Patys to nežinodami pacientai už gydymo paslaugas neretai sumoka dvigubai

Dar daugiau – jam netgi buvo nurodytas specialus telefono numeris, kuriuo paskambinęs turėjo siūlus užsisakyti.

Užsakytą medicinos priemonę jam atvežė tiesiai į namus. Už tai pacientas mokėjo iš savo kišenės. Žinoma, jokio čekio niekas neišrašė.

Tai – tik viena iš istorijų, kurias teko išgirsti Seimo narei konservatorei Agnei Bilotaitei.

Pasak politikės, panašių istorijų, kaip ši, yra ne viena.

„Aš to žmogaus paklausiau, kodėl jis dėl to niekur nesikreipė, nesiskundė ligoninės administracijai ar teritorinėms ligonių kasoms.

Žmogus man atsakė: „Aš turiu sveikatos problemų ir tikrai nenoriu konfliktuoti su gydymo įstaiga, nes galbūt ir ateityje man ten dar teks atsidurti“, – pokalbį su minėtu pacientu prisiminė A.Bilotaitė, Tarptautinės korupcijos dienos proga surengtoje spaudos konferencijoje „Kada uždrausime papildomas priemokas gydymo įstaigose?“

Tai, kad pacientų neretai prašoma primokėti už tam tikrus tyrimus ar medicinos priemones, patvirtino ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) prezidentas Šarūnas Narbutas. Spaudos konferencijoje jis pristatė neseniai atliktą POLA narių apklausą, kurioje dalyvavo 1207 onkologiniai ligoniai.

Apklausoje klausta, kiek laiko teko laukti eilėje, kad būtų atlikti įvairūs tyrimai ir ar už tyrimus reikėjo primokėti.

„Mes klausėme, kiek onkologiniai pacientai priemoka už tuos tyrimus, kurie yra gyvybiškai būtini. Jie atliekami ne dėl komforto ir ne dėl to, kad „man įdomu pažiūrėti, koks yra vitaminų kiekis kraujyje“.

Tai yra kraujo tyrimai, būtini sekti sveikatos būklę po chemoterapijos, vartojant tam tikrus vaistus.

Tai yra ir radiologiniai tyrimai: tiek kompiuterinė tomograma, tiek magnetinis rezonansas, kurių reikia sekti ligos eigai ir žiūrėti, ar ji neprogresuoja, ar neatsiranda metastazės kitur. Lietuvoje mes tai dar vadiname brangiais tyrimais, nors jie yra rutininiai, be kurių negali paciento pilnai gydyti.

Taip pat tai yra genetiniai vėžio žymens tyrimai. Šiuo metu yra iš maždaug 200 skirtingų onkologinių ligų apie 50 turi konkrečias mutacijas, kurias galima gydyti vaistais (taikinių terapijos, biologiniais ar imunoterapijos) ir tas mutacijas reikia nustatyti“, – paaiškino Š.Narbutas.

Apklausos tikslas buvo sužinoti, ar atliekant šiuos būtinus tyrimus onkologiniai pacientai už juos primoka. Paaiškėjo, kad už vėžio žymens tyrimus net 25 proc. pacientų buvo priversti mokėti pilną kainą – 100 ar net kelis šimtus eurų.

„Taip turime situaciją, kuomet valstybė nusprendžia kompensuoti inovatyvų vaistą, bet jo monitoringui – ar jis veikia, ar ne – neskiria pinigų.

Tada arba įstaiga iš savo lėšų turi atlikti vėžio žymens tyrimą, arba prašoma už tai sumokėti pacientų. O pacientai dažnai net neturi tokių lėšų, todėl negali gauti efektyvaus gydymo ir gydomi chemoterapija, kuri galbūt nėra pats veiksmingiausias būdas net ir iš Lietuvoje prieinamų. Aišku, kad tokiu atveju liga progresuoja ir dažnai baigiasi paciento mirtimi“, – konstatavo POLA prezidentas.

Kaip parodė onkologinių ligonių apklausa, kas penktas iš jų buvo priverstas sumokėti už kraujo tyrimus, kurie yra bendri ir už kuriuos neturi būti reikalaujama jokios priemokos.

Kraujo tyrimai būtini onkologiniams pacientams, kad būtų galima stebėti jų ligos eigą, ar ji neprogresuoja.

