Perdegimą darbe dažniausiai patiria tų profesijų atstovai, kurių kasdienė veikla susijusi su pagalba kitiems žmonėms ir rūpinimusi jais. Gydytojams rizika susirgti profesinio perdegimo sindromu yra viena didžiausių, nes jie atsakingi už gerą daugybės kitų žmonių savijautą, sveikatą, o dažnai net ir gyvybę.
Galima supainioti su depresija
Perdegimo sindromas susideda iš trijų komponentų: fizinio pervargimo, kognityvinio perdegimo ir emocinio išsekimo, kurį lemia ilgalaikis neįveikiamas stresas darbe. Fizinis nuovargis – tai nuovargio jausmas ir mažas energijos lygis atliekant kasdienes užduotis darbe. Emocinį išsekimą dažnai lydi jėgų užmegzti santykius su kitais žmonėmis darbe trūkumas – kai tampa sunku parodyti empatiją pacientams ir kolegoms, žmogus pasidaro tiesiog ciniškas. Kognityvinis nuovargis pasireiškia sulėtėjusiu mąstymu ir sumažėjusiu proto aštrumu, o tai lemia mažesnį profesinį produktyvumą.
Profesinio perdegimo simptomai neretai primena depresijai būdingą būseną. Perdegimas gali pasireikšti tokiais fiziniais ir kognityviniais simptomais kaip galvos skausmas, nemiga, įtampa, pyktis, sumažėję interesai, suprastėjusi atmintis, sumenkusi dėmesio koncentracija. Nustatyta, kad perdegimas neigiamai veikia darbingumą: atsiranda ketinimai pakeisti darbą, mažėja efektyvumas ir produktyvumas, daugėja pravaikštų.
Tačiau svarbiausia nepamiršti, kad perdegimo sindromas yra atsakas į ilgalaikį lėtinį emocinį stresą, patiriamą darbo aplinkoje. Todėl labai svarbu suprasti perdegimo sindromo rizikos veiksnius ir laiku imtis prevencinių priemonių.
Dažniausiai perdega medikai
Gydytojai savo kasdieniame darbe išgyvena didžiulį stresą ir daug dažniau patiria perdegimą nei kitų profesijų atstovai, kurių darbas susijęs su intensyviu ilgalaikiu bendravimu ir pagalbos teikimu kitiems asmenims. Gydytojų perdegimo sindromo stiprumas ir paplitimas skiriasi priklausomai nuo specialybės, o didesnį emocinį išsekimą (vieną iš perdegimo sindromo komponentų) dažniau patiria tie medikai, kurie dirba ambulatorinėje grandyje, o ne stacionare. Taigi gydytojai, dirbantys pirminės sveikatos priežiūros srityje – skubiosios medicinos, šeimos ir vidaus ligų specialistai, patenka į didžiausios rizikos grupę.
Gydytojų perdegimo sindromas ypatingas tuo, kad kenkia ne tik jiems patiems, bet ir jų pacientams, nes gydytojai, kuriems pasireiškia perdegimo sindromas, dažniau priima netinkamus sprendimus, rodo priešišką požiūrį į pacientą, daro daugiau medicininių klaidų. Be to, tai sukelia sunkumų bendraujant su kolegomis, medikai praranda pasitenkinimą darbu ir efektyvumo jausmą darbe.
Kartu tai smarkiai paveikia ir asmeninį gydytojų gyvenimą – didina miego sutrikimų riziką, piktnaudžiavimą alkoholiu ir narkotikais, kelia santuokos problemas ir net savižudybių riziką.
Pirmą kartą buvo tiriami šeimos gydytojai
Pastaraisiais metais pranešama apie didėjančius reikalavimus šeimos gydytojams – didėja ne tik jų darbo krūvis, bet ir darbo intensyvumas bei atsakomybė, todėl, tikėtina, jie atsiduria dar didesnėje perdegimo rizikos grupėje. Dėl šios priežasties šiemet pirmą kartą Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, atskleidžiantis perdegimo sindromo mastą tarp šeimos gydytojų.
