei tavo komandos nariai dažniausiai yra irzlesni, piktesni, kandesni, mažiau kalbūs, nelinkę tiek daug juokauti. Tai yra normalu. Tai supratau būdamas ekspedicijoje, tai suprantu ir dabar, esant dideliam darbo krūviui.

„Misija Sibiras“ padėjo ne tik man pačiam labiau susitvarkyti su neigiamomis emocijomis, kurios užklumpa pervargus, bet ir labiau suprasti kitus žmones, padėjo išmokti lengviau bendrauti su savo komandos nariais sudėtingose situacijose.

– Galima sakyti, kad vieną misiją pakeitė kita... Kokių dar įspūdžių, patirčių, pažinčių parsivežėte iš „Misija Sibiras ‘19“?

– Vienareikšmiškai galiu pasakyti, jog ši misija buvo vienas iš didžiausių bei prasmingiausių man kada nors nutikusių nuotykių. Vienintelė kliūtis grįžus – perteikti jausmą, kurį jautei Kazachstane. Tai yra be galo sunku, nes kiekviena diena buvo pilna visko – nuo neigiamų emocijų ir klausimo „Ką aš čia bandau įrodyti?“ iki jausmo, jog geresnės vietos bei žmonių aplink tave būti negali.

Tie visi potyriai, emocijos pakeitė ir mano požiūrį į kai kuriuos dalykus – pradėjau paprasčiau žiūrėti į bendravimą su žmonėmis, atvirumą, žmogiškumą, ryšio su žmonėmis kūrimą. Šie dalykai dabar atrodo paprasčiau suvokiami, įgyvendinami bei turintys daug didesnę prasmę nei maniau iki ekspedicijos. Ką sakė artimieji bei draugai, kai grįžau iš ekspedicijos – jog Augustukas kažkoks pabrendęs atrodo (juokiasi).

– Kas kelionėje buvo sudėtingiausia, įdomiausia, keisčiausia?..

– Sudėtingiausias bei pats sunkiausias dalykas man – miego trūkumas. Nei skaudančios kojos, nei sunki kuprinė, nei pūslės, karštis, šaltis, lietus ar dar kas nebuvo taip sunku, kaip miego trūkumas.

Jei kas nors norėsit gyvai paklausyti mūsų atsiminimų iš dienoraščių, tai galite padaryti „Spotify“ kanale „Misija Sibiras“. Mano rašytas dienoraštis patvirtins, kaip man buvo sunku dėl miego trūkumo. Bėda ta, kad miegoti į palapinę tu nueidavai labai pavargęs, o po trijų–keturių valandų miego atsikeldavai lygiai toks pat pavargęs.

Mano dienoraštyje net galima įžvelgti dėsningumą: rašydamas apie rytus, aš save lygindavau su negyvėliu – jokių emocijų, pervargęs, be energijos, tačiau įsidienojus ar atėjus vakarui – aš būdavau labai laimingas, energingas, juokaudavau ir džiaugdavausi, kad esu ten.

Kitą rytą aš vėl negyvas, bet atėjus vakarui vėl esu be galo laimingas. Šis trumpamiegis ciklas ir buvo pats sunkiausias.

– Ar norėtumėte pakartoti kelionę?

– Žinoma, taip! Jei kas nors pasakytų, kad rytoj turi galimybę vėl iškeliauti į ekspediciją, tuoj pat eičiau krautis daiktų ir mano visi planai būtų atšaukti ar nukelti be jokių svarstymų. Gaila, kad į „Misiją Sibiras“ galime išvykti tik vieną kartą, bet tai yra visiškai suprantama. Projekto tikslas – kad kuo daugiau žmonių galėtų patirti šį nuotykį bei grįžę į Lietuvą savo įspūdžiais, patirtimis, žiniomis bei suvokimu dalintis su visuomene.

– Jei grįžtume prie šių dienų aktualijų, ar nesigailite pasirinkęs mediko profesiją?

– Tikrai ne, net nebuvo kilę tokių minčių. Nežinau kodėl – ar dėl to, kad jaunas, ar dėl to, kad mažai patyręs, ar dėl to, kad nebuvau stipriai nukentėjęs dėl kažkokių grėsmių – bet šie naujai atsiradę iššūkiai ne tai, kad atbaidė nuo darbo ar išgąsdino, bet tik suteikė papildomos motyvacijos ir noro dirbti.