Kadangi onkologinės ligos Lietuvoje gydomos viso labo šešiose gydymo įstaigose: Nacionaliniame vėžio institute, Kauno klinikose, Santaros klinikose, Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, Šiaulių respublikinėje ligoninėje ir Panevėžio respublikinėje ligoninėje, POLA pasiaiškino, kiek ir kurioje konkrečioje ligoninėje jų nariams teko primokėti už vėžio žymens tyrimus ir kur sumokėjo net pilną kainą.

„Kauno klinikose tokių pacientų buvo tik 1 proc., Santaros klinikose – 8 procentai, o Klaipėdos universitetinėje ligoninėje – 65 proc., tai yra, du iš trijų pacientų už tai mokėjo“, – stebėjosi Š.Narbutas.

Pasak POLA vadovo, įkainis už tyrimus visur vienodas, kiekviena įstaiga gauna vienodą pinigų kiekį už suteiktą paslaugą, bet vienos įstaigos tyrimus padengia iš savo kaštų, kitos šią finansinę naštą perkelia pacientui.

„Privačiose gydymo įstaigose yra dar gražiau. Matome, kad nors ta paslauga ir kompensuojama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų, bet kai kurios įstaigos paprašo papildomai už ją sumokėti net daugiau, negu gauna iš PSDF. Taip išeina dvigubas apmokėjimas ir nėra nustatyta kažkokio aiškumo, ką su tuo daryti“, – pastebėjo Š.Narbutas.

Tarptautinės organizacijos, tarp jų – ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) konstatavo, kad Lietuvoje pacientų priemokos yra „katastrofiškai didelės“. Tai reiškia, kad pacientas tiesiog negali mokėti tokių priemokų nuolatos, nes neužteks lėšų.

Š.Narbutas paskaičiavo, kad dėl priemokų skirtingiems tyrimams gali per mėnesį susidaryti ir po 300-400 eurų suma, kurią mokėti sau gali leisti toli gražu ne kiekvienas, jau neklabant apie tai, kad onkologiniams ligoniams neretai prireikia ir brangių vaistų, kurie gali kainuoti apie 30 tūkst. eurų metams.

Kaip pastebėjo POLA prezidentas, pacientams neretai būna sunku susigaudyti, kada reikia už vaistus ar priemones primokėti, o kada ne, kaip ir suprasti, kodėl vienose privačiose gydymo įstaigose priemokos yra didesnės nei kitose. Esą neaišku, kas tai reglamentuoja.

Net ir tokiais atvejais, kai pacientui buvo liepta primokėti už medicininius tyrimus ar priemones, o jis jaučia, kad tai buvo neteisinga, nėra būdų, kaip anonimiškai apie tai pranešti atsakingoms institucijoms.

„Nors nuo šių metų turime Pranešėjų apsaugos įstatymą, bet sveikatos sistemoje jis tikrai neveikia, nes neturime vieno langelio principo.

Dabar pacientas, manydamas, kad iš jo priemoką paėmė neteisėtai, gali kreiptis į gydymo įstaigą, skambinti į Ligonių kasas, Akreditavimo tarnybą, Sveikatos apsaugos ministeriją, Specialiųjų tyrimų tarnybą ir galų gale jis pats nežino, kas su tuo [pranešimu] nutiko.

Tikrai žinau kelias istorijas, nemažai jų yra iš Klaipėdos, kada pacientas pranešė apie tai, kad iš jo buvo paprašyta sumokėti už paslaugą, neduodant kvituko.

Vieną kartą pacientas kreipėsi į ligoninę, kitą kartą – į ligonių kasas, trečią kartą – į ministeriją. Visais tais atvejais kitą kartą, apsilankius jam pas gydytoją, gydytojas pasakydavo: „Tai tu problemų ieškai? Nesigydysi?“

Ta apsauga, kuri turėtų užtikrinti pacientų anonimiškumą, neveikia. Tada turime juokingus skaičius pacientų, kurie apie tai praneša.

Turime teisės aktais numatytą sistemą, kuri turi apsaugoti pacientus, bet aš, gindamas pacientus ir pats būdamas onkologiniu pacientu sakau, kad ta sistema neveikia, o problema yra milžiniška ir apie ją būtina kalbėti“, – neabejojo Š.Narbutas.

