Kodėl pacientai vis dar turi stumdytis eilėse?

Jau kone prieš šešerius metus Valstybės kontrolės auditoriai nustatė, kad viešosiose gydymo įstaigose pacientai ne visada laiku sulaukia brangiais medicinos prietaisais atliekamų tyrimų. Be to, tokie tyrimai ne visada atliekami kokybiškai, nors aparatūros yra pakankamai.

Metai bėgo, situaciją bandyta taisyti atnaujinant aparatus. Tačiau ar kas nors pasikeitė?

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktorė Nora Ribokienė „Lietuvos rytui“ pripažino, jog kalbant apie brangiuosius kompiuterinės ar magnetinio rezonanso tomografijos aparatus viešasis sektorius su situacija vis dar nesusidoroja.

Praėjusiais metais Lietuvoje buvo naudojami 73 kompiuteriniai (KT) ir 39 magnetinio rezonanso tomografai (MRT).

„Nauji MRT prietaisai instaliuoti 8 didžiausiose apskrityse. Nuo 2018 metų matoma MRT intensyvaus naudojimo augimo tendencija. Išankstiniais duomenimis, praėjusiais metais apie 18 proc. tokių aparatų buvo naudoti intensyviai. Pastaruosius kelerius metus dauguma, per 50 proc., MRT buvo naudojama mažu intensyvumu, per 20 proc. MRT naudoti vidutiniu intensyvumu. KT prietaisai instaliuoti visose šalies apskrityse. Pastaruosius kelerius metus dauguma (per 80 proc.) KT buvo naudojami mažu intensyvumu, tik daugiau kaip 10 proc. – vidutiniu intensyvumu, o intensyviai naudotų KT skaičius svyruoja nuo 2 iki 4 proc. Preliminariais duomenimis, 2019 metais 4 proc. KT naudoti intensyviai – tie, kurie instaliuoti didžiosiose šalies įstaigose“, – aiškino N.Ribokienė.

„Lietuvos rytas“ primena, kad MRT ir KT naudojimo intensyvumas skirstomas į tris kategorijas, priklausomai nuo atliekamų tyrimų skaičiaus per metus.

MRT mažas naudojimo intensyvumas – iki 4 tūkst. tyrimų per metus, vidutinis – 4–8 tūkst., o intensyvus – daugiau nei 8 tūkst. tyrimų. KT mažas naudojimo intensyvumas – iki 7,5 tūkst. tyrimų per metus, vidutinis – 7,5–15 tūkst., intensyvus – daugiau nei 15 tūkst. tyrimų per metus.

Išvada ta pati: Akreditavimo tarnyba rekomenduoja sudaryti sąlygas efektyviau išnaudoti viešojo sektoriaus MRT ir KT infrastruktūrą (techninius, organizacinius, žmogiškuosius išteklius) ir siekti optimalaus naudojimo.

Lietuvos radiologų asociacijos prezidentas profesorius daktaras Algidas Basevičius, vadovaujantis LSMU Kauno klinikų Radiologijos klinikai, atkreipė dėmesį, kad neseniai Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), siekdama padidinti kai kurių tyrimų aparatų naudojimo intensyvumą, patvirtino normatyvus.

Tai nurodoma ir Valstybės kontrolės tinklalapyje: magnetinio rezonanso tomografu per darbo dieną turi būti atliekama ne mažiau kaip 16 tyrimų. Tačiau, profesoriaus nuomone, normatyvai nustatyti trumparegiškai, neatsižvelgiant į realią situaciją.

„Mano žiniomis, darbo grupėje, priėmusioje šį nutarimą, nieko iš radiologų nebuvo. Mūsų asociacija dėl jo pateikė prašymą ministerijai, jis šį pusmetį turėtų būti apsvarstytas. Mūsų nuomone, ypač universitetinėse ligoninėse, kur tyrimai sudėtingesni, pasiekti šią normą pernelyg sudėtinga. Normą įmanoma pasiekti tuose diagnostiniuose centruose, kuriuose atliekami pirminiai tyrimai dažniausiai mažai nusiskundimų turintiems ligoniams. Siekdami sumažinti eiles prie brangiųjų tyrimų kabinetų, Kauno klinikose ėmėme dirbti net šeštadieniais. Tačiau ir taip pasiekti 16 tyrimų skaičių per dieną yra sudėtinga. Stengiamės darbą pradėti anksčiau, kiek įmanoma trumpiname tyrimų sekas. Apskritai keistas sprendimas nustatyti visoms gydymo įstaigoms vienodą tyrimų skaičių per tam tikrą laiką, neįvertinant tos gydymo įstaigos specifikos, ligos sudėtingumo, aparatūros techninių galimybių. Būtina diferenciacija“, – kalbėjo A.Basevičius.

Profesorius įsitikinęs, jog daug kas neįvertina to fakto, kad magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos aparatų Lietuvoje pripirkta nemažai, tačiau jų galimybės skirtingos.

„Gydymo įstaigos, kurios rengiasi įsigyti tokius aparatus, juos nori nusipirkti už mažesnę kainą. Pavyzdžiui, siekdamos įsigyti magnetinio rezonanso tomografą pigiau, jos turi imti tik bazinę komplektaciją. Bet tuomet tyrimas dėl ilgai trunkančių sekų trunka ilgiau. Vieno ligonio tyrimas skirtingomis plokštumomis gali užtrukti iki valandos, o kartais ir pusantros. Užsienyje daug kas naudojasi trumpomis sekomis, tuo galėtume pasinaudoti ir mes. Kokybė ta pati, bet tyrimas trunka perpus trumpiau. Deja, įstaigos papildomų lėšų geresnės komplektacijos aparatams neturi“, – teigė A.Basevičius.