Pirmieji įtariamojo koronaviruso kvietimai buvo atliekami su tam tikra baime, adrenalino antplūdžiu, bet ir džiaugsmu, nes tai tik dar vienas iššūkis, patikrinantis mano apsisprendimą tapti mediku. Žinoma, malonu, kai šiuos iššūkius pavyksta įveikti.

Kalbant bendrai apie šių dienų situaciją – ji atnešė ir teigiamų dalykų, dėl kurių aš tik dar labiau džiaugiuosi pasirinkęs šį darbą. Pagrindinis dalykas, kuris pradėjo labiau džiuginti – tai visuomenės požiūris į sveikatos priežiūros specialistą.

Atėjus šiai nelaimei į Lietuvą, pagrindinė bendruomenė, galinti padėti ją įveikti, tapo medikai. Taip gera stebėti visuomenės dėkingumą, įvairių idėjų, organizacijų, projektų kūrimąsi, lėšų rinkimą, kad tik medikams būtų palengvintos bei pagerintos darbo sąlygos. Tokie aplink matomi dalykai išties džiugina ir tik dar labiau motyvuoja tapti geru specialistu ateityje.

– Neseniai pačiai teko susidurti su medikais, ligoninės personalu. Žinote, atvirai pasakysiu, nustebino visų geranoriškumas, pakantumas, kantrumas, atsidavimas. Taip pat ir mūsų redakcija sulaukė tokių pat atsiliepimų iš vienos skaitytojos, kuri taip pat karantino metu atsidūrė ligoninėje. Kaip Jums, medikams, pavyksta išlaikyti gerą nuotaiką net ir tokiu sunkiu metu?

– Visuomenės geranoriškumas, rūpestis bei pagalba pagerina nuotaiką. Jei medikų bendruomenė būtų palikta viena tvarkytis su tokio masto bėda, būtų pražuvę: ir medikai, ir visi kiti. Bet karantino metu taip gera matyti visos visuomenės bei medikų susivienijimą, siekiant įveikti virusą.

Esant sudėtingoms darbo sąlygoms gerą nuotaiką palaiko matymas, kad visuomenė deda daug pastangų, jog mums būtų gerai. Kalbu ne tik apie didžiuosius projektus, lėšų rinkimą, inovatyvius projektus, bet ir apie iš paprasto žmogaus išgirstą palinkėjimą ar tiesiog žodį „ačiū“. Jei yra noras kažkaip padėti medikams karantino metu, tai galima padaryti ir tiesiog ištarus kelis žodžius, nebūtinai aukojant milžiniškas sumas ar kuriant inovatyvius projektus.

– Ar sulaukiate pacientų padėkų, pasipiktinimų ar pan.?

– Žinote, darbas greitojoje yra visiškai nenuspėjamas. Tu niekada nežinai, kokie kvietimai ir kokie pacientai tavęs laukia. Darbe susiduriame su visokiais pacientais – vieni tikrai būna labai dėkingi ir pasako gražių žodžių, palinkėjimų. Kiti gal yra labiau neutralūs, jie nieko blogo nesako, jie supranta, kad mūsų toks darbas ir mes turime taip dirbti.

Tenka susidurti ir su žmonėmis, kurie keikia, bando mus išvaryti, o kartais net ir vožtelėti. Greitojoje susilaukiame visos krūvos įvairiausių emocijų. Vis dėlto kalbant apie karantino laikotarpį, tikrai sumažėjo „nelaukiančių“ mūsų pacientų ir padaugėjo tų, kurie rūpinasi mumis bei vertina mūsų darbą.

– Augustai, esate dar labai jaunas medikas. Tad net neabejoju, kad turite kažkokių profesinių tikslų ir siekiamybių. Gal galite jas atskleisti mūsų skaitytojams?

– Kol kas pati didžiausia siekiamybė yra įgyti medicinos magistro diplomą. Mokytis dar liko nemažai, todėl ir vargo nusimato daug. Savęs kurioje nors kitoje srityje nei medicina, nematau.

Tikslų pabaigęs studijas turiu, bet, kaip mama man kartodavo: „Per daug neplanuok, nes Dievas pasijuoks iš tavo planų ir nieko neišeis“, todėl per daug apie tai nemąstau.

– Ačiū, Augustai, už nuoširdų ir išsamų pokalbį bei itin svarbią Jūsų misiją šiuo metu.