A.Bilotaitė pastebėjo, kad papildomų priemokų, kurių prašoma gydymo įstaigose, problema nėra nauja. Ji kelta jau anksčiau.

„Dar 2011 metais Valstybės kontrolė audite konstatavo, kad tai yra problema, pasiekusi netgi epidemijos lygį. Deja, praėjus 8 metams, matome, kad tai vis dar tebėra paplitusi tokia praktika ir vis dar trūksta įrankių, kaip tai išgyvendinti“, – apgailestavo Seimo narė.

A.Bilotaitė pastebėjo, kad tam tikrose ligoninėse, kaip parodė Seimo Audito komiteto posėdyje nagrinėtos didžiųjų šalies ligoninių audito finansinės ataskaitos, metų gale deklaruojami nemaži pinigų likučiai.

„Sumos yra milijoninės. Tarkime, 2017 metų Santaros klinikose buvo 30 mln., Kauno klinikose – 11 milijonų, Klaipėdos jūrininkų ligoninėje – 11 mln. eurų likučiai.

Diskutuojant audito komitete buvo iškeltas klausimas, ar tam tikra pinigų dalis sąskaitose atsiduria iš tų neteisėtų papildomų priemokų.

Bet, kaip ir dar 2011 metais teigė Valstybės kontrolė, patikrinti, kiek pacientų sumokamos priemokos papildo gydymo įstaigų kasą, yra sudėtinga. Tai beveik neįmanoma, nes viskas sugula į vieną katilą“, – sakė A.Bilotaitė.

Valstybinės ligonių kasos (VLK) direktorius Gintaras Kacevičius priminė, kad, jeigu pacientas kreipiasi į gydymo įstaigą dėl paslaugos, už kurią moka Privalomasis sveikatos draudimas (PSD), jis neturėtų nieko papildomai mokėti.

Anot G.Kacevičiaus, nors pagal teisės aktus, tam tikrais atvejais paciento priemoka yra galima, kartais tų priemokų reikalaujama nepagrįstai. Dėl to VLK ne kartą teko sulaukti skundų.

Štai 2018-2019 metais VLK pasiekė 53 skundai dėl įvairių priemokų, iš kurių 33 buvo pagrįsti.

„Tokiais atvejais rekomenduojame pacientui kreiptis atgal į gydymo įstaigą, o gydymo įstaigai rekomenduojame grąžinti iš paciento neteisėtai paimtą priemoką“, – ką daro su pagrįstais skundais paaiškino G.Kacevičius.

VLK direktoriaus teigimu, sąlygas iš pacientų reikalauti priemokų, sudaro galiojantys teisės aktai.

„Sveikatos sistemos įstatymas numato, kad pacientas, pasirinkęs brangesnes, negu standartinės, medžiagas, pats padengia susidariusį kainos skirtumą. Ši nuostata kaip tik ir sukuria tą terpę, kai pacientas, gerai nežinodamas, ar jam reikalinga ta priemonė ar medžiaga, ar ne, renkasi ją ir tada moka papildomai“, – pastebėjo G.Kacevičius.

VLK vadovas priminė, kad pagal dabar galiojančius teisės aktus pacientas tikrai neturėtų būti siunčiamas kažkur nusipirkti ir atsinešti medžiagas ar priemones, jas turi turėti pati gydymo įstaiga.

Tik tada, kai pacientas pasirenka brangesnę nei standartinę medžiagą, jis turėtų sumokėti susidariusį skirtumą.

Beje, kaip parodė naujausia UAB „Baltijos tyrimai“, atlikta apklausa, pacientai nevienareikšmiškai vertina priemokas. Dalis pacientų yra pasiruošę primokėti, kad gautų brangesnę paslaugą arba galėtų apeiti eilę, iškart gaudami paslaugas.

Kad nebūtų painiavos, kada žmogus primoka savo noru, o kada priemoka gaunama, naudojantis paciento nežinojimu, anot VLK vadovo, reikėtų patvirtinti sveikatos apsaugos ministro įsakymo projektą, kuriuo numatoma visų pirma pacientui siūlyti nemokamą gydymą ir tik norint kitokio mokėti skirtumą. Pagal šį projektą, gydymo įstaiga pati turėtų būtinąsias priemones, o ne siųstų pacientus jas pirkti.