Tyrime dalyvavo 86 šeimos gydytojai ir 15 šeimos gydytojų rezidentų iš 11 pirminių sveikatos priežiūros centrų: Švenčionių, Švenčionėlių, Pabradės, Ukmergės, Utenos, Jurbarko, Ariogalos, Raseinių, Biržų ir Vilniaus miesto.
Klausimynu buvo siekiama įvertinti tris jau minėtus perdegimo komponentus: fizinį pervargimą, kognityvinį perdegimą ir emocinį išsekimą, kurie padėtų diagnozuoti kliniškai reikšmingą perdegimo sindromą. Tyrimo dalyviai turėjo atsakyti į 14 klausimų, skirtų įvertinti, kaip dažnai per pastarąsias 30 darbo dienų jie jautė perdegimo sindromui priskiriamus jausmus ir simptomus.
Į klausimyną taip pat buvo įtraukti reikšmingi klausimai apie tiriamųjų amžių ir darbo stažą metais.
Nustatytas didžiausias fizinis pervargimas
Tirtoje šeimos gydytojų imtyje kliniškai reikšmingą bendrą perdegimą patyrė 9 proc. Daugiausia tiriamųjų patyrė fizinį pervargimą – 26 proc., kognityvinį perdegimą patyrė 7 proc., o emocinį išsekimą – tik 1 proc.
Kitose šalyse perdegimo sindromo paplitimas panašus: Airijoje – 6,6 proc., Vokietijoje – 7,5 proc. Tačiau šiose šalyse buvo naudoti skirtingi klausimynai perdegimui vertinti.
Iš Lietuvoje atlikto tyrimo duomenų galima teigti, kad perdegimo sindromas tarp šeimos gydytojų yra dažnas – beveik kas dešimtas tiriamasis patiria reikšmingą perdegimą. Tokie rezultatai rodo, kad šiai daliai gydytojų reikalinga rimta pagalba.
Į didelės rizikos zoną patenka jauni specialistai
Išanalizavus tyrimo duomenis nustatyta, kad perdegimas, fizinis pervargimas, kognityvinis perdegimas ir emocinis išsekimas neigiamai koreliuoja su amžiumi. Tai reiškia, kad jauni specialistai yra labiau linkę į perdegimo sindromą. Amžius laikomas individualiu perdegimo sindromo veiksniu. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad jaunų darbuotojų perdegimas sietinas su patiriamu krūviu tik pradėjus dirbti, lūkesčių neatitikimu. Jauni, ką tik mokslus baigę gydytojai, tikintys darbo prasme, kupini idėjų, noro ką nors pakeisti, visiems padėti, save realizuoti ar greičiau užsidirbti pinigų gyvenimo pradžiai, dirba viršvalandžius, dirba savaitgaliais ir darbas dažnai tampa jų laisvalaikiu.
Tačiau laikui bėgant aplanko nuovargio ir nusivylimo darbu jausmas. Tai lemia didesnį jaunų medikų polinkį į perdegimą darbe. Be to, jaunesnis amžius yra siejamas su mažesne darbo patirtimi. Tiriant šeimos gydytojus buvo nustatyta, kad turėjusieji didesnį darbo stažą patyrė lengvesnį perdegimą. Tyrimo rezultatai leidžia manyti, kad jaunesni šeimos gydytojai turi mažesnį atsparumą darbo sukeltam stresui nei vyresni kolegos.
Perdegimo sindromo ir jo komponentų dažnis tarp šeimos gydytojų kelia susirūpinimą. Tyrėjai rekomenduoja atkreipti ypatingą dėmesį į jaunesnius šeimos gydytojus ir siūlo jiems taikyti papildomas prevencines perdegimo sindromo priemones. Didelę riziką susirgti perdegimo sindromu patiriantiems gydytojams tikslinga rengti streso valdymo mokymus, įkurti gydytojų poilsio kambarius, skatinti ir gerinti darbuotojų tarpusavio santykius. Taip pat veiksmingi būtų reguliarūs pokalbiai su psichologais, kurie galėtų pastebėti pirmuosius pavojaus signalus, nes gydytojai apie darbui ir asmeniniam gyvenimui kenkiantį sindromą dažnai gali patys net nesusimąstyti.