Profesorius prisiminė, kad seniau SAM buvo patvirtinta Radiologinės pagalbos Lietuvoje teikimo optimizavimo programa, kurioje buvo įvertinta šalyje turimos diagnostinės įrangos situacija, nurodyti prioritetai, kada, kas ir kokią diagnostinę įrangą turėtų ir galėtų įsigyti, kiek ir kur tokios aparatūros reikia.

„Rengiant programą aktyviai dalyvavo ne tik Sveikatos apsaugos ministerija, Valstybinė ligonių kasa, Akreditavimo tarnyba, bet ir didesnių Lietuvos ligoninių radiologai, Lietuvos radiologų asociacijos nariai. Deja, programa baigėsi, jos atnaujinti niekas neplanuoja, todėl dabar kiekviena gydymo įstaiga, kai kada be jokio klinikinio ar ekonominio pagrįstumo, perka tokią įrangą, kokios nori. O ar jos reikia, čia jau kitas klausimas. Tada ir susidaro tokia situacija – kai yra tam tikrų tyrimų normatyvai, stengiamasi tuos tyrimus daryti reikia ar nereikia“, – kalbėjo A.Basevičius.

Kalbant apie šiuos tyrimus, problemų yra ir dėl specialistų stokos. Labiau patyrę ir autoritetingi radiologai graibstomi užsienio šalyse.

„Užsienyje radiologai gauna maždaug 5 kartus didesnį atlyginimą nei Lietuvoje, jiems sukuriamos ir atitinkamai įrengtos darbo vietos, skiriamos įvairios socialinės lengvatos. Tuo metu mums stinga kvalifikuotų radiologijos specialistų. Įstaigose neretai dirba tik po vieną radiologijos technologą, tuomet tyrimo trukmė taip pat išsitęsia, nes su pacientu reikia pasikalbėti, paaiškinti indikacijas, kontraindikacijas, kitus dalykus. Dirbant dviese tai vyksta kur kas greičiau“, – aiškino A.Basevičius.

Be to, pasak profesoriaus, Lietuva neturi normatyvų, kiek tyrimų per darbo dieną turi įvertinti radiologas. Kitaip tariant, normatyvus Sveikatos apsaugos ministerija įdiegė ne ten, kur iš tiesų reikėtų.

Darytina išvada, jog dėl sudėtingesnių patologijų ir joms reikalingų tyrimų, kompetentingų specialistų stokos, o kartais ir dėl pačios aparatūros, įsigytos neturint pakankamai lėšų, padidinti aparatų naudojimo efektyvumą yra labai sudėtinga.

A.Basevičiaus nuomone, perkant naujus aparatus turėtų būti numatyta pinigų papildomai komplektacijai, kuri leistų sutrumpinti tyrimo laiką.

„Jei kiekviena gydymo įstaiga, įsigydama aparatūrą, galėtų disponuoti tokiomis lėšomis, kurias apibrėžtų patirtį turinčių radiologų siūlymai dėl paskirų specialių parametrų, būtų daug geriau ir produktyviau. Jau senokai Sveikatos apsaugos ministerijos prašėme sudaryti darbo grupę ir pagal skirtingas sritis pabandyti nustatyti paskiras patologijas, kiek iš tiesų radiologui įmanoma per darbo dieną magnetinio rezonanso, kompiuteriniu tomografu ir kitais būdais ištirti pacientų. Deja, niekas nenori prisiimti tokios atsakomybės“, – sakė Lietuvos radiologų asociacijos prezidentas.

Andriejus Bielinskis, Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybės turto valdymo skyriaus vedėjas

„Medicinos įrangą įstaigos gali įsigyti pagal savo poreikius, atsižvelgdamos į turimos įrangos nusidėvėjimą, medicinos mokslo pažangą ir pan. Kitaip tariant, įstaigos yra laisvos valdyti savo finansinius išteklius įsigydamos įrangą, kad būtų užtikrinamas kokybiškas paslaugų teikimas.

Vis dėlto atskira tvarka galioja tais atvejais, kai perkama brangi medicininė įranga, t.y. magnetinio rezonanso tomografas, kompiuterinis tomografas, angiografas, mamografas, gama kamera, linijinis greitintuvas ir kita medicininė įranga, kurios kaina viršija 145 000 eurų, įskaitant PVM, vertės ribą.

Siekiant užtikrinti brangių medicinos prietaisų įsigijimo pagrįstumą ir pirkimų proceso skaidrumą, tinkamai ir racionaliai naudoti valstybės lėšas, 2018 m. patvirtinta tvarka dėl tokių gaminių įsigijimo.

Tai reiškia, kad įstaigos kartu su prašymu įsigyti įrangą turi pateikti pagrindimą, įrodantį, kad turės reikalingų lėšų norimam brangiam medicinos prietaisui. O tuo atveju, jei norima įsigyti tokią įrangą savivaldybės biudžeto lėšomis, reikalingas savivaldybės tarybos sprendimas, kuriame nurodoma, kiek lėšų savivaldybė skirs ir kuriais metais.

Jei prašymas atitinka ne visus kriterijus, tačiau bendras Lietuvos prietaisų eksploatavimo vietų teritorinio išsidėstymo vidurkis 100 000 gyventojų nėra viršijamas arba jei esamas senas prietaisas keičiamas nauju, bendras regiono vidurkis nekinta ir tokiam prašymui siūlytina pritarti.

Tokia tvarka numatyta siekiant, kad būtų įsigyjama tikrai reikalinga įranga, kad ji nestovėtų nenaudojama. Juk kalbama apie visų mokesčių mokėtojų pinigus, kurie turi būti naudojami tinkamai ir duoti realios naudos.“