Š.Narbutas atkreipė dėmesį ir į kitą problemą, kuomet mokamos paslaugos suteikiamos tuo metu, kai yra didžiausi srautai. Dėl to tie, kurie nori gauti nemokamą paslaugą, pasislenka eilėje, užleisdami vietą tam, kurie pasiruošę už ją sumokėti, kad gautų greičiau.

Taip nemokamos paslaugos žmonės yra priversti laukti po mėnesį ar net kelis, nors ji gali būti gyvybiškai svarbi.

„Iš pacientų pozicijos žiūrint, primokėjimai nėra blogai, bet turi būti aiški pozicija. Mes siūlome, kad, tarkime, mokamos paslaugos būtų suteikiamos tik po 18 val. ar vėliau“, – sakė Š.Narbutas.

Tai, kad problema dėl neteisėtai imam priemokų, egzistuoja, patvirtino ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Korupcijos prevencijos valdybos Korupcijos rizikos skyriaus viršininko pavaduotojas Arūnas Staknys.

„Apie tai, kad šioje srityje egzistuoja problemos, mes kalbame nuo 2014 metų. Jau tada, atlikdami Antikorupcinės teisės aktų vertinimus, konstatavome eilę rizikų, kurios praktikoje yra pasitvirtinusios, bet iki šio momento jokių reikšmingų teisinio reglamentavimo pokyčių neįvyko.

Kalbant apie mastą, mus per 2019 metus pasiekė keturi su aptariama tema susiję skundai. Iš jų trijuose buvo skundžiamasi ne tuo, kad reikalauta priemokų, bet tuo, kad nebuvo išduotas čekis“, – sakė A.Staknys, pridūręs, kad tokio pobūdžio skundai perduodami įstaigos vadovybei ir steigėjui.

A.Staknys taip pat pastebėjo, kad sveikatos apsaugos srityje sprendimai neretai priimami nepasitarus su tiesioginiu paslaugos gavėju, tai yra pacientu.

STT atstovo nuomone, problemos egzistuos, kol nebus aiškiai sutarta, kokios priemokos galimos ir dėl to nebus padaryti valstybinės reikšmės sprendimai.

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas apgailestavo, kad kyšininkavimo rodikliai Lietuvoje, kalbant apie sveikatos apsaugą, nedžiugina.

„Lietuvoje gyvenančių žmonių nuomone, gydymo įstaigos yra labiau korumpuotos, negu Lietuvos Respublikos Seimas.

Be abejo, tai yra tik nuomonė. Bet žmonės iš principo nesupranta, kaip atsiskaito gydymo įstaigoms ir jomis nepasitiki“, – pastebėjo S.Muravjovas.

Žinoma, situacija pamažu keičiasi. Pasak „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovo, jeigu prieš 5 metus kas antras žmogus Lietuvoje, susidūręs su gydymo įstaigų atstovu (gydytoju ar slaugytoju) suprato, kad jam tektų duoti kyšį, šiuo metu taip yra supratęs jau tik kas trečias žmogus. Jeigu prieš 5 metus kas antras žmogus buvo pasiruošęs duoti kyšį, dabar duoda arba yra pasiruošęs duoti kyšį tik kas ketvirtas žmogus.

„Be abejo, tie skaičiai gerėja. Bet realybė tokia, kad 2019 metais kalbėti apie tokį kyšininkavimo lygį šalyje yra be galo liūdna, juolab, kad kolegos iš SAM prieš kelis metus šios Vyriausybės veiklos pradžioje įsipareigojo pustrečio karto sumažinti kyšininkavimą šalyje. Kol kas neaišku, kaip jiems tai sekasi padaryti, nes visi svarbiausi žingsniai, kurių reikėtų imtis šiam tikslui pasiekti, nepadaryti.

Pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą gydymo įstaigos turi viešinti įvairiausius finansinės veiklos ir šiaip veiklos rodiklius. Mes jų vis dar neturime ir negalime pasakyti, kaip gydymo įstaigoms sekasi kokybiškai teikti paslaugas, ką jau kalbėti apie kyšininkavimo mažinimą.

Taip pat kol kas stalčiuose guli mūsų pasiūlymas pradėti vertinti pacientų apsilankymus gydymo įstaigose. Mes daug kalbame apie paslaugų kokybę, bet neturime net pirminių pradinių duomenų, ką apie tai mano pacientai. Mano pasiūlymas būtų atsispirti nuo šių dviejų žingsnių.

Jeigu mes šių metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje turėtume bent jau SAM pavaldžių gydymo įstaigų rodiklius, jeigu SAM ar savivaldybėms pavaldžios gydymo įstaigos pradėtų vertinti pacientų apsilankymo kokybę, galėtume pajudėti iš mirties taško“, – neabejojo S.Muravjovas.

Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentė Kristina Norvainytė, sprendžiant problemą visų pirma siūlė atsigręžti į gydymo įstaigų vadovus.

„Jau dabar yra pakankamai efektyvios STT praktikos, kuomet vyksta reguliarūs susitikimai, konferencijos su įstaigų vadovais, diskutuojama įvairiais skaidrumo klausimais. Manau, kad šitas klausimas turėtų taip pat būti įtrauktas į darbotvarkę ir tam skiriama daugiau dėmesio“, – neabejojo K.Norvainytė.

Jaunųjų medikų atstovė mano, kad reikia ir geresnio pacientų informuotumo, nes tiek viešoje erdvėje, tiek įstaigose trūksta prieinamos ir aiškiai suprantamos pacientui informacijos apie tai, už ką reikėtų mokėti, o už ką ne.

„Trečias, pats svarbiausias, aspektas yra tai, kad turime kalbėti apie sveikatos paslaugų įkainius. Ne kartą Laisvosios rinkos instituto atstovai pasisakė, kad gal reikėtų legalizuoti tas priemokas ir taip įnešti skaidrumo į visą sistemą.

Bet man atrodo, kad tai per daug paprastas metodas, spręsti problemą, nes darome „B“ nepadarę „A“. O „A“ yra, kad jau keliolika metų sveikatos paslaugų įkainiai yra tie patys ir nei sąnaudos, nei medikų atlyginimai, nei infrastruktūros išlaikymas į tuos įkainius nepatenka.

Natūralu, kad gydymo įstaigos kartais yra priverstos griebtis kraštutinių priemonių ir manipuliuoti sistema. Tai jokiu būdu nėra pateisinimas, bet įkainiai yra tai, ką turime sutvarkyti ir perskaičiuoti. Nes indeksuojami ir dirbtinai pakeliami įkainiai, kad būtų galima didinti medikų atlyginimus, bet to tikrai neužtenka.

Šitos problemos negalime išspręsti, kol sveikatos sektorius per mažai finansuojamas, jo finansavimas vis dar nepasiekia Europos Sąjungos šalių vidurkio. Jis yra daugiau negu du kartus mažesnis“, – kalbėjo K.Norvainytė.

Reziumuodama A.Bilotaitė žadėjo imtis kurti pranešimų kanalą, kuriuo žmogus galėtų saugiai pranešti, kada iš jo reikalaujama galbūt neteisėto mokėjimo, neatskleidžiant pranešėjo asmenybės.

Taip pat Seimo narė atkreipė dėmesį, kad kol kas atsakomybė, nustačius, kad iš paciento neteisėtai reikalauta priemokos, yra tik simbolinė – tokiai gydymo įstaigai ar jos vadovui gresia tik įspėjimas. Todėl A.Bilotaitė siūlė kalbėti apie griežtesnę, labiau nuo tokios praktikos atgrasančią priemonę.

Kalbėdama apie didesnį sveikatos apsaugos finansavimą, A.Bilotaitė atkreipė dėmesį ir į tai, kad sveikatos priežiūros įstaigos nepakankamai efektyviai naudoja valstybės turtą.

„Valstybės kontrolė yra pasakiusi, kad 60 proc. brangios medicinos įrangos naudojama ne pilnu efektyvu, 7 proc. yra kažkur sandėliuose, galbūt net neišpakuota, – pastebėjo Seimo narė, priminusi ir apie kai kuriose gydymo įstaigose metų gale susidarančius milijoninius pinigų likučius.

A.Bilotaitės nuomone, būtina sutvarkyti teisinį reglamentavimą, kad jame neliktų dviprasmybių ir teisinių spragų ir įvesti aiškumą, kad pacientai aiškiai matytų, kiek už jo paslaugą sumoka VLK ir kiek jis turi primokėti.